Tryliktasis konkurso „Mano nata“ šviesmetis: interviu su Ričardu Kabeliu

Konkursas „Mano nata“. © Organizatorių nuotr.

Vasaros pirmąjį šeštadienį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyks nacionalinio moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ koncertas. Kviesdami jame apsilankyti ir atsiverti jauniausių šalies kompozitorių kūryboje ryškėjančioms ateities muzikos ir pasaulio vizijoms, kalbamės su konkurso sumanytoju ir jo žiuri pirmininku, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros profesoriumi Ričardu Kabeliu.

Tikroji mokinių kūrybiškumo versmė yra labai gili, muzikos kompozicija besidominčių mūsų šalyje ne mažiau, nei norinčių žaisti krepšinį.

Ričardas Kabelis

– „Mano nata“ – tai Nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas. Šįmet jauniausių šalies kompozitorių varžytuvės rengiamos 13-ą kartą. Ar anksčiau Lietuvoje yra buvę panašios paskirties konkursų?

Iš tiesų, konkursą rengiame jau tryliktus metus. Jo edukacinė pakraipa Europoje turi bene vienintelį atitikmenį – vokiečių moksleivių profesionalios kūrybos edukacijai skirtą konkursą Bundeswettbewerb-Jugend komponiert. Tačiau „Mano natos“ konkurso atrama yra lietuviška, tai – aštuntajame dešimtmetyje garbiųjų Eduardo Balsio ir Juliaus Juzeliūno rengtas moksleivių kūrybos konkursas.

Prisimenu, kaip viename iš jų, įvykusiame Kompozitorių namuose 1974 metais, pirmąjį mano kūrinį atliko pianistė Birutė Vainiūnaitė. Prisimenu ir pelnytą dailią gaublio statulėlę su planetos žemynų ir meridianų figūromis. Konkurso sėkmė anuomet paskatino pasirinkti kompozitoriaus profesiją, o po kelių dešimtmečių – konkursą pratęsti.

Ričardas Kabelis. © Tomas Terekas

– Kokį konkurso rezonansą jaučiate, girdite iš dalyvių – moksleivių, jų draugų, kūrybos mokytojų? Ar pastebite švietimo institucijų – muzikos ir meno mokyklų, gimnazijų ir konservatorijų, kurių moksleiviai įsitraukia į konkursą, dėmesį?

Bene vertingiausias institucijų dėmesys konkursui ir jo idėjai – kūrybos pamokų steigimas ir kūrybos mokytojų paieška. Kita vertus, dėmesys konkursui – tai ir mokytojų patarimai mokiniams prie partitūrų, ir atvykimai su jais į konkurso repeticijas ir koncertus bei dalinimasis naujausia muzikos informacija susitikimuose mokyklose, į kuriuos vyksta kompozitoriai ir kūrinių atlikėjai.

Dar kita vertus, konkurso dalyvių artimuosius ir jų draugus pasiekiančiomis transliacijomis įprasminama jaunųjų kūrybos vertė ir abipusis grįžtamąsis ryšys. Konkurso autorių ir rengėjų sinergija subrandino šalies jauniausių kompozitorių virtualios akademijos viziją. 

Konkursas „Mano nata“. © Organizatorių nuotr.

– Virtualaus pasaulio keliais tikriausiai suka ir jauniausiųjų kūrybos procesas? Prieš keletą metų esate užsiminęs apie konkurso nuostatų papildymą ir elektroninės muzikos žanro įtraukimą į konkurso ekvatoriją.  

Paskelbus skaitmeninės kūrybo konkursą nieko neįvyko, geri norai nepakeitė ir negalėjo pakeisti inertiškos realybės. Mėginant įžvelgti priežastį, kodėl pateiktos vos kelios paraiškos, pastebėjome, jog muzikos švietimo sistemoje nėra skaitmeninės kūrybos mokymo strategijos, nėra ir patyrusių mokytojų. Neperteikus komponavimo pagrindų, kūryba visada liks mėgėjiška, prilygstanti savarankiškai besimokančių groti klarnetu ar smuiku pasiekimams.

Nors elektroninės muzikos žanre „gyvų“ atlikėjų dažnai neprireikia ir nėra atlikimo rizikų – tai neturi įtakos komponavimo kokybei. Nepaisant intensyvėjančio jaunesnių kūrėjų domėjimosi virtualaus garso realybe, tarp studijuojančių kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje išlieka „elektronikų“ ir „akademikų“ proporcinė pusiausvyra.

XII konkurso „Mano nata“ koncertas. © VOXART.lt

– Konkursas patrauklus ir kitu užmoju – tuo, kad paakina dalyvauti besimokančius visose šalies vietovėse ir jų įsitraukia visai nemažai. Kokia šiųmečio renginio dalyvių geografija?

Paakinimas, kurio vijos dažnai nepastebimos, yra vienas šio konkurso tikslų. Nors per tryliką metų jauniausių autorių geografija aprėpė daugelį šalies miestų, žemėlapyje liko per 20 vietovių, kurių mokiniai neatsiliepė į konkurso šaukinius. Pasiteisinimas, jog tuose regionuose nėra kompozitorių, problemos neišsprendžia.

Būtų išmintinga, jei šalies savivaldos centrai prisiimtų jauniausių kompozitorių ugdymo atsakomybę ir nuotolinių kūrybos pamokų kaštus. Kitaip mažųjų miestų ir miestelių muzikos mokyklų mokinių dalyvavimas konkurse – kaip šiais metais sugrįžusių Utenos meno mokyklos ar Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos mokinių – liks fragmentiškas.

Tikroji mokinių kūrybiškumo versmė yra labai gili, muzikos kompozicija besidominčių mūsų šalyje ne mažiau, nei norinčių žaisti krepšinį. Tačiau ir krepšiniui, ir kompozicijai reikalingos tam skirtos erdvės ir įgudę mokytojai. Jei vienas iš 100 autorių išmoksta kurti savarankiškai, dėl to neturėtume 99 eliminuoti į edukacijos paribius. Neišgryninus komponavimo mokymo prioritetų ir strategijų liekame pasyviais menkstančios profesionalios kūrybos stebėtojais. 

Konkurso „Mano nata“ laureatai. © Organizatorių nuotr.

– Kaip komentuotumėte šiųmečio konkurso baigiamojo koncerto kūrinius? Gal išgirsime opusus, kurių autoriai konkurse pasirodo nebe pirmą kartą? 

Apytikriai pusė autorių konkurse dalyvauja daugiau nei vieną kartą. Žinojimu grįstas antrasis dalyvavimas dažnai atneša ne tik didesnę sėkmę, bet ir gilesnes patirtis. Yra buvę išskirtinių dalyvių, kaip Simas Šakenis, kuris ne tik dalyvavo keturis kartus, bet ir pelnė keturias pirmąsias premijas. Šių kūrinių natos, kartu su pusšimčiu kitų konkurso autorių partitūrų, išleistos „Mano natos“ leidyklėlėje.

Konkursas stebina ne tik nesenkančia kūrinių fantazija ir išmone, bet ir nenuspėjamomis tendencijomis. Vienais metais vyrauja kūriniai instrumentiniams ansambliams, kitais – vokalui ar styginių kvartetui, dar kitais – autoriai tarsi susitarę kuria klasikinėms gitaroms, o šiemet konkurso autorių pamėgtą klavyrinį žanrą papildo dvi kompozicijos klavesinui. Šių metų prizų įteikimo ceremonijoje išvysime ypatingą, reikėtų sakyti istorinę – konkursui pateikto 500-ojo kūrinio – nominaciją. Jei visus šiuos kūrinius norėtume perklausyti ir klausytume nuo ryto iki vakaro, prireiktų keturių dienų. Jei suskaičiuotume, kiek laisvalaikio valandų prireikė juos kuriantiems autoriams – skaičiai pranoktų drąsiausius jaunimo užimtumo tarnybų įsivaizdavimus.

Įspūdingas pusės tūkstančio kūrinių kalnas – tai ne tik konkurso tvarumas ir efektyvi meninės inteligencijos ugdymo praktika, bet ir patrauklus ir iš toli matomas kompozitoriaus profesijos švyturys. Jis apšviečia ir saugo Anykščiuose, Kvėdarnoje ar Ežerėliuose jaunųjų autoriukų jaukiai rašomas nateles ir kuriančiųjų ateitį.

XIII nacionalinio konkurso „Mano nata“ anonsas

– Įdomu, kokia spalvingų konkurso prizų – dailiųjų natelių – istorija?

Vitražo prizus konkursui sukūrė šviesaus atminimo grafikė Lolita Sadauskaitė (1958–2018). Kai prieš trylika metų Lolitos paprašiau paeskizuoti konkurso prizus ir pasiūliau aštuntinės natos ženklą, tarsi iš gausybės rago pabiro grafikės piešti eskizai. Išrinkus dailiausią natelę, grafikė pakvietė į vitražo dirbtuvę. Stebėjimas, kaip grakšti natelė virsta spalvingais konkurso prizais, tapo savotišku kasmetiniu ritualu.

Lolitai palikus šį pasaulį, iškilo nemenka problema – nė vienas vitražo dailininkas neturėjo taip subtiliai žėrinčių stiklų. Paaiškėjo, kad Lolita juos įsigijo seniai ir panašių Lietuvoje nėra. 2020 metais prizus, iš irizuojančių mineralų stiklo, pagal juvelyro Louis‘o Comfort‘o Tiffany‘io technologiją pavyko atkurti mažeikiečiui grafikui Dariui Lupeikai.

„Mano nata“ vitražo prizas. © Organizatorių nuotr.

– Dėkojame už pokalbį, ir kartu maloniai linkime konkursui ištvermės, ugdant jauniausių kūrėjų kompozicinę inteligenciją. 

Parengė Rita Nomicaitė.

XIII nacionalinio moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ koncertas įvyks birželio 4 d. 13 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje slėje (Gedimino pr. 42). Įėjimas laisvas.

Taip pat renginys bus transliuojamas tiesiogiai portale VOXART.lt.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments