Kultūros tyrėjai ir kūrėjai – apie senuosius kino teatrus Lietuvoje

Kino teatras „Garsas“ Panevėžyje. © Simas Lin

Kovo pabaigoje Panevėžyje pradėjus griauti kino centrą „Garsas“, Lietuvos regionuose liko tik keturi pagal pirminę paskirtį veikiantys senieji kino teatrai. Kino kultūrą Lietuvos regionuose šiuo metu tyrinėjantis medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ apie tokius kino teatrus, jų ypatybes, kultūrinę ir architektūrinę vertę bei prisiminimus kalbina kino kūrėjus ir kultūros tyrėjus.

Kaip keičiasi kino lankymo ritualas, kai išėjus iš seanso iškart pasitinka parduotuvių reklamos apie nuolaidas?

Giedrė Žickytė

G. Žickytė: kur dabar vaikai patiria pirmąjį „kino mišių“ potyrį?

Kino režisierė Giedrė Žickytė pasakoja, kad pirmoji jos kino ritualo patirtis įvyko „Naglio“ kino teatre Palangoje. Ten buvo atvesta su darželio grupe, kur ir praleido savo vaikystę. „Ką žiūrėjome tą pirmąjį kartą tiksliai neatsimenu. Tai buvo animacinis filmas, bet ryškiai atsimenu tą jausmą, kad buvo labai nepatogios medinės kėdės. Aišku, būdami vaikai, triukšmavom, tačiau užgęsus šviesoms ir įjungus projektorių, niekas daugiau neberūpėjo – tik tas kitas pasaulis, atsiveriantis dideliame ekrane“, – prisimena režisierė.

Dabar, po daugelio metų, kiekvieną kartą einant pro šiandien jau apleistą „Naglio“ kino teatrą, režisierė neslepia, kad jai visada suspaudžia širdį. Ypač matant iškabose vėjo draiskomus išblukusius filmų plakatus, tuščią kasininkės langelį ir balandžius, lesančius ant laiptų naktinės kompanijos pribarstytas saulėgrąžų liekanas. „Aplanko toks aitrus netekties jausmas. Kur dabar vaikai patiria pirmąjį „kino mišių“ potyrį? Multipleksuose turbūt patogesnės ir minkštesnės kėdės, bet kuo jis skiriasi nuo kitos kino salės kitame prekybos centre? Kaip keičiasi kino lankymo ritualas, kai išėjus iš seanso iškart pasitinka parduotuvių reklamos apie nuolaidas?“ – klausia G. Žickytė.

Giedrė Žickytė. © Asm. albumas

„Studentavimo metais tuo „kitu pasauliu“ man buvo tapę kino teatrai „Lietuva“ ir „Skalvija“, o ypač ten vykstantys kino festivaliai, kur sausakimšoje salėje mums leisdavo sėdėti ant grindų. Prisimenu, kaip ant tų grindų išžiūrėjau visą Piero Paolo Passolinio retrospektyvą. Tai buvo pirmasis autorius, kurio kūrybą peržiūrėjau nuo–iki, paskui buvo Bergmanas ir kiti“, – tęsia menininkė. Anot jos, kino teatruose, kaip ir kavinėse, restoranuose ar kitose viešose erdvėse, kuriose lankydavosi ištisos kartos, pynėsi savos istorijos, augo legendos. Tai yra tai, kas suteikia miestui sielą.

„Tokių erdvių sunaikinimas man primena momentą, kai anūkai išmeta iš prosenelių paveldėtą ir šeimos generacijas pergyvenusį krištolinį sietyną, o vietoj jo nusiperka „Ikea“ lempą, nes ji neva „nauja“. Širdis kraujuoja matant, kaip šiandien trumparegiškai naikinamos autentiškos kolektyvinių patirčių ir atminties vietos, kurių paskui nesugrąžinsi, – sako G. Žickytė. – Puikiai suprantu, kad gyvenimas eina į priekį, miestai keičiasi, tačiau tai, kiek juose išlieka kultūrinių istorinių sluoksnių, tas ir daro juos ypatingus. Vasarą Palangoje karts nuo karto dar veikdavo mano vaikystės „Naglis“. Buvo nepaprastas jausmas, kai prieš gerą dešimtmetį sugrįžau į „savo“ kino teatrą ir galėjau atsivesti ten savo sūnų, kuriam buvo beveik tiek pat metų, kaip man tuo metu.“

Kristupas Sabolius. © Dovilė Lingytė

K. Saboliui žodis „tėvynė“ sukeldavo norą pažiūrėti filmą

Filosofas, kino scenaristas, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius Kristupas Sabolius užgaugo Žirmūnų ir Šnipiškių sankirtoje. Todėl, anot filosofo, žodis „tėvynė“ jam turėjo daugiau nei vieną prasmę. Labiau nei gimtojo krašto asociacijas, jis sukeldavo norą pažiūrėti filmą. Mat dabartinių Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje buvo įsikūręs kino teatras „Tėvynė“.

„Gerai pamenu kelis dalykus – už lango kylant „Sąjūdžio“ bangoms ir skambant išsilaisvinimo šūksniams, ten pirmą kartą pasižiūrėjau „King Kongą“, kuris įžiebė daug minčių apie tai, kas yra tikrasis daiktų dydis ir svoris. „Tėvynės“ ekrane išvydau ir pilkšvai melsvą Fantomaso veidą. Nepaisant visų Louis de Funeso pastangų, 1964 m. filmas man neatrodė komedija. Dažnu atveju „Tėvynė“ reikšdavo legalią galimybę išvengti pamokų. Mokytojos vesdavosi klases pažiūrėti užsienietiškų multiplikacinių ilgo metro kūrinių, o mes varžydavomės mėgindami įsikurti paskutinėje eilėje – puiki vieta plėtoti įvairaus tipo užklasinę veiklą“, – pasakoja K. Sabolius.

Kino teatras „Tėvynė“ ilgainiui tapo „Niujorku“, nuo kinematografijos persimesdama prie miuziklų. Pastarieji, kaip atskleidžia filosofas, domino kiek mažiau, todėl nespėjęs baigti mokyklos, jis ėmė lankytis kituose kino teatruose. Į filmus eidavo vienas ir žiūrėdavo viską iš eilės – kartais po tris seansus per dieną. Todėl atskiri miesto kino teatrai K. Saboliui asocijuojasi su konkrečiais režisieriais ir jų kūriniais.

„Vilniuje“, kuris pavirto „Bennetonu“, susipažinau su Greenaway‘umi. „Planetoje“ / „Skalvijoje“ pamačiau Von Trierą, „Helios“ – Antonionį bei 1997 m. Jano Kouneno „Dobermaną“, po kurio nebegalėjau ramiai žiūrėti nei į šią šunų veislę, nei į Vincentą Casselį. Kelionė iš „Tėvynės“ baigėsi „Lietuvoje“. Bet tai jau gerai žinoma istorija. Nepriklausomo kino sinonimas virė gausiu ir turtingu veiksmu. Tačiau man ji dar šiandien siejasi su Giorgio Agambeno veidu, kuris žvelgia iš mažosios salės ekrano Pier Paolo Pasolinio filme „Evangelija pagal Matą“, – pasakoja K. Sabolius.

Natalija Arlauskaitė. © Artūras Morozovas

N. Arlauskaitė: nė vienos iš šių kino vietų nebėra

Bandant prisiminti pirmą kartą kino teatre, vizualumo ir kino tyrinėtojai, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorei Natalijai Arlauskaitei miglotai pinasi Zarasų kino teatro pastatas ir Nijolės Miščiukaitės koncertas jo scenoje maždaug 1977 m. Anot jos, reikšmingi apsilankymai gerokai vėlesni. „Pačioje mokyklos pabaigoje su draugėmis žiūrėjome Sergejaus Solovjovo „Assą“. Tuščia Jalta ekrane jungėsi su tuščia, rodos, Lazdynų kino teatro, sale (buvo tik mūsų kompanija), ir funikulierius, kildamas Grebenščikovo dainos ritmu, kabėjo rudeniniame danguje ties mumis pačioje salės galiorkoje“, – prisimena N. Arlauskaitė.

Tyrinėtoja pasakoja, kad po poros metų Šeškinėje atsidarė video salonas. Ten, prie prašmatniai plastikinio staliuko, ji žiūrėjo Kubricko „Švytėjimą“: „Tai vienintelis kino seansas, kuriame vos nenuvirtau nuo kėdės. Pasirodo, iš įtampos pradėjau stumtis rankomis nuo stalo, kol vos išsilaikiau svyruodama it kokia pakerėta akrobatė.“ Kaip prisimena N. Arlauskaitė, „Lietuvos“ salėje 88 ji patyrė brendimo laisvės jausmą.

„Tolimų metų gruodžio 31 d. pavakarę nuėjau viena žiūrėti filmo, ir tai buvo mano suaugusiųjų gyvenimo viena iš iniciacijų. „Vilniaus“ kino teatro balkone dukart žiūrėjau Aleksejaus Germano „Chrustaliovai, mašiną!“ – tai buvo tokio svaiginančio stiprumo įspūdis, kad, įtariu, dėl jo ir posūkis į kinotyrą nutiko, ir jos temos atitinkamos. Nė vienos iš šių kino vietų nebėra“, – pastebi profesorė.

„Nemanau, kad nostalgiškas restauravimas visų pranykusių kultūros rutinų ir ritualų būtinas. Tačiau jos yra ne tik mūsų biografijų dalis, bet ir kultūros technologijos, turinčios savo architektūrą, lankymo choreografiją ir dėmesio režimą. Būtų gerai, jei ne visi šios technologijos inkarai-statiniai sugriūtų ar pranyktų“, – mintimis dalijasi N. Arlauskaitė.

Justinas Dūdėnas. © Asm. albumas

J. Dūdėnas: mitas, kad sovietmečio architektūra yra automatiškai menkavertė

Mintimis apie architektūrinę kino pastatų vertę dalijasi architektas, semiotikas, LRT Klasika laidos „Homo cultus. Žmogus ir miestas“ vedėjas Justinas Dūdėnas. Anot jo, monofunkciniai kino teatrų pastatai (atskiriant juos nuo kino pramogų kompleksų ir nuo kino salių kitos paskirties pastatuose) žymi tą civilizacijos laikmetį, kai kinas buvo moderniausia iš visų masiškai vartojamų meno rūšių.

„Pas mus, deja, šis laikmetis beveik pilnai sutapo su sovietų okupacija, kai kinas lygiai kaip ir visas kitas menas pats buvo naudotas ir sovietinei propagandai skleisti. Tai turbūt viena iš iracionalios nemeilės šiems pastatams priežasčių. Kitą siečiau su vis dar gaju mitu, kad sovietmečio architektūra yra automatiškai menkavertė. Tai suprantama tik tiek, kiek architektūrą siejam su medžiagų kokybe, tačiau tūrinės kompozicjos ir erdviniai sprendimai (t. y. dalykai, kurie priklauso nuo architektų talento) tuo tikrai nepasižymėjo“, – teigia architektas.

Ar kino teatrų pastatai tipiniai, adaptuoti ar unikalūs, J. Dūdėnas mano, kad visų jų saugojimui turėtų galioti tas pats kriterijus – retumas: „Net ir nemaloniausią vabalą verta saugoti, jei jis paskutinis. Kiek monofunkcinių kino teatrų, kultūros namų ar kitų mūsų laikams nebūdingų objektų reikia išsaugoti ateities kartoms, turėtų žinoti mūsų paveldo strategai. Aš irgi norėčiau žinoti, o mažų mažiausiai žinoti, kad bent jau jie žino.“

Kino teatras „Saulė“ Šiauliuose © Simas Lin

Architektui kino teatrai svarbūs ir kitu aspektu. „Mėgstu matyti, kad mano valstybė stipri ne tik ekonomiškai, bet ir kultūriškai, kad ji gali statyti ir išlaikyti visuomeninės paskirties pastatus. Kiek valstybės pastangomis jų pastatyta per tris dešimtis nepriklausomos Lietuvos metų, galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Ko tikrai nepasakysi net apie trumpiau gyvavusią ir gerokai skurdesnę tarpukarinę valstybę, – kalba J. Dūdėnas. – Todėl labai norėčiau matyti ir Stasio Eidrigevičiaus menų centrą ne tik kaip rimtą, aktyvią instituciją, bet ir kaip vizualiai matomą miesto dalį. Tad susiklosčiusią situaciją su „Garso“ kino teatru sugebu vertinti tik kaip piktavališkai surežisuotą tragediją, kurios pabaigoje vienas iš teigiamų veikėjų neišvengiamai turėjo mirti.“

S. Žalneravičiūtė kiekvieną kino teatrą priima kaip individą

Tyrinėdama Vilniaus kino teatrų istorijas ir matydama, kokie skirtingi jų likimai, kinotyrininkė, muziejininkė, filmų programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė kiekvieną jų priima kaip individą, kuris turėjo savo gyvenimą. „Kiekvienas kino teatras buvo vertas savų žiūrovų, kurie jį mylėjo galbūt dėl pamatytų filmų, gal dėl ten plakamų pieno kokteilių, draugiškos „bilietininkės“, leisdavusios prasmukti į salę. O gal dėl ten įvykusio pirmo pasimatymo ar dėl šilto prieglobsčio, pabėgus iš pamokų,“ – sako S. Žalneravičiūtė. Jos nuomone, kino teatras gyvas tik tuomet, kai yra lankomas žmonių, norinčių „juodoje dėžėje“ tuo pačiu metu išgyventi tą pačią, bet ir skirtingą ekrano istoriją. Kartu tada, kai jame dirba kiną mylintys entuziastai.

„Tačiau net ir geri emociniai potyriai ar įpročiai gali greitai nunykti. Nepriklausomybės pradžioje subyrėjus kino platinimo sistemai ir nebelikus saugaus finansinio išsilaikymo, Lietuvos kino teatrai susiduria su dideliais išbandymais. Alkanus vakarietiškų filmų žiūrovus kai kurie kino teatrai maitino įkūrę videosales. Tačiau šaltos salės, blogos kokybės vaizdas, ne ilgai viliojo žmones, ypač, kai bedarbystė tapo viena didžiausių problemų, kurią žmogus tuo metu mėgino išspręsti“, – teigia kinotyrininkė.

Sonata Žalneravičiūtė. © Modestas Endriuška

Anot S. Žalneravičiūtės, tokia situacija buvo palanki naujiems, prakutusiems verslininkams, kurie „nuimdavo“ galvos skausmą miestų ir miestelių valdininkams. Jie privatizuodavo kino teatrus, kuriuos greitai transformuodavo į parduotuves, lošimo namus, nugriaudavo, ar tiesiog užkaldavo duris, laukdami palankios progos pastatyti naują, pelną nešantį objektą: „Tad neverta stebėtis, kai iš Vilniuje dviejų dešimčių prieš nepriklausomybę gyvavusių kino teatrų, iki 2005 m. buvo likę trys – „Lietuva“ (kuri tų metų rudenį, po ilgai trukusių visuomenės protestų, užkalta, o paskui ilgus metus stovėjusi kaip šmėkla), „Skalvijos“ viena salė ir padidėjęs „Vingis“ (tiesa, tuomet jau radosi beveidžiai kino teatrai prekybos centruose).“

Dabar, kai kino žiūrėjimas vėl tapo svarbia kultūrinio gyvenimo dalimi, kinotyrinkės teigimu, pasirodo, kad vis dar sėdime prie „suskilusios geldos“. Pašnekovė pastebi, kad toliau, neatsižvelgiant į bendruomenės nuomones, griaunami visuomeniniai pastatai, svarbios kultūrinės atminties vietos: „Vis dar kaip šmėklos miestuose ir miesteliuose tebestovi buvę kino teatrai, kurie dažniausiai nerūpi juos privatizavusiems asmenims. Kuo būtų galima pasidžiaugti? Kad kinas žmonėms vėl svarbus, kad yra kino entuziastų, kurie suburia aktyvią bendruomenę, kuriems reikalingi kino teatrai ir svarbi kiekvieno jų praeities, o ir dabarties gyvavimo istorija.“

Audrius Dambrauskas. © Laurynas Jukonis

A. Dambrauskas palygino kino teatrų tinklą tarpukario Lietuvoje ir sovietmečiu

„Namas-vaiduoklis, naudotų baldų parduotuvė, prirūkytas miegamųjų rajonų alaus baras, kuriame tikimybė „gauti į galvą“ atrodė žymiai didesnė nei kitose panašios paskirties įstaigose, tinklinis restoranas, kurio pavadinime figūruoja žodis „kaimas“… Maždaug tokie mano galvoje išliko senieji, dar sovietmečiu statyti, gimtojo miesto, Klaipėdos, kino teatrai, – sako istorikas, Lietuvos literatūros ir meno archyvo vyriausiasis specialistas Audrius Dambrauskas. – Na, bent jau jie tokie buvo, kai daugiau nei prieš dešimtmetį dokumentavau juos vienam istorijos studijų projektui. O per visą Lietuvą tokių ex-„kino rūmų“ buvo dar galai žino kiek!“

Anot istoriko, reikia pripažinti, nors sovietinis traktorius neretai garsiau pūškavo frazę: „Kinas mums svarbiausias iš menų!“, nei iš tiesų dirbo šio propagandinio lozungo labui, tačiau per kelis okupacijos dešimtmečius Lietuvą išraitė tikrai įspūdingas stacionarių ir kilnojamų kino teatrų maršrutas. Nepriklausomoje, tarpukario Lietuvoje, pasakoja A. Dambrauskaskurios, kino teatrų skaičius taip ir neperkopė 100, apie tokio lygio šalies kinofikaciją nė svajot nesvajota. Galbūt nematyta ir didelio reikalo – juk kinas visų pirma buvo „biznis“. Kino teatrai turėjo uždirbti pinigus, kurių nemažą dalį, net iki 40 proc. nuo bilieto kainos, atiduodavo valstybei. Tad, kaip teigia istorikas, į gilią provinciją filmų rodyti veržėsi tik drąsesni avantiūristai ar beviltiški entuziastai.

„Sovietmečiu viskas kitaip – čia ir raudonieji kampeliai, ir mistinė planinė ekonomika, gal todėl šaliai atkūrus nepriklausomybę nelabai ir bežinota, kur tuos kino teatrus dabar dėti. Tačiau kino teatrų skaičiai – dar ne viskas. Štai nors tarpukario Lietuvoje kino teatrų nebuvo nė šimto, tačiau vaidybinių filmų premjerų juose per metus įvykdavo tiek, kiek sovietmečiu kone per visą penkmetį… Nors platus kino tinklas šalyje diegtas ideologiniais pagrindais, bet populiariausių filmų viršūnėse karaliavusios indiškos, Egipto ar net Irano melodramos, jugoslaviški vesternai bei panaši produkcija, atrodo, liudijo žiūrovų norą bent trumpam pabėgti nuo tos sistemos, kurioje kinas buvo „svarbiausias iš menų“, – sako A. Dambrauskas.

Giedrė Jankevičiūtė. © Reda Mickevičiūtė

G. Jankevičiūtė: turėtumėm jausti atsakomybę

Visą savo vaikystę, paauglystę ir jaunystę dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Giedrė Jankevičiūtė atskleidžia praleidusi tik Vilniaus kino teatruose: „Nesu buvusi jokiame kito Lietuvos miesto ar miestelio kino teatre. Net Juodkrantėje, kur su tėvais ir broliu leisdavau vasaras. Prisimenu tik eiles prie poilsio namų, kur rodydavo indiškus kino filmus.“

Nepaisant to, G. Jankevičiūtė neabejoja, kad kino teatras bet kuriam miestui ar miesteliui yra labai svarbi institucija. „Pati iki šiol labai mėgstu ėjimo į kiną ritualą, kuris išplėšia iš kasdienybės rutinos gerokai ilgesniam laiko tarpui nei trunka filmas. Stovėdama eilėje prie kasos tebesijaudinu, ar gausime pakankamai gerą vietą, ar užteks bilietų. Net gyvendama tikrai dideliame mieste, pavyzdžiui, Romoje neperku bilietų internetu, laukiu gyvoje eilėje“, – atskleidžia dailės istorikė.

Profesorė prisimena, dar kai buvo paauglė, jai patikdavo grūstis „Lietuvos“ arba „Planetos“ prieangiuose, kur su tais pačiais žmonėmis susidurdavo žvilgsniai: „Artimiau su jais nesusipažinau, bet mus visiems laikams sujungė bendrystės jausmas, tikiu, kad taip kino teatruose vyksta iki šiol. Tamsi kino salė, kaip ir tas minėtas prieangis, suteikia bendramintystės, dalijimosi viena paslaptimi pojūtį, kuris kuria ir palaiko bendruomeniškumą. Tą patį galima pajusti ir teatre, bet teatras nedideliam miestui gali būti nepasiekiama prabanga, kai tuo tarpu kinas – nepalyginamai prieinamesnis.“

Kino teatras „Rūta“ Zarasuose. © Simas Lin

Mąstant apie Panevėžio „Garsą“ ar kitus išlikusius ir funkciją išlaikiusius sovietmečio kino teatrus, G. Jankevičiūtės teigimu, svarbi juose išsaugota kartų atmintis. „Jei galiu, Vilniuje ir dabar renkuosi filmą žiūrėti „Skalvijoje“, o ne dideliame multiplekse. Senieji kino teatrai – tai laiko išbandymus patyrusios vietos, kuriose daug žmonių jautėsi laimingi. Tai asmeninių ir bendrų patirčių jau apgyvendintos erdvės, mes jas dar labiau pripildome, pratęsdami istoriją. Turėtumėm jausti atsakomybę“, – sako pašnekovė.

A. Stonys: ilgesys neklauso racionalių proto argumentų

Kino režisierius Audrius Stonys sako, kad gyvenime gilią nostalgijos ir ilgesio žymę jam paliko du kino teatrai. Pirmasis – Kelmėje, kur pamatė visus savo vaikystės filmus. Režisierius prisimena, kad pats kino teatras buvo labai ypatingas: „Į jį patekti neužteko pailgo, plono popieriaus bilietuko, dar reikėjo praeiti bilietų pardavėjo, kontrolieriaus ir projekcininko viename asmenyje, Žebrausko (kurį sutartinai vadinome Zebru) kontrolę. Kiekvieną įeinantį jis nužvelgdavo kiaurai veriančiu žvilgsniu, labai aiškiai sakančiu, kad jei ką nors iškrėsi, būsi gėdingai išmestas į gatvę. Kol užgesdavo šviesa ir prasidėdavo filmas, salėje visuomet buvo malonus šurmulys ir kėdžių trinksėjimas. Pradžioje į projektoriaus spindulį dar skraidydavo į rutuliukus suvynioti blizgantys saldainių popieriukai, bet vėliau visi nurimdavo ir imdavo kvėpuoti vienu ritmu.“

Audrius Stonys. © D. Matvejev

Filmus, matytus Kelmėje, A. Stonys sako kažkodėl prisimenantis taip vaizdžiai, lyg būtų juos žiūrėjęs vakar. Kaip pasakoja režisierius, kino teatras buvo kitoje miestelio pusėje, nei gyveno jo seneliai. Todėl neretai tekdavo grįžti sutemus per žliaugiantį vasaros lietų. „Prisimenu ne tik filmus, bet ir kino teatro kvapą, susidedantį iš plakatų dažų, medinių kėdžių ir dar keleto paslaptingų ingridientų, kurių niekada nebesužinosiu, nes pats kino teatras paverstas banalia ir beveide parduotuvės mumija“, – dalijasi A. Stonys.

Kitas kino teatras, be kurio kūrėjas neįsivaizduoja savo vaikystės ir paauglystės, buvo „Kronika“ Vilniuje. „Labai gerai prisimenu, kaip nusipirkus bilietą, atverdavai didžiules duris ir visu kūnu nerdavai į sunkią užuolaidą, saugančią salę nuo šviesos. Užuolaidoje ne vieną kartą buvau pasiklydęs. Paprastai vietų būdavo daugybė, todėl nesunkiai susiradęs vienišą kėdę atsisėsdavau ir bandydavau suprasti filmą. Pats procesas buvo be galo įdomus, nes dokumentinius filmus rodydavo nesibaigiančia juosta, todėl atėjęs į vieno filmo vidurį, jo pradžią galėjai pamatyti tik peržiūrėjęs visą programą. Porą kartų į kino teatrą nepatekau, nes rodė amerikiečių dokumentinį filmą „Prisiminimai apie ateitį“ ir rusiškų mokomųjų filmų ciklą apie krūties vėžio profilaktiką“, – prisimena kino režisierius.

Šiandien kino teatro „Kronikos“ taip pat nebėra, pastebi A. Stonys: „Negaliu skųstis, pastatas buvo sugrąžintas teisėtiems jo savininkams – Lietuvos evangelikų bendruomenei. Vis dėlto ilgesys neklauso racionalių proto argumentų ir kartas nuo karto sugrįžta, primindamas negrįžtamai prarastus vaizdus, kvapus, garsus, kurie iki šiol gyvena labai brangių prisiminimų labirintuose.“

Instaliacija „Projektorinė. Kino teatras regione“. © Simas Lin

Šis tekstas yra medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ atliekamo kino kultūros tyrimo Lietuvos regionuose dalis. Šiuo tyrimu siekiama suskaičiuoti Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus Vilnių ir Kauną) esančius senuosius kino teatrus. Kartu atkreipti dėmesį į mąžtantį jų skaičių, būklę, bei aktualizuoti kultūrinį ir architektūrinį jų paveldą, prikelti jų gyvavimo istorijas.

Jei ir jūs turite istorijų ar senų kino teatrų atributų, pasidalinkite jais su „Meno aviliu“ ir prisidėkite prie atliekamo tyrimo. Simo Lin fotopasakojimo apie senuosius regionų kino teatrus ieškokite kino ir medijų erdvės „Planeta“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius) lange įrengtoje instaliacijoje „Projektorinė. Kino teatras regione“, arba „Meno avilio“ internetiniame puslapyje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

  • 4
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments