Nuo balandžio 9 d. Kauno fotografijos galerijoje veikia Romualdo Rakausko paroda R.R., parodos kuratorius – Donatas Stankevičius. Ekspozicijoje pristatomi autoriniai atspaudai iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo.
Būtent ši atvira fotografijų lyrika, atspindėjusi paties autoriaus asmenybę, daro jas savitas, išskiria iš kitų Lietuvos fotografijos mokyklos pavyzdžių ir „išgelbėja“ nuo dirbtinio sovietinio laikotarpio optimizmo.
Tomas Pabedinskas
Fotografijos tyrėjas Tomas Pabedinskas pasakoja, kad pieš daugiau nei penkis dešimtmečius Romualdas Rakauskas kartu su kitais žymiais Lietuvos fotografais sukūrė ir įtvirtino savitą fotografijos kryptį, gavusią Lietuvos fotografijos mokyklos vardą.
„Šiandien akivaizdu, kad tuomet buvo sukurta ne tik ryški fotografijos kryptis, bet ir nepakartojamas XX a. antrosios pusės gyvenimo Lietuvoje vaizdinys bei, atrodytų, laikui nepavaldus humanistinis pasaulėvaizdis, kurį Rakauskas atskleidė individualiu, ypač poetišku žvilgsniu“, – apie parodos autorių rašo tyrėjas.
Pasak T. Pabedinsko, nors Rakausko kūrybą formavo konkretus laikotarpis, žymiausi autoriaus darbai pasakoja apie tai, kas atrodo amžina ir universalu: „Svarbiausia Rakausko fotografijų serija Žydėjimas – tai vis pasikartojantys žmogaus gyvenimo ciklų ir žydinčios gamtos sugretinimai, gyvenimo, mirties, meilės ir pasitikėjimo vaizdiniai, kurie tarpusavyje rezonuodami sustiprina fotografijų emocinį poveikį ir išgrynina simbolinę jų prasmę.“
Tyrėjas pažymi, kad Žydėjime galima atpažinti ir ne vieną Rakausko kūrybos, o taip pat Lietuvos fotografijos ikoną: močiutes sūpynėse po žydinčiais medžiais ar kaimo keliu triušelį nešantį berniuką.
„Šiose fotografijose „dideles“ temas autorius atskleidžia, į gyvenimą žvelgdamas (kartais jį režisuodamas), kaip jam būdinga poetiškai, sentimentaliai. Toks fotografo žvilgsnis vyrauja ir cikluose Mūsų veidai,Švelnumas ar atskiruose jo darbuose. Būtent ši atvira fotografijų lyrika, atspindėjusi paties autoriaus asmenybę, daro jas savitas, išskiria iš kitų Lietuvos fotografijos mokyklos pavyzdžių ir „išgelbėja“ nuo dirbtinio sovietinio laikotarpio optimizmo, – pastebi T. Pabedinskas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad poetiškas fotografo žvilgsnis išsaugo praeitį gyvą šiandien, mūsų vaizduotės dalimi paversdamas pasikeitusios, išnykusios tikrovės atvaizdus.
