Į „Kino pavasarį“ nors vienam seansui: kokius filmus žiūri kuriantys žmonės

Bruno Dumont’o filmo „Jos vardas Prancūzija“ stopkadras.

„Visų pasaulio negandų fone „Kino pavasaris“ reikalingesnis nei bet kada, – tikina komunikacijos specialistas, kūrybingumo dėstytojas Tomas Ramanauskas. – Juk kinas nėra vien atrakcionas, bet ir pabėgimas į kitus, netikėtus ir nekasdienius kambarius, vizitas į sapnuotes, kultūrinis ir tematinis šokis – viskas, kas kilsteli dvasią.“ Kartu su kitais kuriančiais žmonėmis – laidų vedėja, žurnaliste ir knygų autore Beata Nicholson, kūrybininke Dovile Filmanavičiūte ir grupės „ba.“ lyderiu Benu Aleksandravičiumi – jis dalijasi filmais, labiausiai padėjusiais tą padaryti.

Juk kinas nėra vien atrakcionas, bet ir pabėgimas į kitus, netikėtus ir nekasdienius kambarius, vizitas į sapnuotes, kultūrinis ir tematinis šokis.

Tomas Ramanauskas

Žinomų kūrėjų siūlomus „Kino pavasario“ filmus kino teatruose, o dalį jų – ir namų ekranuose – bus galima pamatyti dar 3 dienas, iki balandžio 3-iosios.

D. Filmanavičiūtė: mano favoritai sukėlė daug minčių apie būtį

D. Filmanavičiūtė sako, kad galvoje prasukusi šiųmečio „Kino pavasario“ juostelę, suprato, kodėl šiemet jo tema – „Kad būtum, reikia kito“.

„Mano favoritai sukėlė daug minčių apie būtį, paskatino pažiūrėti į veidrodį ir pagauti savo atspindį, įkvėptą kino. Bruno Dumont’o „Jos vardas Prancūzija“ ir Laurent’o Cantet „Arthur Rambo“ sukrėtė savo aktualumu, Leoso Caraxo „Anetė“ ištaškė suvokimu, kad gėrio ir blogio kova dažniausiai vyksta be jokių skrupulų, Céline Sciamma „Mažytė mama“ priminė, kaip myliu savo mamą, Kelly Reichardt „Pirmoji karvė“ įrodė, kaip svarbu būti kartu, o Philipo Barantini „Ties virimo riba“ pabaksnojo, kokia trapi mūsų būtis ir kaip reikia laiku sustoti virti galvoje“, – savo festivalio mėgstamiausius vardija ji.

Dovilė Filmanavičiūtė. © Organizatorių nuotr.

B. Nicholson: man kinas visada yra labai geras poilsis galvai

„Man kinas visada yra labai geras poilsis galvai ir kartu impulsas naujoms mintims, kur lyg pabūtum ir pagyventum kito gyvenimą, – neslepia B. Nicholson. – Niekada nesu buvusi Osle, bet pažiūrėjusi Joachimo Triero „Blogiausias žmogus pasaulyje“ užsimaniau ten nuvykti. Tai labai gražus ir tikroviškas filmas. Toks tikras, jog atrodo lyg būtum musė, esanti ten, kur viskas vyksta, ir stebėtum jaunos moters gyvenimą – be vertinimų ir pozityviai.

Ypač rekomenduoju merginoms, tačiau patiks ir vaikinams, poroms – visiems, kurie nors kartą buvo suabejoję savo pasirinkimais, o taip, tikiu, yra buvę kiekvienam“, – neabejoja ji ir šypsodamasi priduria, kad žiūrėdama filmą tiek daug ir garsiai juokėsi, kad kartu buvusi dukra turėjo ją tildyti.

Beata Nicholson. © Organizatorių nuotr.

T. Ramanauskas rekomenduoja pažiūrėti 5 filmus

T. Ramanauskas džiaugiasi, kad šiemet „Kino pavasaris“ vėl vyksta kino teatruose. Ten jis rekomenduoja pažiūrėti 5 filmus: Edgaro Wrighto „Sparks“ brolius“, Seano Bakerio „Eržilą“, J. Triero „Blogiausią žmogų pasaulyje“, Ryûsuke Hamaguchi „Likimas ir fantazijos“ bei Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“.

„Socialinės paraštės, kurioms kartais šviečia saulė – tokie yra Seano Bakerio filmų herojai, – apie 16 mm juostą „Eržilas“ pasakoja jis. – Nuskalbtas porno aktorius bando stotis iš nepritekliaus meluodamas ir įsimylėdamas.“

Seano Bakerio filmo „Eržilas“ stopkadras.

Tuo tarpu kalbėdamas filmą apie „Memoria“ komunikacijos specialistas sako, kad net ir silpnesnis Apichatpongo Weerasethakulo filmas – vis tiek žiūrinys.

„Visuomet ekrane laukiama Tilda (ar dar bereikia jos pavardės) čia slebizavoja ispaniškai ir bando suprasti mistiško garso, kuris ją persekioja, kilmę. Įpratus prie lokalių Tailando vizionieriaus kūrinių, šis žymaus veido ir eurokalbos (kad ir su kolumbietišku įžeminimu) deturas kiek glumina bei aplamdo autoriui būdingą sapniškumą ir pasakiškumą.

Visgi, tas tajų kalbinis ir kultūrinis mistiškumas, tolimumas, ramybė leisdavo ištirpti visiškai, kuomet „Memoria“ tik aptirpina“, – pasakoja jis ir atskleidžia, kad jo planuose dar Dovilės Šarutytės pilnas debiutas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“, Venecijoje dekoruoti Lauryno Bareišos „Piligrimai“, iš balkono Pawelo Łozińskio nufilmuotas „Balkoninis filmas“ ir Fernando León de Aranoa komedija „Gerasis bosas“.

Tomas Ramanauskas. © Toms Kauneckas

B. Aleksandravičius: jaučiuosi įkvėptas ir nustebintas

„Mylimas Adamas Driveris ir visiškai sulamdyta galva po peržiūros, – taip apie L. Caraxo „Anetę“ atsiliepia B. Aleksandravičius. – Kadangi eidamas nežinojau, kad tai – miuziklas, iš pradžių laukiau, kada gi pagaliau jie visi baigs dainuoti, tačiau pagavus filmo temą buvo neįmanoma atitraukti akių. „Anetė“ nenustoja stebinti. Puiki didžiojo ekrano patirtis. Filmo pabaigoje pasirodžius titrams, salėje dar kurį laiką tvyrojo tyla. Jaučiuosi įkvėptas ir nustebintas. Privaloma žiūrėti kino teatre“, – sako jis.

Gerą įspūdį atlikėjui paliko ir B. Dumont’o satyra „Jos vardas Prancūzija“. „Tai lėtas prancūzų kinas. Žiniasklaidos absurdiškumo ekranizacija, perpinta griūvančiu asmeniniu gyvenimu. Pabaigoje filmas taip sulėtėja, jog galima neskubant nueiti i tualetą ir spėti grįžti į tą patį kadrą. Iškeltų klausimų daug ir jie geri, tačiau atsakymų „Jos vardas Prancūzija“ nėra.“

Benas Aleksandravičius. © Organizatorių nuotr.

Dar 3 dienos bent vienam filmui

„Kino pavasaris“ iki balandžio 3 dienomis vyksta kino teatrų ir namų ekranuose visoje Lietuvoje. Dalį filmų festivalio metu žiūrovai gali matyti namų kino platformose „kpplius.lt“, „Telia TV“, „Žmonės Cinema“.

Festivalį globoja Vilniaus miesto savivaldybė, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras,  Lietuvos kultūros taryba ir Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

Leoso Caraxo filmo „Anetė“ stopkadras.
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments