Sielos atsparumo mankšta

Kartais tam, kad geriau suvoktum teatrą, reikia galvoje atkapstyti informacijos likučius apie Mendelejevo lentelės elementus. Šįkart svarbiausia mintyje laikyti 19 a. atrastą silicį, kuris sudaro daugiau nei ketvirtį Žemės plutos masės, nors gryno jo gamtoje mokslininkai taip ir nesuranda. Taip pat praverstų nusikelti ir Antikon bei į minčių srautą įtraukti graikų kalbos žodį „Psyche“ (siela). O galiausiai, sudėjus šiuos dėmenis, laukti netikėtumo, kuris spektaklį pavers vienetiniu atveju. Apie planuotai neplanuotus pasirodymus – pokalbis su Psilikono teatro siela Aukse Petruliene.

Mes rodome kasdienybės turinį, bet vaizdu ir garsu jį transformuojame ir atveriame visai kitą realybę.

Auksė Petrulienė

– Aukse, kaip susikūrė Psilikono teatras ir kuo jis ypatingas? 

Vis galvoju, kad apie tai reikia sukurti kokią nors pritrenkiančią ir visiškai išgalvotą istoriją, paaiškinančią pirmosios miniatiūrinės silikono lėlės atsiradimą. Bet mums į rankas nuolat patenka kur kas įdomesni siužetai, kuriuos verčiame į spektaklius. Mąstyti apie save nėra kada – mankštiname lėles, treniruojame jų raumenis aršesniems ir svarbesniems vaidinimams.

O Psilikono teatras išsivystė visiškai natūraliai iš mano veiklos. Esu grafikė. Padariau kiškio formos silikoninį atspaudą, norėjau jį spausti ant popieriaus. Atspaudai nebuvo įspūdingi, užtat pats silikoninis kiškis turėjo įdomių savybių – buvo lankstus, atsparus, spaudomas gerai judėjo. Tuo pačiu metu mano dėmesį patraukė senas analoginis aparatas su videokamera, integruota viršuje.

Anuomet jis buvo intensyviai naudojamas Kauno M. Žilinsko galerijos salėje vykstančiose konferencijose nuotraukoms ar reprodukcijoms rodyti ekrane. Pastebėjau, kad žmonės labai reaguoja, kai į šį aparatą dedant fotografijas atsitiktinai kadre pasirodo pirštai. Ekrane jie atrodo milžiniški ir tokie gyvi lyginant su nuobodžiomis reprodukcijomis!

Ne laiku pasirodę pirštai stengiasi kuo greičiau dingti už kadro ir ši klaida visada prajuokina žmones. Tai būdavo paveikiausi vizualiniai konferencijų momentai. Taip šovė mintis mažas silikonines lėlytes ir tą aparatą sujungti į vieną. Taip dvi klaidos – nevykęs atspaudas ir kadravimo klaida – susijungė į paveikų reginį. Tai įvyko prieš dešimtį metų. 

– Gal prisimenate pirmąjį Psilikono teatro pasirodymą? Koks buvo jo siužetas, veikėjai? 

„Manęs neužkrušit“, – pareiškė ištvermingas zuikis“, – toks akiplėšiškas buvo pirmojo spektaklio pavadinimas. Scenarijus rėmėsi anekdotais, kartais ir nepadoriais. O mintis sukosi apie grafikos kūrinio gimimo techninį procesą – nuodingi chemikalai, dažo perteklius, triukšmas. Muziką spektakliui sukūrė mano pusbrolis Tomas Genevičius, anuomet dirbęs spaustuvėje techninį darbą ir savo kailiu kentęs visą jo šalutinį poveikį.

Premjera įvyko Klaipėdoje, tarptautinės konferencijos, skirtos grafikos menui, metu. Anuomet Lietuvoje vykdavo smagi grafikos bienalė „Now Art, Now Future“. Jos organizatoriai skatino eksperimentus, jie ir „užsakė“ pirmąjį mūsų spektaklį. Ir nors ištvermingasis zuikis, galima sakyti, gimė spaustuvės dažų klane ir mirko grafikos specialybės rūgštyse, meno apmąstymas nebuvo jo lemtis. Psilikono teatrą labiau domino nuodinga kasdienybė.

Netrukus silikono personažai ėmė vaidinti dokumentines dramas, įkvėptas laikraščių antraščių: „Išdurtas ir apiplėštas“, „Stumbras ant taburetės“, „Pasmaugta ir nušautas“, „Šančių lapė pasikorė“. Tai vis spektakliai, kurių scenarijus remiasi šių dienų aktualijomis iš vietinės spaudos ar tikrais faktais iš prieškario laikraščių. Mes rodome kasdienybės turinį, bet vaizdu ir garsu jį transformuojame ir atveriame visai kitą realybę. 

– Savo veiklą apibūdinate „eksperimentine animacija“. Kuo tai skiriasi nuo lėlių teatro ar performanso? 

Psilikono teatro istorijos tampa matomos kaip ekrane judantys vaizdai. Tačiau animuodama nekuriu optinės judėjimo iliuzijos. Stoviu šalia ekrano priešais žiūrovus ir iš tikrųjų judinu miniatiūrines lėles čia pat, gyvai. Įspraudžiu minkštus, tamprius silikono personažus tarp dviejų stiklo plokštumų ir spaudau juos, sukioju, maigau. Ekrane skaidraus stiklo nematyti ir lėlės atgyja: judina rankas, kojas, užpakalius, uodegas, ausis, net akį gali pamerkti.

Bet eksperimentinės Psilikono teatro animacijos tikslas nėra atgaivinti lėlę. Mes bandome reanimuoti erdves, kuriose vaidiname, sustabarėjusius žmonių įsitikinimus ir ryšius. Todėl mieliau vaidiname netradicinėse, meno nepaliestose vietose nei teatro scenose, pavyzdžiui, daugiabučių kiemuose, kur smalsiausi gyventojai ateina pažiūrėti iš arti, kas rodoma ant jų devynaukščio sienos. Tuo tarpu kiti tampa žiūrovais stebėdami projekciją pro virtuvės ar miegamojo langą. Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, Gdansko (Lenkija) ir Amersforto (Olandija) kiemuose sutikome pačius nuostabiausius žiūrovus, tokių nepamatysi teatro salėse.

Deja, Lietuvoje sugriežtinus įstatymą dėl renginių gyvenamuosiuose kvartaluose, čia vaidinti jau neįmanoma: norint vakare kieme rodyti spektaklį, reikia kiekvieno namo gyventojo raštiško sutikimo. Bet apleistų, animavimo laukiančių teritorijų netrūksta. Šią vasarą Šančių šiukšlyne įkūrėme „Kopūstgalvio cirką“. Laikiną cirko palapinę pastatėme tiesiog ant apgriuvusio ir šiukšlėmis užversto kareivinių daržovių sandėlio. Kadaise čia buvo laikomi rauginti kopūstai, skirti caro kariuomenei. Vasarą drauge su „Kopūstgalvio cirką“ aplankiusiais Šančių gyventojais „užraugėme“ puikių idėjų. 

– Prakalbote apie idėjų dalybas su žiūrovais. Kokiai auditorijai yra skirti Psilikono teatro spektakliai? 

Taikome į žmones, kurie nėra tradiciniai teatro ar parodų lankytojai. Jie gali neišmanyti meno, bet yra gyvenimo žinovai, neretai – aštriausių jo briaunų ir tamsiausių pusių ekspertai. Kartais jie tampa ne tik žiūrovais, bet ir mūsų bendradarbiais. Štai Šančių „Tėvo namų“ bendruomenė (po įkalinimo grįžę vyrai) sukūrė scenarijų spektakliui „Šančių lapė pasikorė“.

Spektaklio subtitrai pilni kalėjimo žargono, siužetas – minčių šuolių, silikono personažai deformuoti, kaip ir scenarijaus bendraautorių gyvenimai. Atrodytų, šis spektaklis gali atskleisti tik labai mažos ir uždaros „Tėvo namų“ bendruomenės specifines problemas, nuoskaudas ir lūkesčius, tačiau ekrane visa jėga atsiveriantis gyvenimo absurdiškumas ir teisybės troškimas yra išgyvenimai, nesvetimi mums visiems. Niekada negali žinoti, kur sutiksi puikiausią publiką.

Pernai Londone koncertavome su tarptautine kompozitorių komanda „Dirt Nonet“ erdvėje „Cafe OTO“. Žinojau, kad tai – kultinė šiuolaikinės muzikos vietelė. Ir vis tiek koncertas kavinėje man visada asocijavosi su „nedėmesiu“, triukšmu, barškėjimu. „Cafe OTO“ publika buvo kitokia, pribloškianti: suvokianti, „treniruota“ – visko mačiusi ir girdėjusi, bet jautri ir mokanti stebėtis. Koncerto pauzės būdavo nuostabios – girdėdavosi lengvas gatvės ūžesys. 

– Kaip suprantu, vis dėlto jūsų auditorija – suaugę žmonės. Apie animaciją vaikams kol kas nekalbate. 

Pernai paruošėme pirmąjį spektaklį vaikams. Vaikai yra atkaklūs mūsų gerbėjai – jų visuomet būdavo naktiniuose mūsų spektakliuose, skirtuose suaugusiems. Jiems labai įdomi Psilikono teatro laboratorija: keistasis videoaparatas, mažytės lėlės, ekrane pavirstančios milžinėmis, spalvos, magiški daiktai. Tačiau technikos neužteko – reikėjo temos, kuri rūpėtų ir mums, ir vaikams. Taip atsirado „Šiltnamio istorijos“ – pasakojimai apie nykstantį augalų pasaulį, retas rūšis, genetiškai modifikuotus augalus.

Augalijos pasaulis stebėtinai panašus į mūsiškį – silpnos rūšys yra išstumiamos stipresnių, augalai kovoja, migruoja, stengiasi išlikti. Mes paliekame vaikams pasaulį, kuriame sparčiai nyksta gamtos įvairovė ir kaupiasi sudėtingos problemos. Apie tai reikia kalbėti – vaikai jau dabar turi žinoti, kad bus atsakingi, kad mes nebespėsime ir jie patys turės rasti sprendimus. „Šiltnamio istorijų“ premjera įvyko Vašingtone (JAV), „Kids Euro“ festivalyje, kuriame kasmet vaikams ir jaunimui pristatomi Europos teatrai.

Ši premjera mums buvo dvigubas iššūkis – pirmas spektaklis vaikams ir dar amerikiečiams! Nerimavome, ar būsime suprasti. Tačiau publika gyvai reagavo ir į spektaklio idėją, ir į Psilikono teatro techniką. Amerikiečiams, o ypač vaikams, būdinga garsiai reikšti emocijas spektaklio metu. Pavyzdžiui, kai pagrindinį personažą – Gėlių mergytę – užpuola Sojos kariai, šimtas vaikų choru sušunka: „Oh, no!“. Jie sutartinai linguoja ir ploja įtaigiose spektaklio vietose – amerikietiška auditorija vientisa ir audringa kaip jūra. 

– Kaip Psilikono teatro vaidinimas keičiasi nuo auditorijos reakcijos? 

Smagu jausti žiūrovus. Nebūtinai jie turi šaukti. Teatro stebuklas ir yra tos slaptos gijos, švelniai susaistančios žiūrovus ir atlikėjus vienam bendram išgyvenimui. Kada jaučiu šias gijas rankose, lėlės juda kitaip. Stebiuosi muzikantais, kurie mūsų spektaklių metu gali groti nė nepastebėdami, kad išėjo visi klausytojai. Kai publika itin santūri, aš bijau, kad atsisuksiu, o ten – tuščia, nieko nėra. 

– Ar jūsų pasirodymai – visiška improvizacija, ar vis dėlto susistyguojate veiksmus?

Mūsų spektakliuose daug atsitiktinumų. Tarkim, vaidinant po atviru dangumi pradeda lyti arba po kamera sutupia karkvabaliai. Tada filmuoju lietų ir varinėju vabalus – tokių scenų nesurepetuosi. Bet esame istorijos pasakotojai: visada yra siužetas, struktūra, kuri jaučiama, nors ir nupučia vėjas vieną teksto lapą. 

– Papasakokite apie Psilikono teatro veikėjus. Kai kurie iš jų primena eksponatus iš Kauno Velnių muziejaus… Kaip jie gimsta? 

Vienas tikrai yra įkvėptas Velnių muziejuje saugomos skulptūrėlės. Kuriant personažą svarbiausia numatyti, kaip jis judės ir ką galės papasakoti jo judesiai. Tarkim, minėtasis velniukas vaidina spektaklyje „Pasmaugta ir nušautas“. Tai – audiovizualinė istorija, sukurta remiantis garsaus prieškario kriminalo dokumentika. Velniūkštis spektaklyje pasirodo daug kartų: kaip įtariamasis nusikaltimo byloje, kaip gundytojas, kaip antro plano šokėjas.

Kaskart jis atrodo vis naujai, nes gali labai įvairiai judėti – judinti savo šešias rankas, sparnus, jais prisidengti. Jis meistriškai kraipo galvą, turi itin lankstų liežuvį ir kintančio dydžio falą. Kartais velniūkštis tampa nesuvaldomas, nežinau, kokį gestą jis gali parodyti. Kai kurios lėlės viso labo gali daryti tik vieną judesį. Pavyzdžiui, tame pačiame spektaklyje pasirodančios moters kojos tik žingsniuoja į vieną pusę ir viskas. Bet sugalvoti, atrasti tą judesį prireikė daugybės valandų.

Pagaminti lėlę irgi užtrunka – pirmiausia išraižoma forma, ji užliejama skystu silikonu. Kai silikonas išdžiūsta, lėlė išlupama iš formos. Iš vienos tokios formelės galima pagaminti apie dešimtį vienodų lėlių. Vidutiniškai vieno spektaklio rinkinys yra pusšimtis lėlių. Visos jos – itin ištvermingi aktoriai: silikonas yra atspari, nesunaikinama medžiaga. Todėl galima sakyti, kad ekrane judančios lėlės demonstruoja žiūrovams ištvermės pratimus – sielos atsparumo mankštą (psilikonas = siela + silikonas).

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments