Vasario 4 ir 5 d. 19 val. „POST“ galerijoje (Laisvės al. 51a, Kaunas) bus rodomas AAT / Artūro Areimos teatro spektaklis „Nevykėlis“. Režisieriaus A. Areimos vienos dalies nonkonformistinis, ekshibicionistinis, dekonstrukcinis ir isterinis aktas „Nevykėlis“ prieš buržuazinę visuomenę, tikinčią kosmoso galia, suteiks išskirtinę galimybę stebėti „Nevykėlio“ gyvenimą.
Didžiausias iššūkis statant spektaklį ir buvo tai, kaip lengva ir žaisminga forma atskleisti nonkonformistinę enigmą.
Artūras Areima
Nesigilinti į egzistencijos problemas, nesigilinti į aplinkosaugą, veganizmą ir vegetarizmą, selfius be makiažo, politikų nusišnekėjimus… Pamiršti „vykėlių“ gyvenimo dogmas ir nesekti aklai netikrais stabais. Jokių išrinktųjų klasių. Jokių diktatūrų. „Nevykėlis“ pasiryžęs žiūrovus atvesti į nulinę zoną ir patirti kasdieną. Kasdiena yra svarbesnė už sunkiai išmąstytą iliuzinį efektą.
Spektaklio režisierius Artūras Areima:
„Eduardo Limonovo kūriniu „Nevykėlis“ susidomėjau dar studijų metais, t. y. prieš 10-11 metų. Nuo to laiko galvojau, kaip šį kūrinį įgyvendinti scenoje. Baigęs studijas, daviau paraišką gauti finansavimui, bet, deja, tuomet jo negavau. Dažnai apie šį kūrinį pagalvodavau.
Svajodamas įkurti savo teatrą, žinojau, kad šis kūrinys bus vienas iš pirmųjų pastatymų savame teatre. Mane visuomet žavėjo nonkonformistinės idėjos, pats nonkonformistinis judėjimas, jei taip galima išsireikšti, nes visuomet jaučiausi pats toks esąs. Gaila, kad pats E. Limonovas buvęs vienas iš ryškesnių nonkonformistų, nukrypo nuo savo idėjos ir tapo politine davatka.
Didžiausias iššūkis statant spektaklį ir buvo tai, kaip lengva ir žaisminga forma atskleisti nonkonformistinę enigmą. Taip pat užkrėsti visuomenę šiuo judėjimu, ypač jaunimą, kuris dar gali keistis ir priešintis nusistovėjusioms ir uždaroms sistemos formoms, kurios naikina mūsų individualumą. Sukurti sąmoningą sceninį veiksmą, kuriame būtų tiek aktorius sąmoningas, tiek ir žiūrovas.
Abu laisva, nevaržoma akimi galėtų spręsti save šio konteksto visumoje. Toliau buvo didžiulė užduotis rasti aktorių, kuris galėtų įgyvendinti mano nonkonformistines idėjas. Įgyvendinti ne kaip kažkokį primestą ar nesuvokiamą dalyką, bet kaip pačiam natūralų, kasdienybėje sutinkamą vyksmą. Ačiū Dievui, toks atsirado. Tai – Valerijus Kazlauskas. Dar vienas iš iššūkių yra tai, kad tai yra trijų valandų nenutrūkstamo veiksmo monospektaklis.
Ganėtinai sunku sukurti tokį vyksmą su vienu žmogumi, kad jis išliktų gyvas, įdomus, nenuspėjamas, intriguojantis, išlaikantis žiūrovo dėmesį. Taip pat didelė užduotis buvo atmesti abejojimą ir baimę į sceną įleisti „nesukramtytus“, netvarkingus, netaisyklingus elementus.“
