Nuotr. Laimos Stasiulionytės / VOXART

Kas būtų, jei į fotografiją pamėgintume žvelgti… taupiau? Įsivaizduokite: išvykstate į ypatingą ir ilgai lauktą kelionę ir turite tik fotoaparatą ir juostelę su 24 kadrais. Kaip pasikeis objektai, kuriuos norėsite įamžinti? Kokius kriterijus taikysite kiekvienam iš jų, kad patektų į itin ribotos talpos juostą?

Kūrinys yra tarsi siųstuvas, o mes – it imtuvai. Jei siųstuvas užkabino mano bangą, aš sustoju ir įvyksta pokalbis.

Remigijus Treigys

Apie tokį lėtą fotografavimą, apgalvojant, išlaukiant, subrandinant mintį, mes kalbamės su vienu ryškiausių Lietuvos fotomenininkų Remigijumi Treigiu. Daugiau nei tris dešimtmečius R. Treigys tyrinėja analoginės fotografijos meną: kalbindamas miestus, prikeldamas daiktus, fiksuodamas laiką ir tylą. Anot kandidato į Nacionalinę kultūros ir meno premiją, fotografuojant reikia išlaukti tinkamos šviesos, oro, tuštumos ir… savęs.

– Remigijau, jūs iš esmės visą gyvenimą fotografuojate būtent analoginiu būdu. Kodėl net dabar, esant ypatingai technologinei pažangai, retai kada imatės skaitmeninės fotografijos?

Tiesą sakant, tuo metu, kai fotografija mane apskritai sudomino, buvo prieinamas tik analoginis fotografavimo būdas. Apie skaitmeninį variantą nebuvo net jokių minčių. Turėjome galimybę dirbti tik su juostiniais fotoaparatais. Išties net neprisimenu, kad apskritai būtų buvęs toks žodis analoginė. Tai mes vadindavome tiesiog fotografija.

Kodėl iki šiol daugiausia renkuosi juostinę fotografiją? Nes man svarbu procesas nuo pradžios iki galo. Mano fotografija nėra tas vadinamasis akimirkos sustabdymas. Man svarbu pradinė idėja, susikaupimas. Tai tarsi pirmas fotografavimo etapas. Apskritai aš niekada kiekvieną dieną neimu fotoaparato su savimi. Man pirmiausia reikia susirasti objektą, jį „išnešioti“ arba su juo turi atsirasti ryšys. Yra daugybė niuansų.

Tiek juostos, tiek objektyvo, tiek popieriaus, tiek formato parinkimas, tiek ryškinimo procesas… Visa tai sudėjus, išeina mano fotografija. Skaitmeninėje fotografijoje man nelabai suprantamas pats nuotraukų spausdinimo momentas – atiduodi kūrinius į kitas rankas, laboratoriją, ir nebegali prie jų prisiliesti. Atspaudas man yra labai svarbu. Žinoma, tai ir absoliučiai visiškai kita vaizdo plastika.

– Vadinasi, pirmiausia sumąstote konceptą, ir tik tada žengiate tolesnius žingsnius.

Ir taip, ir ne. Na, imkime pavyzdžiu kad ir „Daiktų“ ciklą. Pirmiausia sukuriu tinkamas kompozicijas, ir tada fotografuoju. O fotografuojant miesto erdves, reikia išlaukti.

– Ką reiškia „išlaukti“? Išlaukti tam tikros šviesos, oro..?

Taip, reikia išlaukti tinkamos šviesos, tinkamo oro, tuštumos, kad nebūtų žmonių (nuspėjami žmonės lieka už kadro). Tačiau lygiai taip pat svarbu yra išlaukti ir savęs. Manyje vaizdas turi subręsti. Galiu tinkamo meto laukti du, tris mėnesius. Aš žinau, kad tenyra kažkas, kas mane domina, bet dar neturiu prie jo priėjimo, kontakto.

– Taip. Juk turbūt tik taip galime pažinti daiktus ar vietas, suvokti jų esmę. Būnant su jais, stebint juos.

Vienas mano ciklas „Daiktai tamsoje, arba fotografija apie nieką“ kalba būtent apie tai. Šiame cikle iš pirmo žvilgsnio matome tiesiog juodus kvadratus. Įėjus į tamsų kambarį, mes iš pradžių nieko nematome, mums reikia apsiprasti su aplinka. Mus iškart užplūsta baimė, jei nežinome, kur esame. Ir tik po kurio laiko mūsų akys pripranta prie tamsos, ir joje pradeda kažkas ryškėti. Įvyksta susikalbėjimas su aplinka.  Tame cikle lyg ir nieko nėra, bet įsižiūrėjus pamatome ten esančius daiktus.

Galiu kaip pavyzdį pateikti ir kitą savo ciklą – „Paskutinė diena Venecijoje“. Venecijoje praleidau savaitę ir visiškai nepavyko, niekaip nesusikalbėjau su miestu. Kontaktas įvyko tik paskutinėmis dienomis: miestas mane prisileido. Tereikėjo išlaukti.

Tai yra lėtas fotografavimas. Mano atspaudų tiražai būna nedideli – padarau vieną, dvi, tris fotografijas. Padariau ir viskas, perbrėžiu negatyvą, nes prie jo daugiau niekada nebegrįšiu. Tai jau kita emocija, kita diena. Reikia laiko, kad sugebėčiau įvertinti savo fotografiją. Reikalingas atsitraukimas. Padedi, nežiūri mėnesį, pusę metų. Tik vėliau galima įvertinti – ar ji patinka, ar nepatinka.

– Prisimenu, visai neseniai su videomenininke Jurga Barilaite kalbėjome apie tai, kad šiandien videomenu sudominti auditoriją yra gana sunku, nes tai jau nieko nebestebina – visi esame apsiginklavę išmaniaisiais telefonais ir galime fiksuoti norimus vaizdus kiek tik jėgos leidžia. O kaip yra su fotografija? Ar kada susidūrėte su tuo, kad fotografija yra kiek nustumta į šoną, nes fotografuoti dabar gali visi?

Matai, Rūta, fotografuoti gali visi, kaip ir visi pažįsta raides ir gali parašyti sakinį. Bet juk ne visi knygas rašo, ne visi poetai. Tai galiu pavadinti tiesiog vizualiuoju raštingumu arba vizualia klausa.

Meno kūrinys žmogų turi užkabinti, sustabdyti. Kūrinys yra tarsi siųstuvas, o mes – it imtuvai. Jei siųstuvas užkabino mano bangą, aš sustoju ir įvyksta pokalbis. O gal menininkas yra tas siųstuvas ir transliuoja informaciją per savo kūrinį? O gal kažkas per menininką siunčia žinią..? Tai yra suderinti kūrinio ar menininko  ir žiūrovo diapazonai, tik tada įvyksta supratimas ir susikalbėjimas.

– O ar galvojate apie tuos imtuvėlius prieš kurdamas? Na, tarkim, subrandinate idėją, išsirenkate objektą, jį nufotografuojate ir viduje žinote, kad šis darbas turėtų būti gerai perkamas.

Oi, ne, niekada.

– Jūs nenorite patikti žiūrovui savo kūriniais?

Ne. Kūriniai pirmiausia turi patikti man. Jei manyje kūrinys virpa, aš apie jį mąstau ir neužmiegu – tada jis, manau, gal ir pavyko.

– Bet jums rūpi, kad jūsų darbai būtų perkami?

Na… Ne taip jau ir perka kaip kokius obuolius.

– Ar jūsų fotografijas daugiau perka lietuviai ar užsienio kolekcininkai?

Prisimenu, 2000 m. buvau rezidencijoje Suomijoje. Vyko paroda, joje kabėjo toks mano darbas „Kambarys“. Kaip dabar prisimenu, to darbo tiražas buvo mažas, ir buvau jį įkainavęs 1000 eurų. Nenorėjau to darbo parduoti, dėl to ir uždėjau tokią aukštą kainą.

Parodos atidarymo metu pasirodo tokia moteriškė. Apsirengusi neišvaizdžią nutrintą striukę, apsiavusi guminiais batais… Pereina parodą, sustoja prie mano darbo ir sako: „Aš šitą kūrinį noriu nusipirkti.“ Pasakau jai kainą, ji nepasimeta: „Gerai, uždėkite raudoną taškelį, ateisiu ryt jį įsigyti, noriu padovanoti dukrai.“ Ir ką jūs manote – kitą dieną ji atėjo! Paklausiau jos, kuo šis darbas ją taip sudomino, ir ji atsakė, kad šioje nuotraukoje tiesiog kažkas yra. Turbūt imtuvas pagavo siųstuvo signalą!

Apskritai, kalbant apie darbų pirkimą, Lietuvoje mano kūrinius dažniausiai įsigyja jauni žmonės. Vienas pirkėjas, dovanojęs mano fotografiją savo žmonai, papasakojo leidęs mylimajai pasirinkti dovaną: arba Treigio darbą, arba kelionę į užsienį. Pasirinko Treigį.

– Kodėl jūsų nuotraukose yra taip mažai spalvos? Ar taip suformuojamas žiūrėjimo taškas, o gal geriau atskleidžiamas pats fotografuojamas objektas?

Nespalva nepasako visko iki galo. Man įdomi paslaptis. Iš kitos pusės, spalva fotografijoje yra didelė meistrystė, su ja susidoroti reikia mokėti.

– Vadinasi, jūs renkatės lengvesnį kelią?

Na ne… Mano nuotraukos turi minimalizuotą spalvą. Kaip tu prisimeni savo vaikystę – spalvotai ar nespalvotai?

– Spalvotai!

O aš ne. Mano vaikystė kaip nespalvotas kino filmas. Mane visada žavėjo nespalvota fotografija. Kartu aš žaviuosi ir tais fotografais, kurie meistriškai fotografuoja spalvotai.

– Ar kada nors turėjote autoritetų fotografijoje?

Mane žavėdavo Henri Cartier-Bresson, iš lietuvių – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Algimantas Kunčius. Bet fotografijos aš mokiausi per kiną ir tapybą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *