Su „Liepaičių“ choro vadove Jolita Vaitkevičiene susitikome pakalbėti apie darbą su vaikų choru bei lietuvių moteriškąją chorinę kultūrą. Tačiau pokalbio metu gana netikėtai ir aštriai palietėme Lietuvos muzikos politikos bei apskritai šiuolaikinės muzikos problematikos klausimus. Puikias mintis vainikavo ilgai atmintyje įsirėžusi frazė: „Kryžium gulsiu, tik duokit tokios muzikos!“.

Vaikams yra labai svaru, kad jie atstovauja savo šaliai, kas tai bebūtų – ar konkursas, ar koncertinis turas užsienio šalyje. Ir šis jausmas tikrai nesuvaidintas ar primestas pedagogo.

Jolita Vaitkevičienė

– Pirmiausia, gal galite apibūdinti darbą su choru, vadovavimą jam?

Gink Dieve, tegul nesupyksta orkestrų ar instrumentinių ansamblių vadovai ir atlikėjai, vis tik manau, kad darbas su choru yra specifiškai sudėtingas vien dėl paties instrumento – balsų. Sakykim, jeigu galima įsigyti Stradivarijaus smuiką ar kokį kitą geriausios kokybės instrumentą, tereikia aukščiausio lygio atlikėjo, puikaus kūrinio ir sėkmingas atlikimas tarsi garantuotas. Tuo tarpu choro dirigentas kiekvieną kartą instrumentą turi susikurti, jį suderinti. Vadovas turi išmanyti garso estetiką, žinoma, daug priklauso nuo asmeninio skonio, kokios spalvos jam labiau artimos. Žodžiu, vadovavimas chorui – toks daugiaplanis, daugiasluoksnis, sudėtingas darbas.

– Na, taip – atlikėjas pats valdo savo instrumentą, o čia – kitus žmones.  Su vaikais tikriausiai dar sunkiau?

Taip, dirigentui reikia suvaldyti žmones…  O kiek dar daug priklauso nuo pačių žmonių, nuo asmenybių! Choras taigi susideda ne iš dviejų, trijų, bet iš gana didelio skaičiaus atlikėjų. Su vaikais dirbti tikrai miela, bet kodėl su jais sudėtingiau nei su suaugusiais ar profesionalais? Nes vaikai čia ir dabar dirba noriai. Pamokoje, jeigu pagauni tą „laimės paukštę“, jie dalyvauja entuziastingai, kartu vykdo sumanymus, tu gali padaryti labai daug. Tačiau vaikai yra vaikai – ateini į kitą repeticiją ir dažniausiai 80 procentų darbo vėl turi daryti iš naujo. Tad, kol jie viską įsisavina ir atlieka taip, kaip reikia, yra ilgas procesas. Retkarčiais ir su pačiais choristais apie tai paatvirauju.

– Papasakokite apie kasdienę choro veiklą, iš ko ji susideda?

Pirmiausia, iš nuoseklaus paruošiamojo darbo, repeticijų. Noriu pastebėti, labai svarbu, kada vaikas pradėjo muzikuoti, ne tik instrumentu, bet būtent dainuoti, bandyti savo vokalą. Rezultatai priklauso nuo to, kiek vaikai turi chorinio dainavimo praktikos – kuo ilgiau dainuoja chore, tuo gali ruošti sudėtingesnius kūrinius, programą. Tai vienas iš pagrindinių sėkmės garantų. Pavyzdžiui, kalbant apie „Liepaičių“ muzikos mokyklą, negali sakyti, kad mūsų mokiniai kažkokie ypatingi, specialiai atrinkti ar pedagogai geresni. Ne – visi mes tokie patys, statistiniai Lietuvos piliečiai, statistinės muzikos mokytojos. Tačiau mes turime sistemą, kuri leidžia nuosekliau siekti rezultato ir pasiekti daugiau.

– Apie „Liepaites“ ir merginų chorus dar pakalbėsime, bet, tęsiant apie choro veiklą, juk ji susideda ne tik iš repeticijų. O kaip gastrolės, koncertai?

Koncertai, gastrolės neišvengiama choro veiklos dalis. Taip pat ir konkursai, apie juos atskira kalba. Kartais galvoji, kam čia vargintis: nieko nepamatai, pasirodai scenoje 15–20 minučių, jeigu choras dalyvauja dviejose žanrinėse grupėse, galbūt gali atlikti ir 40 minučių programą. Tačiau, svarbiausia, nematai kitų kolektyvų. Dėl to kurį laiką jau buvau aprimusi, galvojau –  geriau rengti koncertines keliones. Kita vertus, reikia visko: ir konkursų, tos patirties, ir besimainančio džiugesio su nerimu.

Visi šie dalykai… žinai, kuria legendą. Vaikai juk išeina, keičiasi. Neužtenka nuvažiuoti į vieną kitą kelionę, surengti koncertinę programą, dalyvauti viename konkurse, laimėti ir sakyti – turim. Tai lyg smėlio laikrodis – apsiverčia ir vėl viskas iš naujo. Tačiau legenda lieka. Ji – tarsi dvasinis pamatas, bendrystė, kolektyvo psichologinis klimatas, kuris leidžia perimti vertybes. Be to, koncertinė veikla tikrai suteikia daug džiaugsmo. Tarp kitko, vaikams yra labai svaru, kad jie atstovauja savo šaliai, kas tai bebūtų – ar konkursas, ar koncertinis turas užsienio šalyje. Ir šis jausmas tikrai nesuvaidintas ar primestas pedagogo.

– Jūs jau daugiau nei 18 metų vadovaujate „Liepaičių“ chorui. Kodėl pasirinkote darbą su merginomis, mokyklinio amžiaus vaikais?

Kaip sakoma, ne aš pasirinkau, o likimas pasirinko mane. Į „Liepaites“ pakvietė buvęs mano specialybės dėstytojas, turbūt atsilaisvino vieta. Tačiau aš labai džiaugiuosi. Tai yra stabilumas. Chore – jau nebe visai vaikai, tad ir galimybės kitos: balso faktūra ir masė šiek tiek didesnė, vokalas turi daugiau spalvų, todėl ir repertuaras, pats turinys gali būti įvairesnis. Aš labai laiminga. Merginų choras tai lyg, apibūdinčiau vienu žodžiu, angelai. Ne tiek naivūs angelai iš populiarių paveiksliukų, o nešantys žinią, šviesūs. Tai ta jaunystė. Daug poteksčių.

– Man įdomu, kaip ir kodėl išvis atsirado atskiri berniukų, vyrų ir mergaičių, moterų chorai, juk mišri choro sudėtis turi daugiau privalumų įvairiais aspektais – platesnis diapazonas, garso spalvos?

Manyčiau, taip susiklostė istoriškai. Juk bažnytinis giedojimas buvo išskirtinai vyrų privilegija. Pavyzdžiui, mišraus choro samprata buvo berniukų ir vyrų balsų mišinys. Tad ši linija buvo išlaikyta iki pat dabar. Kadangi yra gyvas pavyzdys – berniukų bei vyrų chorai, taigi kodėl negali būti ir mergaičių bei moterų? Savotiškos atsvaros ieškojimas. Ypač, kai vėlesniais amžiais moterys „išlindo“ iš namų, šeimų, buities – išsilaisvino.

– Gal galite plačiau papasakoti, kuo skiriasi darbas su merginų choru nuo, tarkim, vyrų ar mišraus?

Iš tiesų, nuo pat studijų baigimo man neteko dirbti su mišriu choru, visą laiką tik su vyresniojo ar jaunesniojo amžiaus vaikais. Tad šia, profesine, prasme aš ribota ir savo patirtimi negalėčiau palyginti. Aišku, esu dainavusi mišriuose choruose ir klausausi jų, girdžiu. Skiriasi chorų diapazono galimybės, garso spalvos ir, žinoma, kūrinių, repertuaro pasirinkimo galimybės. Ar norėtum dainuoti stambią formą su orkestru, ar senąją, ar šiuolaikinę muziką, praktiškai visi kūriniai yra skirti mišriam chorui. Aišku, statistikos pasauliniu mastu nevedžiau, tačiau ne taip sunku bet kokį katalogą atsivertus pamatyti – vaikų, merginų, kitaip sakant, lygių balsų, chorui ten yra koks tik ketvirtadalis visų kūrinių klodų.

– Vadinasi, repertuaras nėra platus, bet vis dėlto yra.

Repertuaro yra dėl to, kad pastaruoju metu sustiprėjimo ir išsiplėtojo merginų ir moterų, mokyklinio, studentiško ir vyresnio amžiaus chorų veikla. Šią tendenciją galima pastebėti įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, konkursuose dalyvauja labai stiprių merginų chorų, dažnai jos ir laimi. Matyt, kuriasi stiprios chorinės mokyklos. Taip pat turime ką dainuoti dėka iškilių įvairių istorinių epochų kompozitorių, kurie likimo pašaukti dirbu choro studijose ar vadovavo jiems, pavyzdžiui, A. Vivaldi. Be to, galimos ir adaptacijos – kūrinių pritaikymas lygių balsų chorui.

Anksčiau, kai pradėjau dirbti „Liepaitėse“, vadovaujant prof. Petrui Vailioniui ir Liucijai Palinauskaitei, buvo nemažas tarpsnis, matyt, bendradarbiavimo su Lietuvos kameriniu orkestru, kai buvo adaptuota ir J. S. Bacho kantatų, ir A. Vivaldi bei kitų kompozitorių kūrinių. Tačiau vėlgi kalbėjomės su šviesaus atminimo maestro Sauliumi Sondeckiu. Ruošėmės vėl dainuoti A. Vivaldi ir maestro klausia manęs: „Jūs niekada nepagalvojote, kodėl taip gerai skamba adaptuota lygių balsų chorui Vivaldžio „Gloria“? Aš įtariu, kad jis buvo sukurtas moterų balsams, o tik vėliau perdarytas mišriam chorui…“ Tokią prieštaringą mintį pasakė, tačiau galbūt tai tiesa – juk Vivaldis muzikos mokykloje ir prieglaudoje ne vienus metus dirbo su merginų choru. Gaila, kad nėra tų išlikusių ar tiesiog surinktų natų. Kaip bebūtų, manau, jis turėjo sukurti nemažai kūrinių merginoms, jeigu su jomis dirbo.

– O kokia situacija su lietuvių kompozitorių kūriniais, skirtais lygių balsų chorui?

Kaip pasakyti, kad nenuskambėtų taip liūdnai ir nihilistiškai… Aš nežinau, ar vykdo ir kas vykdo politiką šiuo klausimu. Kalbu apie natų leidybą, konkursus, kolektyvų subūrimą – yra daug poreikių, tačiau viskas laikosi ant pavienių entuziastų. Pavyzdžiui, mums prieš dvejus metus labai reikėjo stambios formos kūrinio su orkestru. Neturėdama jokių tinkamų alternatyvų, tiesiog išdrįsau paskambinti kompozitoriui Vidmantui Bartuliui. Jis nebijojo patikėti ir parašė ciklą, kurį ne kartą atlikome ir Vilniuje, Filharmonijoje, ir Kaune. Buvo labai šaunu, žinoma, patiems teko ir susimokėti už kūrinio sukūrimą.

Dabar turiu naujų sumanymų… Todėl ir klausiu, ar kas nors vykdo muzikos politiką? Praktiškai nėra išleista natų lygių balsų chorams. Pavyzdžiui, buvo ir dabar vis tęsiasi toks gražių, spalvotų vaikiškų dainų knygelių leidybos bumas. Aplinkinėse šalyse yra pasklidusi žinia, kad Lietuvoje labai gerai dainuoja, ta gerąja prasme, vaikų pop grupės, ir taip iš tikrųjų yra. Tad tokios muzikos natų leidžiama, nes yra poreikis. Tačiau patys tie, kurie suinteresuoti, ir leidžia, taip kartu ir verslą daro – tai vyksta tik jų entuziazmo dėka. Choro vadovai turėjome tokį susitikimą su Europos konkursų asociacijos atstovais. Kolega vieno iš jų paprašė išvardinti, kokius žino lietuvių kompozitorius, kuriančius chorui. Atstovas išvardino kokius 5 latvius, 3 estus, o lietuvių, sako, žino tik Vytautą Miškinį. Viskas. Bet juk yra ir daugiau Lietuvoje kuriančiųjų chorams. Tad sakyk, ar čia ne politikos klausimas? Vadinasi, kaip visuomet, mes kažko nepadarome.

Kalbant apie natų leidybą, pavyzdžiui, prieš Dainų šventes visada yra skelbiamas chorinių kūrinių konkursas.  Esu buvusi komisijoje: išklausom, aišku, retas kuris Dainų šventei tinka, bet kompozitoriai vis tiek sukuria, judėjimas vyksta. Tačiau jokių leidinių nėra, ogi galėtų atsirasti tų metų natų rinkiniai. Visokių kūrinių būna: ir sudėtingų, ir nelabai, ir visai paprastų, chorai galėtų pasirinkti ir dainuotų naujausią lietuvišką muziką. Pavyzdžiui, būdama Rygoje, vis užsuku į natų knygynus. Be kitos muzikinės literatūros, ten pilna ir chorinės muzikos natų: rasi ir mažiukams, ir vyresniesiems, lygių balsų ir mišriems chorams – visko. Šalia – mūsų kaimynai, tokie pat turčiai beturčiai, kaip ir mes. Bet kas ten tą daro?

 – Tikriausiai mums trūksta bendruomeninių iniciatyvų, susitelkimo.

Taip, tos bendrystės susikurti kažkaip nemokame, neišeina mums.

– Kartu ir keista, juk chorinės muzikos kultūra Lietuvoje yra tikrai išplėtota – kiek yra chorų, kokia Dainų švenčių tradicija.

Taip, yra, bet visi mes veikiam tik pavienių entuziastų dėka. Kažkas iš kažkur kažką gauna… Galiausiai prisitaikėme ir taip gyvename.

– O tarp visų kitų ar daug yra merginų, moterų chorų Lietuvoje?

Žiūrint, apie kurį amžiaus tarpsnį kalbame. Mes organizuojame festivalį „Liepaičių draugai Vilniuje“, šio renginio kontekste buvome sugalvoję surengti „Lietuvos merginų chorų dieną“. Kadangi iš Dainų švenčių Lietuvos liaudies kultūros centras turi praktiškai visų chorų kontaktus, paprašiau – sako, kad labai mažai yra merginų chorų. Matai, mokyklose jų tikrai nedaug, nes vyresniųjų klasių mokiniai jau gerokai užimti, nebent yra susiklosčiusi tradicija nuo seno. Moterų chorų yra daugiau galbūt tik aukštosiose ar aukštesniosiose mokyklose. Pasakyčiau taip: merginų chorų padėtis yra prastesnė negu buvo anksčiau.

– Ką tik susibūrė naujas kamerinis moterų choras „Melos“. Palaikote tokias iniciatyvas, reikia naujų merginų, moterų chorų Lietuvoje?

Bet kokio choro susikūrimas – sveikintinas dalykas. Kalbant apie „Melos“, dauguma jų – buvusios „Liepaitės“. Kodėl reikia dar vieno choro? Kiek teko girdėti ar kalbėtis ir su mūsų merginomis, ir su „Ąžuoliukais“, ir bet kurios kitos stiprios „firmos“ choro auklėtiniais, kaip profesorius V. Miškinis juokauja, „čia yra prekinis ženklas“, išėję iš chorų ugdytiniai sako, kad sunku adaptuotis. Jie, žinoma, dainuoja toliau ir universitetuose, ir kituose choruose, bet galbūt yra pripratę prie tam tikrų santykių, vadovavimo, vidinės kultūros, o būnant vaiku, pirmieji įspūdžiai išlieka ilgam. Todėl visai natūralu, kad bendramintės – „Melos“ choro merginos, kartu dainavusios „Liepaitėse“, – buriasi vėl.

– Taigi, poreikis ir iniciatyva ateina iš pačių jaunų žmonių?

Noras, poreikis buvo visą laiką. Matyt, reikėjo tik tokio lemiamo taško – iniciatyvos. Dabar Škotijoje kompoziciją studijuojanti Juta Pranulytė ir chorvedybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Dalia Krapavickaitė subūrė merginas, sugalvojo surengti jaunųjų kompozitorių šiuolaikinės religinės muzikos koncertą, skirtą gavėnios laikotarpiui. Šiuo atveju, mano uždavinys tik pagelbėti chorui įsibėgėti.

– Tokios iniciatyvos labai aktualios, naudingos ir jauniems kompozitoriams – jų tobulėjimui, ir kūrybos sklaidai.

Toks bendradarbiavimas yra nuostabiai geras. Kompozitorius žino, jei rašys kūrinį, jis bus atliktas. Tik jaunieji žmonės, kurie dar ne viską skaičiuoja ir dar beveik viskuo tiki, gali sugalvoti paprašyti draugų, kolegų, kad parašytų kūrinį, ir tai įvyksta. Aš, pavyzdžiui, niekada gyvenime net nedrįsčiau įsivaizduoti, kad galiu išsiuntinėti laiškus-kvietimus parašyti kūrinį –  ir kompozitoriai juos sukurtų.

– Jauni kompozitoriai suinteresuoti, kad jų kūrinius atliktų, nes ne visada yra lengva surasti atlikėjus, kurie norėtų groti šiuolaikinę muziką, o liūdniausia, kad tie, kurie nori, ne visada sugeba ją atlikti gerai.

Taip yra, nes tą naują, šiuolaikišką, muziką, matyt, gali atlikti tik tokie specifiniai kolektyvai – „susiburiam, padarysim“. Tačiau galiu pasakyti: nepatikėsiu, kad kolektyvas išgyvens, jei dainuos tik tokią muziką. Šiuolaikinė muzika vis tiek yra sau, būti savyje. Kaip dirigentei, kai išsinagrinėju partitūrą, matau tuos simbolius, sąsajas, ženklus, man tai kelia pasimėgavimą. Atlikėjams irgi kelia pasimėgavimą, kai jie geba pajusti kūrinio nuotaiką. Tačiau vis tiek tai yra lyg ritualas: kiek sugebėsi į jį įsitraukti, tiek bus pasitenkinimo. O ritualas ir yra iš esmės skirtas grupei žmonių – ne plačiai publikai. Tik vienas kitas kūrinys taip gali – kai pajudina tą emocinį pradą. Juk daugelis mūsų, atėję į koncertą, trokštame patirti tą emocinį dirgiklį, o šiuolaikinė muzika daugiau skirta protui.

– Ar šiuolaikinė muzika – tas ritualas – turėtų įtraukti ir siekti platesnės publikos supratimo?

Turėtų, turėtų. Sėkmingiausi rezultatai būna, kai kompozitorius rašydamas kūrinį bendradarbiauja su kolektyvu. Suprantu, kad tikrai reikia leisti kompozitoriui būti savimi ir pasireikšti taip, kaip jis nori, bet, kita vertus, jei įmanoma dar kartu ir pasitarti, tada kūrinys būtų ir klausytojams labiau priimtinas. Vis tik manau, net jei ir pasodinsi krūvą profesionalų, netikiu, kad visi pusantros valandos prasėdės koncerte, perpras kūrinius ir suras pasitenkinimą. Žinoma, tam reikia ir labai aukšto lygio atlikėjų, akustikos, atmosferos – šiuolaikinė muzika yra labai brangi. Man kartais būna liūdna.

Dirbu su vaikais, su tam tikra saviveikla – gera, bet vis tiek. Mokydamiesi šiuolaikinius kūrinius dirbam taip sunkiai ir taip brangiai kainuoja tos kelios minutės, o klausytojai išgirdę tik gūžteli pečiais. Visai kita patirtis: atstovavome Lietuvai ir su kitų šalių chorais atlikome Švedijos Karalienei estų kompozitoriaus Arvo Pärto kūrinius. Nuo tada aš siaubingai įsimylėjau jo muziką. Šiuolaikinis kompozitorius. Tačiau tai muzika, harmonijos, kurios tave veikia.

– Taip, šiuolaikinė muzika gali būti visokia.

Na taip, bet dar kartą pasakysiu – ji yra brangi. Taip pat kartais ir per daug sudėtinga, pavyzdžiui, kai reikia chorui toną paimti „iš niekur“: sonoristiniai garsai ir staiga – šešių balsų akordas. Tam reikia absoliučios klausos. Duok Dieve, kad, pavyzdžiui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atsirastų koks 30 chorisčių merginų, kurios galėtų tai padaryti. Tokia muzika – tik vargas dėl vargo. Aš tikrai už šiuolaikinę muziką – už tą slėpiningą raišką, kuriančią visai kitas ribas, kai gali pajusti estetinį, emocinį pasitenkinimą. Todėl kryžium gulsiu, tik duokit tokios muzikos!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *