Tapybos transformacijos pagal Eglę Ridikaitę

Tapyba – vaizduojamosios dailės rūšis, kurianti vaizdą plokštumoje įvairių spalvų dažais. Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kai dažančioji medžiaga tepama ant tam tikro paviršiaus. Čia – tik pora standartinių tapybos apibrėžimų. Parodose išvystame vis netikėtesnių šio meno technikos mutacijų apraiškų. Viena tokių netikėtas tapybos formas pasirinkusių menininkių – purškiamaisiais dažais paveikslus kurianti Eglė Ridikaitė.

Purškiamieji dažai skrenda. Trafaretas duoda kontūrą. Kontūras yra valdymas.

Eglė Ridikaitė

– Pirmiausia, kaip nusprendėte pabandyti naudoti purškiamuosius dažus ant drobės?

Mėgau lieti dažus ir dariau darbų ciklą „Žiedų 50“. Bandžiau sukurti rašalo įspūdį kaip sąsiuviniuose: rašai, prasilieja. Tada gatvėse, žiūriu, papurkšta ir tas dažas tą patį išsiliejimo efektą duoda. Pradžia buvo du dideli darbai: ant vieno taip nedrąsiai užrašiau „myliu“, ant kito – „kiškį (zuikį)“. Paskui pabandžiau trafaretą. Liejau peizažus, padariau trafaretą „Peizažas Nr. 8“. Taip ir prasidėjo.  

– Purškiamieji dažai asocijuojasi su sienų terliotojais, vandalais, graffiti menu. Ar galima sakyti, kad jūs savo kūriniais disciplinavote purškiamuosius dažus? 

Gal, bet man patinka graffiti. Yra nežinomų menininkų, kuriančių tikrai gražius piešinius. Net jie patys nežino, kad yra menininkai. Gal tai jiems suteikia laisvę. Graffiti yra dabartinis liaudies menas. Disciplinavau? Gal. Lyg laisvė, tapusi nelaisve. Nesterilus graffiti menas, atsiradęs ant sterilių baltų sienų, sukuria didesnį efektą. Jeigu mes išimtume gabalą sienos ir jį atneštume į galeriją, dar gražiau atrodytų. Būna ir tokių darbų. Gabalas sienos buvo eksponuojamas Modernaus meno centre. Bet graffiti galima padaryti ir čia, galerijoje, – braukti brūkšnį ant sienos. Graffiti – nebūtinai dažai. Gal daugiau tai – laisvė, pabėgimas, greito padarymas.  

– Ši technika suteikia akimirkos meno galimybę?

Dabar čia nebėra visiškas akimirkos menas, nors liko ir akimirkos aspektas. Daug laiko užima, kol pasidarai trafaretus. Pats purškimas nėra labai ilgas darbas, bet turi susikaupti, tiksliai jį atlikti. Tad abu šie dalykai derinasi. Vis dėlto išsivystė precizika.

– O kuo dar jus žavi ši technika?

Man patinka jos oriškumas, patinka, kad ji tokia permatoma, skaidri, lengva. Ji „neužkankina“, nors gali ir ją užkankinti. Aš visada mėgau permatoma. Ir kai aliejiniais dažais tapydavau, galvodavau: „Na dabar kaip storai užtepsiu…“, bet mane tai uždusina. O šiaip, pavyzdžiui, kolegų storas sluoksnis patinka, gražu. Bet, kai pradedu pati tapyti, negaliu. Man patinka, kai persimato. Čia gal yra mano pačios toks bruožas, man gražu tas akvareliškumas. Purškiamieji dažai skrenda. Trafaretas duoda kontūrą. Kontūras yra valdymas. Galima ir aerozoliu užbukinti – nuvarginti paviršių. Padarysi sluoksnį, ir paveikslas bus toks lygus, bukas. Gal kada reikės ir tokio. Galima derinti ir tą, ir tą.  

– Viename interviu užsiminėte, jog jums patinka būtent tai, kad užpurškus nebeįmanoma pataisyti.

Taip, padarysi „klioką“ ir matysis. Įmanoma kažkiek pataisyti, bet aš matau, kad jau užbukinta drobė, jau ne tokia kvėpuojanti. Bet kitam, žiūrinčiajam, nelabai matyti. Dažas turi sluoksnį. Negali būti labai didelio sluoksnio, nes tada jau paviršius pradeda blizgėti ir nebėra to peršviečiamumo.  

– Ar jūsų negąsdina trafaretas?

Gąsdina, bet trafaretas – pradinis taškas, jis keičiasi. Viename paveiksle naudojamas ne vienas trafaretas. Trafaretas beveik dingsta, jo tik truputėlį lieka. Išnyksta tas tikrasis trafaretiškumas. Tikras trafareto pavyzdys yra raidės. O visur kitur trafaretas jau mutuoja. Tas improvizacijų apribojimas man kartais net patinka ir padeda – praskleidžia tai, ko net nesugalvotumei. 

– O ar daug reikėjo laiko, įdirbio, kad įvaldytumėte šitą techniką?

Aš dar jos neįvaldžiau. Valdau. Ieškau, atrandu. Kaip ir aliejiniais dažais tapančio dailininko paklaustum, ar jis įvaldė dažus. Ne, jis tik mokosi. Nes ir aliejiniai dažai yra tas pats. Gali ir aliejumi lygiai uždažyti, ir viską tą patį padaryti. Čia tik dažas. Tik dažas. 

– Kaip manote, ar aerozoliniai dažai meno bendruomenės jau yra pripažįstami kaip tapyba?

Aš galvoju, kad tai tapyba, bet galima diskutuoti. Šis klausimas yra atviras. 

– Vis dėlto prie kokios kitos dailės šakos priartėja jūsų darbai? 

Gal turi tokio grafiškumo. Trafaretai yra ruošiniai – grafikai irgi naudoja ruošinius, atsiranda sluoksniai, galimybė pakartoti. Kai pradėjau kurti skareles (ciklas „Palikimas (Babutas skarialas)“), galvojau: „Gryna grafika“. Pamenu, kai pradėjau ruoštis stoti į dailę, nemaniau, kad grafika yra atskira specialybė. Man atrodė, kad tapytojas ir grafikas nėra atskirti – menininkas tiesiog gali ir ta, ir ta technika kurti. Galvojau, kad grafika – piešimas grafiška technika.  

– Ar dar bandėte kitokias netradicines priemones? 

Purškiami dažai – jau sena priemonė. Net nežinau, ar čia priemonė. Čia tiesiog paprasčiausias dažas, tik jis netepamas, o papurškiamas. Ir tai – ne revoliucija. Kad šiuolaikinė priemonė būtų, reiktų ne tapyti, o kompiuteriu kurti 3D meną. Tai daroma, kiti bando ant paveikslo dar rodyti videomedžiagą. Visokių yra bandymų. Kol kas man to nereikia. Purškiami dažai visiškai leidžia išpildyti mintį.

– Jūsų kūrinius galima vertinti kaip sudarytus iš dviejų lygiaverčių dalių – žiūrovą domina tiek turinys, tiek forma. Ar siekiate tos pusiausvyros tarp turinio ir formos?

Gal taip išeina. Ar aš to tikslingai siekiu? Labai negalvoju, bet, matyt, jau viduje yra poreikis pusiausvyrai. Darau, kaip man gražu. Svarbiausia sugalvoti, ką tu nori daryti ir ką nori pasakyti. Neturėtų būti per daug formos arba per daug turinio. 

– Kokią įtaką, jūsų nuomone, tapybos technika daro pačiam tapytojui?

Didžiulę, manau. Net kvapas dažo jau daro įtaką. Užeinu pas kolegas, kurie tapo aliejiniais, tai malonus man tas terpentino kvapas. Dažai turi įtaką, bet kartais turi įtakos tai, ko tu sieki, kokia tavo idėja. Tarp priemonių ir turinio yra tarpusavio ryšys – vienas kitą renka, lemia. Pirma sugalvoju idėją. Galima tą patį tapyti aliejiniais dažais, tad ne technika diktuoja turinį. 

– Kaip manote, kokios dar technikos tampa tapyba? Jūsų darbai tam tikra prasme į tapybos sąvoką įneša purškiamuosius dažus. 

Vis tiek dažai, vis tiek spalva. Kai kas naudoja kitas priemones, pavyzdžiui, aplikacijas. Bet tai – tik priemonė idėjai išreikšti. Svarbiausia, kam tau reikalinga ta priemonė.

– Bet tapyba asocijuojasi su teptuku. Kaip susivokti, apsibrėžti, kas yra tapyba, o kas nebe?

Tepti gali ir su pirštais. Taip, tapyba nėra vien aliejiniai dažai. Spalva turi būti pagrindas, aišku. Tapyba gali būti ir tūriniai objektai, ir instaliacijos. Nebežinau. Gal vis dėlto idėja svarbiausia, ką tu nori pasakyti. Nes, pavyzdžiui, Aido Bareikio instaliacijoje [„Aido kondicionierius“ – instaliacija, sukurta iš įvairių atliekų ir kasdienių daiktų, – aut. past.] bendrų objektėlių visuma sudaro tapybą. Ir kiekvienas objektėlis atskirai, aišku, gali būti kaip tapyba. 

– Kaip manote, iš kur ir kodėl tapybai atsirado toks poreikis slinkti tarpdiscipliniškumo link?

Turbūt laikotarpis toks. Viskas keičiasi. Tu nebegali sėdėti ant kelmo ir drožti televizorių. Televizija jau ne naujiena, bet ir kompiuteriai plečia galimybes. Viskas keičiasi ir tu pats keitiesi. Išnyksta, pavyzdžiui, gryna skulptūra. Visai kitaip jau sukasi visas pasaulis. Arba dar gal grįšim prie šaknų.  

– Kokioms dailės šakoms tapyba tampa artimiausia?

Ji visada buvo artima ir su grafika, ir su ta pačia skulptūra, ir su fotografija. Tapytojas gal matė fotografiją, kuri jį paveikė, sukėlė idėją, bet tai nereiškia, kad jis tapo pagal tą fotografiją, tarpusavyje jie nesusiję, ne ta pati idėja. Čia nėra atskirta – yra sąveika. Tik gal nesuprasdamas autorius juos atskiria. 

– O žiūrovo požiūriu į kokias dailės šakas galėtų panašėti šiuolaikinė tapyba? Žiūrovas nemato, kas įkvėpė, paveikė dailininko kūrinį.

Žiūrovui net nebūtina žinoti. Jam iš tikrųjų nesvarbu. Žiūrovas pamato jau padarytą produktą. Iš ko menininkas semiasi idėjų, tai čia jo reikalas. O žiūrintįjį turi paveikti tai, ką jis pamatė. Jį gali vien tik priemonė paveikti. Nežinau, kas žiūrovui svarbiau – ar kas, ar kaip, ar iš ko. Nebūtinas vienis. Ir žiūrovas gali visai kitaip suprasti, negu tu norėjai pasakyti. Ir tai dar įdomiau, tai labai gerai. Taip ir turi būti – interpretacijų turi būti daug. Būna, pamato dar įdomiau negu tu sukūrei. Gal tu sukuri kažką paprasta, o kitas pamato kažką nepaprasta. Kartais tu manai viena, o išeina kita ir visi mato kitaip negu galvojai. Ir kartais net gėda, kad tu taip paprastai galvojai. 

– Ar dailėtyrininkai, pristatydami parodas, turėtų kuo daugiau atsižvelgti į kūrėjų mintis, ar nebūtina bendrauti, bendradarbiauti su autoriumi? 

Man įdomiau, ką dailėtyrininkas pats mato ir galvoja. Kai papasakoji, atskleidi jam kažką, tada ir jis prisitaiko, kitaip pradeda matyti. Kai nesakai, nepasakoji, tai čia ir yra tas tikrasis dailėtyrininko supratimas, ką jis pats galvoja tik pamatęs. O po to jau galime pasikalbėti bendrai, atsiskleisti, pabendrauti. 

– Nuo fotografijos atsiradimo skelbta tapybos mirtis. Ir iki šiol dar retkarčiais atsiranda tokių nuogąstavimų. Tarkim, Ray Bartkaus paroda, vykusi 2012 m., vadinosi „Tapybos pabaiga“. Kaip manote, kodėl vis atsiranda tokių teiginių?

Visi marino marino ir nenumarino. Kai mokiausi, irgi kalbėjo, kad jau miršta tapyba. Aš galvoju, kad kol yra pieštukas, tol tikrai nemirs. Kaip gali mirti brūkšnys? Ir tapyba taip pat. Kol yra spalva, nemirs. Gal kaip tik tapybą išlaisvino fotografija. Manyčiau, kaip tik praplėtė akiratį, o nenumarino. Dabar sako, kad fotografija miršta. Nemiršta niekas iš tikrųjų, gal tik keisis formos. 

– Galbūt tapybai mirtis negresia, nes ji nestovi vietoje ir ieško naujų technikų, priemonių?

Be abejo. Bet gal kaip tik atsinaujindama ji grįžta prie savo ištakų. Jeigu žmogus gyventų kokį tūkstantį metų, tai jis viską išbandytų ir gal sugrįžtų prie šaknų. Bet patirtis pereina į kitą žmogų ir sluoksniuojasi – juk viskas yra šalia. Yra ir tokia tapyba, kokia ir visada buvo.  

– O ar pajėgūs konkuruoti labiau senamadiškos technikos darbai su šiandieninėmis tapybos formomis?

Pajėgūs, nes technika yra tik technika. Svarbu, ką ta senamadiška technika dirbantis menininkas nori padaryti ir pasakyti. Dažas yra dažas. Kad ir aliejiniais dažais nutapytas portretas vis tiek nebus jau toks realistinis kaip seniau, bus kitoks. Nes žmogaus požiūris į portretą jau yra kitoks. Spalvos kitos visai. Tas pats natiurmortas gali būti nebūtinai matomas daiktas. Jei autorius tapė realistiškai anksčiau, jis ir dabar tapys realistiškai, bet kitaip. Viduramžiais buvo tapoma vienaip, kai atsirado ekspresionistai, kitaip, impresionistai vėl kitaip tapė. Svarbiausia polėkis, pojūtis, idėja, mintis.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments