Režisierė M. Klimaitė: „Karo tema yra taip arti mūsų“

Spektaklis „Pykšt pokšt tratata“. © Arvydas Gudas

Birželio 22 ir 25 dienomis Panevėžio teatras „Menas” kartu su „nOrmalaus teatro” trupe pristatys premjerą – judesio spektaklį „Pykšt pokšt tratata“. Monikos Klimaitės režisuoto spektaklio scenoje praktiškai nelikus ribų tarp aktorių ir žiūrovų, šie bus kviečiami padiskutuoti apie karo ir šiuolaikinio žmogaus santykį.

Net jei šiuo metu neišgyvename tiesioginės karo grėsmės (kol kas), tačiau, manau, išgyvename tam tikras netiesiogines jo pasekmes.

Monika Klimaitė

„Man buvo labai įdomu, kaip karas, iš esmės keičiantis ar net griaunantis žmogų, gali nulemti ne tik jo, bet ir jo palikuonių gyvenimus, o sykiu būti naujo karo priežastimi“, – sako režisierė Monika Klimaitė.

Idėja kilo po pasivaikščiojimo Beiruto gatvėmis

Režisierei pirmasis impulsas kurti spektaklį apie karo paliktas žaizdas kilo po apsilankymo Libano sostinėje Beirute. Ten vyko tarptautinė režisierių laboratorija, kur užsimezgė pažintis tarp teatro kūrėjos iš Lietuvos bei choreografės Phaedra Soutou iš Graikijos.

„Ten pamačiau realias, tiesiogines karo Sirijoje pasekmes – Beiruto gatves, apgyvendintas daugybės pabėgėlių šeimų, motinų su vaikais ar net našlaičių. Vien Libano pabėgėlių stovykloje šiuo metu gyvena daugiau nei vienas milijonas pabėgėlių. Teorine prasme, tai nebuvo naujiena, tačiau tąkart turėjau galimybę fiziškai susidurti su karo grėsmės pasekmėmis”, – dalijosi įspūdžiais režisierė.

Monika Klimaitė. © Teatras “Menas”

Spektaklio idėja esą brendo dar ir kuriant spektaklį Liepojos dramos teatre apie trečiąjį pasaulinį karą, sugriovusį Europą. Režisierė jautė dar neišsėmusi šios temos. „Tuo metu manęs neapleido didelė grėsmės nuojauta, jausmas, kad kažkas atsitiks. Ir iš tiesų, ironiška, vos tik išleidome premjerą Liepojos dramos teatre apie mūsų laukiančią negandą – trečiąjį pasaulinį karą, o visai netrukus pasaulį ištiko koronavirusas”, – neslėpė nuostabos M. Klimaitė.

Karo veiksmų pėdsakai – dar vaikystėje

Spektaklio pavadinimu „Pykšt pokšt tratata” specialiai siekiama nukelti į vaikystę, kurioje, pasak režisierės M. Klimaitės, ir aptinkamos pirmosios karo užuomazgos.

„Tikriausiai dauguma mūsų užaugome žaisdami įvarius karinius žaidimus – gyvus ir virtualius. Na, bent jau man tikrai teko ne kartą prisijungti prie karinio kiemo legiono. Nors tai iš pradžių tėra smagi, nekalta pramoga, vėliau tampa kova už „vietą po saule“, ir galiausiai – galios ir jėgos demonstravimu“, – kalbėjo spektaklio idėjos autorė.

Karas nuo žmonijos atsiradimo pradžios buvo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Net ir šiandien tikriausiai nereikia pirštais baksnoti į pasaulio vietas, kuriose vyksta karas, o kur – suirutės ir konfliktai, galintys bet kada peraugti į karinius veiksmus.

„Karo tema yra taip arti mūsų, kad net būtų keista apie tai nekalbėti. Net jei šiuo metu neišgyvename tiesioginės karo grėsmės (kol kas), tačiau, manau, išgyvename tam tikras netiesiogines jo pasekmes per savo senelių ir tėvų patirtis“, – teigė ji. Tačiau tai nebūtinai yra ryškūs randai. Tai gali būti tam tikri asmeniniai ir socialiniai aspektai, kaip neracionalios baimės ar prietarai, požiūris, elgesys.

Spektaklio „Pykšt pokšt tratata“ repeticija. © Arvydas Gudas

Spektaklyje žiūrovai išgirs labai intymias ir autentiškas žmonių gyvenimo istorijas apie tai, kaip, pavyzdžiui, vieniems teko išgyventi tremtį, kitiems – artimųjų netektį.

„Kalbindama savo močiutę aš nustebau, kad ji vis dar jaučia baimę ir grėsmę, pasakodama apie tuometinius išgyvenimus, matau, kad kažką nutyli, dėl kažko „per daug“ pasakyto gailisi, paskui taiso – „gal tą geriau ištrink“. Tai yra trauma ir ji nėra individuali. Tai – kolektyvinė trauma, kuri, deja, vis dar nėra iškalbėta, išgyventa ir išgydyta. O tai, kas neištaisyta, ilgainiui tampa ydingu kompleksu“, – akcentavo režisierė.

Gyvenimas postsovietiniame fone

Daug skirtingų vaidmenų scenoje įkūnysiantys aktoriai Anupras Jucius ir Kristina Švenčionytė pripažįsta, kad spektaklio tema jiems taip pat labai jautri ir artima, o Antrojo pasaulinio karo įvykių paliktus randus, nors ir ne tokius ryškius, jie „paveldėjo“ iš savo senelių.

„Auklėjimas, priežodžiai, priešiškumas „raudoniesiems“, taip pat gyvenimo stilius – svarbiausia išgyventi, nepaisant pasikeitusių laikų, naujų prekių parduotuvėse, naujų galimybių. Matyt, įpratus neturėti pasirinkimo, mes save ribojame, net ir tada, kai turime be proto platų pasirinkimą“, – mintimis dalinosi A. Jucius.

Spektaklis „Pykšt pokšt tratata“. © Arvydas Gudas

Karo tema skaudžiai palietė ir abiejų aktorių šeimas. „Kalbu apie močiutės tėvo brolį, kurį sušaudė kolaboravę su okupantais tautiečiai, apie močiutę, kurios palaikai guli nežymėtame kape kažkur pakeliui į Sibirą, apie lavonus, žudynes, siaubingą neteisybę ir, atrodo, tiesiog neįmanomas gyvenimo sąlygas. Kalbantis šia tema močiutei nemažai kas kėlė juoką, ji tai jau išgyveno daugybę kartų, o man šis siaubas yra nesuvokiamas, – jausmų neslėpė aktorius. – Vis tik domintis situacija Sirijoje, Gazos ruože, Baltarusijoje, o taip pat apie Kinijos „perauklėjimo“ stovyklas, suprantu, kad mes ne taip ir nutolome nuo Antrojo pasaulinio karo.“

Tačiau, pasak pašnekovo, galbūt ne konkretūs šeimos išgyvenimai, o apskritai bendras postsovietinis fonas vis dar lemia žmonių kasdienybę – perteklinis alkoholizmas, kičinis suvokimas apie žmogaus kultūrą, „naujieji lietuviai“, kriminalinė situacija, požiūris į valdančiąsias struktūras, viešųjų erdvių netausojimas, bandymas pateikti save geriau už kaimynus. „Manau tai yra išnaikinto intelektinio genofondo rezultatai, kuriuos teks tverti dar kelias dekadas“, – pabrėžė A. Jucius.

Anupras Jucius. © Arvydas Gudas

Nesibaigiantis samsaros ratas

„Grįžti į prisiminimus, analizuoti, gilintis į tam tikras praeities situacijas, kontekstus, traumas niekada nėra lengva, tačiau tik tokiu keliu einant galima geriau suprasti ir dabarties būsenas, įvykius. Karo fonas yra tragiškas, kraupus, gožiantis daugelį dalykų, tačiau, nepaisant to, gyvenimas vyko ir tada. Karas vyksta ir dabar, žmonės gyvena ir dabar. Mums – privilegijuotiesiems, nepatyrusiems karo žiaurumų, to suvokti neįmanoma, – kalbėjo K. Švenčionytė. – Galima daug taukšti apie tai, jog mes patiriame kitokio pobūdžio kovas, tačiau tai tikrai neprilygsta tokioms patirtims, kai pagrindiniu tikslu tampa kova už būvį, kova už egzistenciją, gyvuliška, instinktyvi kova už išlikimą. Spektaklyje bandysime reflektuoti būtent tokias savo artimųjų patirtis.“

Pasiteiravus, kokias pasekmes po karo jaučia kalbinama aktorė, ji atsakė, kad daugumą jų ji matanti mūsų šalies kultūroje – ne tik kultūrinėse veiklose, bet ir tarpusavio komunikacijoje, elgesyje su aplinkiniais, savimonėje, visuomeninėje savivokoje. Taip pat, anot jos, visuomenėje juntamas susiskaldymas yra kompleksų, baimių ir įtampų pasekmė.

„Tas nesibaigiantis samsaros ratas – patirtys, pereinančios iš kartos į kartą – nenutrūksta niekada. Jis ir negali nutrūkti, nes mes nesame įgalūs iš jo pabėgti. Tačiau esame įgalūs reflektuoti istorinius įvykius, savo senelių, tėvų, artimųjų išgyventas patirtis, stebėti kas vyksta, priimti tai, nebijoti žvelgti kritiškai ir bandyti kažką keisti“, – pridūrė aktorė.

Kūryba – tarsi cheminių reakcijų virtinė

Besiruošdami spektaklio „Pykšt pokšt tratata“ premjerai, jau beveik visus metus kūrybinė komanda repetuoja kolektyvinės kūrybos principu. Visi kartu analizuoja istorinius ir šiandien vykstančius karinius konfliktus, skirtingų šeimų istorijas, skirtingas pozicijas, literatūrą, kartu stengiasi atrasti garso, vaizdo, judesio, minties grynumą ir perteikti visa tai scenoje.

Pasak aktorės K. Švenčionytės, kolektyvinė kūryba yra tarsi cheminių reakcijų virtinė. „Teatre kūryba visada yra bendra sintezė, tačiau šiame darbe tai yra ypač ryšku, nes viską kūrėme drauge nuo pat pradžių – rinkome dokumentinę medžiagą, daug diskutavome, analizavome atspirties medžiagą – Euripido ,,Trojietes“, improvizavome, daug fantazavome, kūrėme mono ir duetinius etiudus“, – pasakojo ji.

Šiai jautriai temai išreikšti pasirinktas Lietuvoje dar gana retas judesio žanras. Juk kas, jei ne kūnas, yra geriausias visų mūsų išgyvenimų, įvairių patirčių ar traumų katalizatorius? „Galime būti pamiršę savo senelių, tėvų išgyventas traumas, tačiau ši informacija yra užkoduota mūsų kūnuose. Eisena, laikysena, įtampa – tikiu, kad yra tam tikrų fizinių savybių, kurias paveldėjome dėl tam tikrų anksčiau išgyventų traumų. Be to, karas tikriausiai neįsivaizduojamas be fizinio kūno, ar dar blogiau – fizinio vieneto“, – pridūrė M. Klimaitė.

Spektaklio „Pykšt pokšt tratata“ repeticija. © Arvydas Gudas

Ironiška, tačiau su spektaklio choreografe Phaedra Soutou iš Graikijos kūrybinė komanda bendravo be fizinio kontakto. Dėl pandemijos ir karantino į Lietuvą kūrėja atvykti negalėjo, tačiau ji aktyviai dalyvavo visose repeticijose tiesiogiai iš Graikijos.

„Žinoma, fizinio kontakto labai trūko. Nuotolinės repeticijos atėmė daugiau energijos. Tačiau dirbti su tokia užsidegusia ir susitelkusia komanda – tikras malonumas. Kristina ir Anupras turi daug valios ir energijos, jie dirba su dideliu pagreičiu“, – kūrybinę komandą gyrė choreografė.

Kuriant spektaklį buvo pasitelkta pantomima, šokis, vaidyba. „Siekiant atskleisti spektaklio idėją, buvo derinamos įvairios judesio meno formos. Na, o rezultatas mus tikrai nustebino. Tikiuosi nustebins ir žiūrovus“, – šypsojosi P. Soutou.

Elektroniką miksavo su folkloru

Spektaklio garso takelį kūrė kylanti Lietuvos alternatyviosios scenos žvaigždė Rūta MUR. Čia ji nusprendė elektroninę muziką miksuoti su lietuvių ir graikų folkloru. „Žmogui reikia to, kas jam pažįstama, girdėta, jausta. Tad elektronika atlieps šiuolaikinę mūsų gyvenimo dalį, padės lengviau įsisavinti adaptuotą mūsų šaknų muziką – lietuvių liaudies folklorą, – pasakojo spektaklio kompozitorė.

Pašnekovės teigimu, spektaklis pažadins seniai pamirštus, o kitiems gal net neatrastus jausmus. „Galite tik įsivaizduoti – šiuolaikinis žmogus, kurio kraujyje ims virpėti viskas, kas buvo nugyventa protėvių“, – teigė ji.

Spektaklis „Pykšt pokšt tratata“. © Arvydas Gudas

Spektaklyje skambės ir visiems giliai įsirėžę kūriniai, pavyzdžiui, lopšinė „Aa pupa“, ir galbūt ne visiems girdėtos dainos, tokios kaip lietuvių liaudies karo daina „Vilniaus kalneliai“ ar moterų atliekamas kūrinys ištekančiai mergelei. Ryškių spalvų spektakliui „Pykšt pokšt tratata“ suteiks ir graikų folkloras, kuris, anot Rūtos MUR, yra ugningas, trankus ir netgi šventiškas. Karštas pietų kraujas esą labai gražiai kontrastuoja su lietuviška melancholija.

Žiūrovai priartės prie aktorių

Panevėžio teatre „Menas” pristatomo spektaklio žiūrovus nustebins ir netradiciški, minimalistiniai scenografijos sprendimai. Žmonės susės aplink apvalią baltą sceną, kurios viduryje – balta siena.

„Eskizai buvo kuriami kaip strategija bendrauti su žiūrovu. Šiame spektaklyje artima žiūrovo ir aktoriaus pozicija yra labai svarbi, – pasakojo spektaklio scenografė Patricija Vytytė. – Koloritas, faktūriškumas, objektai, formos atsirado kūrybinio proceso metu. Siena – tai motyvas simbolizuojantis konfliktą, gynybą, puolimą, saugumą ir pavojų viename. Dažnai pokarinėse nuotraukose matome sienų griuvėsius. Sienos naudojamos kaip teritorijos žymėjimas, kaip priedanga, kaip galios simbolis. Nors apsupti sienų esame linkę jaustis saugiai, tačiau jos ne tik saugo, bet ir atskiria.“

Pasak pašnekovės, norėta žiūrovui suteikti galimybę ne tik pamatyti, bet ir pajausti aktorius: nuo veikėjo šuolio sudrebančias grindis, vėjo gūsį nuo rankos mosto. „Juk veiksmą ne tik stebime, jį išgyvename“, – teigė dailininkė.

Inspiracijos šaltinių šiame kūrybiniame procese esą buvo daugybė. Pjesė sulipdyta iš įvairių labai svarbių istorinių įvykių, skirtingų laikotarpių, vietų, artimųjų pasakojimų, asmeninių išgyvenimų ir netgi pasvarstymų apie ateities galimybes. „Nuorodų buvo tiek daug, jog vizualiai jautėme, jog reikia priimti sprendimą atmosferiškai, tekstūriškai ir jusliškai neblaškyti žiūrovo dėmesio, o sutelkti jį į istoriją ir jos veikėjus“, – pridūrė P. Vytytė.

  • 11
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments