Architektūra, tyla ir muzika

Pakalbėti apie architektūrą kiek giliau, plačiau, galbūt net šiek tiek filosofiškai su muzikuojančiu architektu Algirdu Kaušpėdu norėjosi jau senokai. Kirbėjo klausimas, o gal net klausimų krūva apie tą išdainuotą, išvaidintą, visuomenei kaip kreivą veidrodį rodomą zombiškumą – kiek ir kur jo yra (ar yra?) architektūroje, kokia visuomenė ir kiek jos atsispindi fasaduose, formose, tūriuose. Kas išvis tas mistiškasis architektas? O galbūt jokios mistikos čia nebėra – tik paprasta tarnystė užsakovui? „Dieviškumui suprasti būtinos Vertybės“, – sako Algirdas, pasakodamas apie dievišką architektūrą, apie tarno ir vedlio santykį, apie laisvę ir drąsą, apie juokdarius ir kūrėjus. Šis pokalbis toks – visoks: lyg apie profesiją, lyg apie gyvenimą.

„Kurti reiškia griauti sustingusią tikrovę…“, – dainuoja „ANTIS“. Kūryba yra niekada nesibaigiančio atsinaujinimo aktas. Kartais tenka drįsti oponuoti net pačiam sau.

Algirdas Kaušpėdas

– Reto architekto nekankina dilema: aš labiau menininkas ar labiau inžinierius? Juk jau studijų laikais pusę dienos praleisdavome tyrinėdami cementą, kitą pusę – su teptuku rankoje. Ką jums reiškia būti architektu? Kokias atsakomybes šis, vadinkime, statusas suteikia?

Architektas privalo būti plataus akiračio žmogus. Kuo daugiau žinių, patirties, tarpdisciplininių jungčių, tuo pilnesnė, aiškesnė projektuojamo objekto vizija. Todėl nematau prieštaravimo tarp architekto inžinieriaus ir architekto menininko – abi pusės turi darniai padėti įgyvendinti architektūrinį sumanymą. Dar daugiau – architektas privalo stebėti, analizuoti bei suprasti visuomenės gyvenimą, sekti naujausias visuomenės raidos tendencijas, problemas, iššūkius ir siūlyti savo sprendimus.

– Pavadinime „ANTIS“, arba „ANTI’s“ – antiSoviet, užfiksuotas disidentiškumas, prieštaravimas tuometinei sistemai. Protestavote nekurdami sovietinės architektūros, o kurdami muziką? Ar šiandien architektams dar yra prieš ką protestuoti? 

Niekam nereikalingas protestas dėl protesto. Juk architektas pirmiausia yra visuomenės, bendruomenės narys. Tai reiškia, kad jis gali būti aktyvus savo gyvenimo kūrėjas. „Kurti reiškia griauti sustingusią tikrovę…“, – dainuoja „ANTIS“. Kūryba yra niekada nesibaigiančio atsinaujinimo aktas. Kartais tenka drįsti oponuoti net pačiam sau, nes to reikalauja naujas gyvenimas. Todėl šiuolaikiniame pasaulyje yra nepaprastai daug erdvės veikti ir, jeigu reikia, aktyviai protestuoti.

– Viename pokalbyje išreiškėte mintį, kad privalome būti disidentiški patys sau. Kokie mes esame ir kodėl turėtume patys sau nepritarti?

Taip, disidentiškumas sau, visų pirma, reiškia reiklumą sau, nepaliaujamą savęs tobulinimą, savęs turėjimą. Tai kiekvieno žmogaus sąmoningo gyvenimo klausimas. Sąmoningumas prasideda nuo savivokos: „Kas aš esu ir ką čia veikiu?“ Mėginimas atsakyti į šiuos amžinus klausimus ir yra disidentiškumas savo zombiškumui, kurį privalome išsiaiškinti, pripažinti ir įveikti.

– Išgirdusi jūsų žodžius „Laisvė yra nepaprastai didelis iššūkis… “, netikėtai prisiminiau Ayno Rando romano „The Fountainhead“ filosofinę kovą tarp laisvo, visuomenei nenuolaidžiaujančio architekto ir pagal užsakovo norus dirbančio jo kolegos. Kiek svarbi individo laisvė architektūroje? Architektas yra vedlys ar tarnas? 

Individualizmas yra šiuolaikinės Vakarų visuomenės laimėjimas ir pralaimėjimas. Noras būti autentišku, kurti savo tapatybę, kurti originalius kūrinius yra nuostabu. Tačiau kai tai tarnauja tik individo saviraiškai, individualizmas gali atvesti prie susireikšminimo, atsiskyrimo, atomizacijos ir galų gale totalios depresijos bei savinaikos. Todėl iš tiesų svarbiausia yra suprasti tikrąsias laisvės vertybes – drąsą, sąžinę ir atsakomybę. Tokiu būdu nėra prieštaravimo tarp vedlio ir tarno. Architektas, kūrėjas tuo pačiu metu turi ir vesti žmones, ir jiems tarnauti.

– Ar klysta teigiantys, kad architektūra yra tiesiog statybų menas? Galbūt toks mąstymas tėra ribotumo ideologija, kai architektai kratosi pilietinių atsakomybių? Ar architektūra ir architektas turi turėti vaidmenį pilietiniuose procesuose? 

Nelabai suprantu, kaip architektūra gali „turėti vaidmenį pilietiniuose procesuose“. Architektūros meno ideologizavimas – pavojingas, net atgyvenęs dalykas. Noras patriotiškai auklėti visuomenę per architektūrą – totalitarinio, formalaus mąstymo reliktas. Tai kyla iš noro atrodyti, pasirodyti, o ne iš noro būti. Toks fasadinis, parodomasis gyvenimas, kuriame yra daug „Tvarkos“ ir „Harmonijos“, formuoja nenuoširdumą, baimę ir pataikavimą. Tokiu atveju architektūra geriau tegu būna ir lieka tik statybų menu.

– Pastebiu, kad pasaulyje ryškėja dvi tendencijos: individualizmo architektūra, kurioje svarbiausia išryškinti individualios kūrybos bruožus ir, vadinkime, partizaninė kūryba, kurioje menininko ambicijas pamina visuomenės interesas – humanitarinės, sociokultūrinės problemos. Ar įmanoma suderinti visuomenės poreikius bei kūrėjo principingumą? 

Tai amžinas klausimas – būti ar nebūti? Būti savimi, atsiskleisti visa savo kūrybos galia ar susilieti su aplinka, ištirpti bendrame kūrinijos chore. Nėra vieno atsakymo. Atsakymų yra tiek, kiek yra kūrėjų. Galiu pasakyti tik viena – viskas priklauso nuo konteksto. Taigi kontekstas, kontekstas ir dar sykį kontekstas. Tada paaiškės, kiek reikia muzikos ir kiek tylos.

– Pastebiu, kad Lietuvoje architekto kaip autoriteto, vadovo, idėjų generatoriaus vaidmuo sunyko. Kodėl visuomenės požiūris ėmė ir pasikeitė? Kodėl Lietuvos architektai, Architektų sąjunga nebeturi politinio svorio? 

Geras klausimas. Norėdami į jį atsakyti, turėtume pamąstyti apie visų menininkų, ne tik architektų, vaidmenį šiuolaikiniame visuomenės gyvenime. Sutikite, visų menininkų vaidmuo sumenko. Šiuolaikinis menininkas daugiausia teikia paslaugas: pramogas, dekoracijas, drabužių stilių. Tačiau jis vis rečiau įkvepia mus kažko siekti, keistis, tobulėti. Ką jau čia bekalbėti apie vadovavimą… 

Idealistinis požiūris, kad mus turi valdyti geri ir protingi (meniški) vadovai, neramiai tebekirba mūsų galvose. Bet demokratija neatstovauja geriausiems – ji atstovauja mums tokiems, kokie šiandien iš tiesų esame. Žmonės piktinasi seimūnais, bet tai mes juos išsirinkome… Todėl nesistebėkime, kad sunyko menininkų vaidmuo, – mes pasirinkome menininkus „juokdario“ vaidmenyje.O architektai veikia savo realios įtakos zonos rate. Jie bandė veikti plačiau, bet visuomenei to nereikia. Belieka laukti šviesesnių, sąmoningesnių laikų, kai architekto vaidmuo pasikeis.

– Kiekvienos šalies istorija yra glaudžiai susijusi su statybos tradicijomis. Lietuvoje istorinių kataklizmų sąlygomis organiška ir harmoninga architektūros raida sunyko. Kažkuriuo momentu sunyko visa urbanistikos tradicija. Ar yra galimi stiprios urbanistikos atgaivinimo ir harmoningos architektūros raidos atkūrimo scenarijai?

Architektūra atspindi mūsų gyvenimą. Sovietiniais laikais Lietuvos architektūra patyrė dideles deformacijas. Spręsdami socialinius-politinius klausimus sovietų „vystytojai“ gamyklose kepė beveidžius gyvenamuosius rajonus, statė tipines kolūkines gyvenvietes. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasipylė nevaržoma formų ir stilių įvairovė, dažnai virstanti urbanistinio kraštovaizdžio chaosu. Švytuoklės principas – kuo stipriau buvo varžoma įvairovė, tuo mažiau harmonijos – veikia šiandien. Reikia kantriai laukti ramesnių laikų. Reikia žmonėms aiškinti, kad svarbiau yra būti negu atrodyti.

– Kiek žinau, Louisas Kahnas yra jūsų architektūros autoritetas. Ar jo puoselėtos architektūros vertybės vis dar aktualios šiuolaikinei visuomenei? 

Louisas Kahnas yra dieviškas. Dieviškumui suprasti būtinos vertybės. Bet vargu ar tai – tik architektūros vertybės. Vertybės yra visuomenės moralinis pagrindas. Kuo labiau sąžiningumas, sąmoningumas, savižina taps mūsų vertybėmis, tuo daugiau laisvės, drąsos ir gerovės gausime. Tada turėsime ir puikią, L. Kahno pavyzdžio vertą, architektūrą.

– Pabaigai asmeniškesnis klausimas. Koks būtų Algirdas Kaušpėdas, jei nebūtų architektas? Ar didelė buvo ir yra profesinė įtaka jūsų asmenybei?

Kuo esu vyresnis, tuo ta įtaka mažesnė. Manau, jau greitai tapsiu normaliu žmogumi.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments