S. Šimkūnaitė ir R. Žigis – apie mąstymą kaip kūrybos elementą

Pasiruošimas spektakliui „Vegetacinė būklė“. © Sigita Šimkūnaitė

Šią savaitę teatro žiūrovus į premjerą kviečia „Meno Alchemijos“ ir režisieriaus Nauberto Jasinsko darbas „Vegetacinė būklė“, kuriame didžiulis dėmesys skiriamas individualiems žiūrovų potyriams. Juos apčiuopti, pastebėti ir analizuoti padeda gausios menininkų komandos kuriamas vizualus „Vegetacinės būklės“ pasaulis.

Ruošdamiesi darėm eksperimentus, pavyzdžiui, kaip šviesa veikia tavo regėjimą: stimuliacijos metu visi matėme skirtingus paveikslus. Tad, kaip ir Ričardas sakė, spektaklyje žiūrovai galės matyti savo istoriją.

Sigita Šimkūnaitė

Apie jį kalbamės su spektaklio scenografe Sigita Šimkūnaite ir video projekcijų autoriumi Ričard Žigiu.

Kuo jums, kaip kūrėjams, įdomus netrukus pasirodysiantis spektaklis „Vegetacinė būklė”?

Sigita: Man tai – nauja patirtis, o ir su visa kūrybine komanda susipažinau tik per šį projektą. Buvo įdomu bei smalsu prisijungti, nes mano veiklos laukas šiek tiek skiriasi – daugiau dirbu kine, reklamoje, muzikinuose bei šokio spektakliuose. Šis darbas – maža avantiūra. 

Ričard: Aš su Naubertu ir Dainiumi (režisieriumi Naubertu Jasinsku ir šviesų dailininku Dainiumi Urboniu – aut. past.) jau kurį laiką dirbam kartu, tačiau smagu, kad kaskart, kai ateini į kažkokį projektą, atsiranda naujų žmonių, su kuriais faina kurti. Taip ir čia. Be to, šis projektas įdomus tuo, kad jame kūryba pereina į kitą lygį: mes savo kūryba manipuliuojame žmogaus jausmais ir dėl to jis pats pradeda kurti savo vaizduotėje, mintyse.

Ilga ir įdomi kelionė

„Vegetacinėje būklėje“ veiks daug vizualių dedamųjų: medijos menas, šviesa, scenografija, video projekcijos. Kas jungia šiuos elementus ir kaip jūs valdote visą vizualinį ansamblį?

Sigita: Mes dar nežinom, kaip viskas susijungs – taip tikimės. Žinoma, atlikom savo namų darbus: buvo ilgas procesas galvojimo, nuo ko atsispirti, iš kurio kampo pasižiūrėti į Infantės (pjesės autorės M. Infantės – aut. past.) kūrinį. Man atrodo, ši kelionė buvo labai ilga ir įdomi. Pabandžiau prisiminti, nuo ko mes pradėjom, – buvo šimtai variantų, kaip galėjo pasisukti kūrybinis procesas.

Vis dėlto pokalbių, susitikimų metu priėjom prie išvados, kad mums įdomu pabandyti žiūrovą panardinti į vegetacinę būklę. Nutarėm nedaryti tokio „tikro“ spektaklio, bet pakeisti žiūrovo perspektyvą. Mums patiems įdomu, kaip tai pavyks. Ir, aišku, ruošdamiesi darėm eksperimentus, pavyzdžiui, kaip šviesa veikia tavo regėjimą: stimuliacijos metu visi matėme skirtingus paveikslus. Tad, kaip ir Ričardas sakė, spektaklyje žiūrovai galės matyti savo istoriją. 

Ričard: Taip, mes padėsim žiūrovams kurti: tik užvesim juos ant tam tikro kelio su Gintaro Sodeikos muzika, Dainiaus Urbonio šviesomis, Sigitos scenografija, mano vaizdu, tačiau visa kita kurs pats žiūrovas.

Richard Žigis. © Asm. albumas

Vadinasi, būtų galima sakyti, kad jūsų bendras siekis yra padėti žmogui iš tikrųjų patirti vegetacinę būseną, kiek tai yra įmanoma su jūsų turimais įrankiais? 

Sigita: Kiek prisimenu, tai tikslai tokie (juokiasi).

Ričard: Kiek tai įmanoma padaryti – klausimas. Yra begalės mokslinių straipsnių apie vegetacinę būklę: kaip tuo metu veikia smegenys, kokie impulsai jose vyksta, bet ką mato, ką girdi žmogus toje būsenoje – niekas nežino. Tad mes pasiimam tų dalykų interpretaciją ir galvojam, kaip tai galėtų veikti, – žiūrovams tai atskleisti bandysim per jų potyrius.

Horizontali kūryba

Iš jūsų pasakojimo girdisi, kad vizualistų komandos indėlis labai stipriai kūrė spektaklio formą. Ar tai reiškia, kad šiame spektaklyje vaizdas ir potyris yra pagrindiniai veikėjai?

Sigita: Ir taip, ir ne. Galvojau apie mūsų susibūrimą, bendrą darbo procesą. Man patiko, kad kūryba buvo horizontali. Susitikę galvodavom, ką kiekvienam iš mūsų būtų įdomu sukurti nuo savęs, bet taip, kad tai tiktų tekstui, erdvei: kiekvienas atnešėm savo idėjų ir minčių.

Ričard: Procesas prasidėjo, kai Naubertas (režisierius – aut.past.) mums atsiuntė pjesę ir pasakė, kad dar nebuvo su niekuo susitikęs ir nori pirmiausia pasikalbėti su manim, Sigita ir Dainiumi. O jau tada kitas žingsnis spektaklyje būtų kompozitorius, aktoriai ir kita. „Vegetacinė būklė“ prasidėjo nuo mūsų, dėl to šis darbas ir bus… toks (šypsosi).

Kai perskaitėte atsiųstą pjesę, ar iškart „pasijautė“, kuria kryptimi judės darbas?

Ričard: Aš, skaitydamas pjesę, buvau pasimetęs kokius keturis – penkis kartus, nes ji man atrodo tokia dokumentiška. Turėjom ir pokalbių su kūrybine komanda apie tai, kad gal verčiau darom dokumentiką? Klaidžiojau labai ilgai, bet bendrai priėjom prie to sprendimo, kokį ir išpildėm. O pjesė… Infantė labai įdomiai rašo (šyspsosi).

Sigita: Kažkokios pirminės impresijos vis tiek išliko galutiniame etape. Žinoma, kai kas ir labai transformavosi. Aišku, kaip Ričardas sako, to pasimetimo buvo gal keturi – penki  kartai: pradėdavom vieną kryptį, po to arba sugrįždavom, arba nuvingiuodavom visai kitur. Galutiniu rezultatu labai tikiu. 

Ričard: Buvo toks vienas mūsų susitikimas po ilgo nesimatymo, kada visi darėme namų darbus. Susitinkam teatre, kad pasibandytume, kaip čia su šviesomis viskas atrodys. Tada dar niekas aiškiai nežinojo, ką mes ten darysim (juokiasi). Prieš einant eksperimentuoti, Sigita atnešė savo brėžinius ir tada mes supratom, kad visi einam tuo pačiu keliu. Pasąmoningai: susiėjom ir padarėm savo užduotis ta pačia kryptimi.

Pasiruošimas spektakliui „Vegetacinė būklė“. © Sigita Šimkūnaitė

Šio spektaklio metu pakviesite žmones atsigulti į specialiai paruoštas vietas. Tai – gana asmeniška ir intymi patirtis kiekvienam atėjusiam. Ką, jūsų nuomone, tokiems individualiems žiūrovų potyriams suteiks ir kaip juos papildys jūsų kuriama atmosfera ir vaizdiniai?

Sigita: Aš neįsivaizduoju, tą ir bus įdomu sužinoti: ar žiūrovai patirs patogumą, ar diskomfortą, ar atsipalaidavimą. Čia ir yra eksperimentas, kurio rezultatus sužinosim po parodymo. Man pačiai kyla klausimų, ar žmonės jausis patogiai, gal kaip tik jiems bus kažkas labai nemalonaus. Kokių įspūdžių jie patirs, labai sunku prognozuoti.

Ričard: Kažkam iš jų gali būti gera, kažkam – ne ir vėlgi tai yra potyriai, kuriuos mes norim iššaukti kalbėdami apie vegetacinę būklę – juk mes nežinom, kokia ji iš tiesų yra. Kita vertus, kiekvienas esame gulėję atsipalaidavę, klausęsi muzikos ir nieko negalvoję – gal tai yra ir tam tikra meditacija?

Kaip manote, kuo jūsų kuriama atmosfera ir vizualiniai sprendimai skirsis nuo šiuo metu Lietuvos teatro scenoje esančių darbų? 

Sigita: Tuo, kad žiūrovas yra įtrauktas į veiksmą – jis pats taps scenografijos dalimi. 

Ričard: Taip, nes visur elementai tie patys: šviesa ta pati, medija, muzika… Žiūrovas bus tas, kuris pavers šį darbą kitokiu.

Ir man tai nuostabu: kad teatras progresuoja, kad ateina vis naujesnės technologijos, kad yra vietos eksperimentuoti.

Ričard Žigis

O kokie teatro, kino pavyzdžiai jus įkvepia ieškoti naujų sprendimų savo veikloje?

Ričard: Kažkada buvau rež. Łukasz Twarkowski premjeroje „Lokis“ – man parodė, koks galėtų būti teatras, kaip skirtis nuo „klasikinio“. To įkvėptas atėjau dirbti į teatrą kaip medijos kūrėjas. Ir man tai nuostabu: kad teatras progresuoja, kad ateina vis naujesnės technologijos, kad yra vietos eksperimentuoti.

Sigita: Kartu eksperimentavimas yra mąstymas. Tai – labai svarbus kūrybos elementas. Aš kūrybą suprantu per mąstymą, nes iš to kyla inspiracijų sukurti kažką unikalaus, kas skirta būtent konkrečiam tekstui. Tad literatūra ir yra didžiausias įkvėpimo šaltinis.

Pusiau nepastebimas darbas

Esate akimi matomų spektaklio elementų kūrėjai. Jūsų nuomone, ar įmanomas teatras be scenografijos ir kitų vaizdinių priemonių?

Ričard: Na, radijo teatras juk egzistuoja (šypsosi). Manau, kad šitam pasauly viskas įmanoma ir kiekviena forma turi savo žiūrovą. Aš nežinau, ar man patiktų toks teatras, bet savo žiūrovą jis turėtų.

Sigita: Man atrodo, kad žodis gali egzistuoti be scenografijos, be video. Pats tekstas yra turinys, nuo kurio mes visi atsispiriam. Mes esame tik papildiniai, todėl drąsiai sakau, kad be to išsiversti tikrai galima.

Kai patys ateinate į spektaklius, kada sakote, kad scenografo, šviesų dailininko, video menininko darbas atliktas sėkmingai? 

Sigita: Darbas yra pavykęs, kai, žiūrėdama spektaklį, aš apie tai negalvoju. Jeigu jau taip atsitinka, kad stebėdamas kūrinį galvoji apie šviesas, apie scenografiją, kaip ji padaryta, – tada man kyla įtarimų, kad kažkas iki galo nepavyko. Spektaklis ar kino filmas yra visuma. Aš dažnai sakau, kad kine ir (galbūt ne visais atvejais) teatre dailininko darbas turėtų būti pusiau nepastebimas. Juk istorija yra pagrindinė ašis. 

Ričard: Sutikčiau ir pridėčiau, kad pavykęs spektaklis yra tada, kai jis yra baigtas kaip vienis. Tuomet aišku, kad savo darbą atliko komanda. „Gražus video“, „gražios šviesos“… jei vieno žmogaus darbas matosi labiau, reiškia, kad kažko pritrūko komandoje.

Sigita Šimkūnaitė. © Paulius Gasiūnas

Mūsų pokalbis pasirodo iškart po Tarptautinės teatro dienos, todėl svarbu jūsų paklausti, kaip apskritai matote teatrą ir jo aktualumą šių laikų įvykių kontekste?

Ričard: Galvoju, kaip jaučiausi prieš mėnesį. Kiekvienas žingsnis ir viskas, ką darai, atrodo nesvarbu. Gal taip ir yra, bet tai išlaisvina žiūrovus, kūrėjus – mes galim kalbėtis su žiūrovu per formą, viena mintimi.

Galim jam kažką sakyti, jis – atsakyti. Ir mes kuriam vieną idėją, vieną sakinį bendrai. O kita mintis – kad teatras gyvuotų, į jį reikia pritraukti jaunus žmones. Ne tik į teatrą – ir į kiną, galerijas, instaliacijas. Man atrodo, reikia ieškoti, kaip priartėti prie jauno žmogaus, kad jis suprastų, kurgi jis ateina. 

Sigita: Mano palinkėjimas – kad teatras keltų klausimus, verstų mąstyti, jungtų ir vienytų ir kad visos jo formos turėtų teisę gyvuoti bei būti matomos. Kad kiekviena jų turėtų savo žiūrovų ratą. Ir, žinoma, kad žiūrovas ateitų į teatrą, domėtųsi juo. Linkėčiau bendrystės. 

Parengė Neda Letukytė

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments