Vis išgirsdavau: šiuo metu Lietuvos ir muzikos teatro akademijoje (LMTA) vyksta intensyvūs džiazo tinklo kursai, pateikėme paraišką „Nordplus“ programai organizuoti tarptautines kūrybines dirbtuves kompozitoriams. Kas tie tinklai? Su kuo susijusi „Nordplus“ programa? Apie tai ir kuo jaunam kūrėjui svarbi tarptautinė profesinė patirtis, kalbamės su LMTA Tarptautinių ryšių skyriaus vedėja Rima Rimšaite.
Laukas, kuriame kuria ir idėjas realizuoja jaunieji pasaulio menininkai, yra ženkliai platesnis, jame yra daug meninės savirealizacijos galimybių.
Rima Rimšaitė
– Papasakokite, kas gi yra tie vadinamieji tinklai.
Iš pradžių reikėtų aptarti, ką apskritai vadiname tinklais, tinkline veikla ir ką toks bendradarbiavimas reiškia žmogui ar institucijai. Mes visi priklausome įvairiems tinklams, kitaip tariant, įvairioms žmonių ir interesų grupėms: šeimos, draugų, klasės draugų, laisvalaikio ir pomėgių, o taip pat ir profesiniams tinklams. Dalyvavimas tinkle, pirmiausia, yra dalijimasis patirtimi, naujų žinių įgijimas, mokymasis vieniems iš kitų. Toks bendradarbiavimas praplečia galimybes plėtoti įvairias veiklas, padeda sekti naujoves, eksperimentuoti, burti bendraminčius naujai veiklai, užmegzti naujus kontaktus.
Tai svarbu tiek kiekvienam žmogui, ypač jaunam ir kūrybingam, tiek ir aukštajai mokyklai, siekiančiai būti aktyviai, šiuolaikiškai, matomai tarptautinėje erdvėje. Tinklai ir tinklinis bendradarbiavimas, apie kuriuos kalbame, yra išskirtinis Šiaurės ir Baltijos šalių edukacinės programos „Nordplus“ bruožas. Viena iš programos krypčių ir tikslų – stiprinti bei plėtoti regiono bendradarbiavimą aukštojo mokslo srityje, skatinti akademinį mobilumą, projektines ir bendrų studijų veiklas. Tikintis kokybinių pokyčių ir veiklos modernizavimo, norima paskatinti regiono pažangą ir visuomenės gerovę.
Kitaip tariant, „Nordplus“ programos bendradarbiavimas vyksta ne pagal dvišales sutartis, pavyzdžiui, gerai visiems žinomoje Europos Sąjungos „Erasmus“ programoje, o skatinant aukštąsias mokyklas burtis į specializuotus tinklus ir plėtoti konkrečios studijų krypties, tarkim, klasikinės, džiazo muzikos, operos ir kitų, tarptautiškumą. Tad LMTA, kaip aukštoji muzikos, teatro ir kino mokykla, priklauso daugeliui „Nordplus“ programos tinklų, jungiančių konkrečia kryptimi veiklą plėtojančias institucijas.
– Ką apima tinklų veikla?
Tinkle dalyvaujančios partnerinės aukštosios mokyklos planuoja ir įgyvendina dėstytojų ir studentų mainus, organizuoja intensyvius kursus (šioje srityje LMTA yra itin aktyvi veikėja), trumpalaikį, vienos ar kelių savaičių išvykimą studijų vizitams į bet kurią pasirinktą tinklo aukštąją mokyklą. Toks trumpalaikis studentų mobilumas – išskirtinė veikla, kurios neremia jokia kita aukštojo mokslo programa.
Bendradarbiavimas taip pat apima ir strateginę partnerystę tarp tinklo aukštųjų mokyklų: diskutuojama apie studijų programas, jų turinio plėtrą, kuriamos jungtinės studijų programos, jungtiniai studijų moduliai. Veiklos tam tikrame tinkle – įvairios, bet visos jos skirtos tos pačios profesinės srities dėstytojų ar studentų tarptautinei patirčiai įgyti.
– Kokie yra muzikos tinklai? Kuriuose iš jų dalyvauja LMTA?
LMTA labai aktyvi ir tikriausiai dalyvauja bemaž visuose su muzika susijusiuose tinkluose, kokie tik yra „Nordplus“ programoje. Tai „Sibelius“ – klasikinės muzikos, „Nordpuls“ – džiazo, „Nordtrad“ – liaudies muzikos, „NordOpera“ – operos mokyklų, taip pat kiti su muzika susiję, „Act-in-Arts“ – meno vadybos ir verslumo, ECA – tarpdisciplininis meno bendradarbiavimo ir tyrinėjimų, „Perkusija plus“ – mušamųjų instrumentų, Šiaurės ir Baltijos šalių meno terapijos edukacijos. Nuo kitų mokslo metų LMTA įsitraukia į muzikos pedagogikai skirtą tinklą NNME.
Pradėję dalyvauti tinkliniame bendradarbiavime, norėjome būti patikimi partneriai, aktyvūs ir matomi tuose tinkluose. Iškart ėmėmės koordinavimo: organizavome tris kūrybines dirbtuves „Muzikos laboratorija PROCESAS“, surengėme džiazo magistrantų intensyvius kursus „Nomazz ir Baltijos šalys“ (2013 m.), operos bienalę „Mes dainuojame operą“ (2015 m.) ir kitus solidžius tarptautinius projektus.
Dar vienas svarbus europinis tinklas, nepriklausantis „Nordplus“ programai, yra ICON – „inovatyvi konservatorija“, skirta meno, daugiausia muzikos srities, dėstytojams. Akademija turi galimybę kasmet siųsti savo pedagogus į rengiamus tarpdisciplininius seminarus. Tinklas vadinamas inovatyvia konservatorija, nes sukviečia iš visų šiame tinkle dalyvaujančių aukštųjų mokyklų dėstytojus, turinčius išskirtinį požiūrį, nebijančius peržengti tradicinių dėstymo rėmų.
Susirinkę seminarų dalyviai labiau ne kalbasi apie dėstymą, metodinę medžiagą, bet patys bando „pabūti studento kailyje“ – kartu improvizuoja, tyrinėja naujus mokymosi būdus, praktiškai mokosi vieni iš kitų. Mano manymu, tokia veikla yra be galo prasminga ir skatina ne tik esamų naujovių perkėlimą į aukštąsias muzikos mokyklas, bet ir dėstymo bei mokymosi naujovių atsiradimą.
– Pasakykite, kaip apskritai tampama tokių tinklų nariais?
„Nordplus“ aukštojo mokslo programa šiaurės šalyse, o kartu ir jos tinklai veikia jau seniai. Daugelį metų jie buvo uždari ir skirti tik šiam regionui. Tačiau, žinant Šiaurės šalių paramą Baltijos šalims, jų nepriklausomybei (prisiminkime, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, Švedija pirmoji įkūrė ambasadą Vilniuje), nauja strateginė kryptis ir Šiaurės-Baltijos šalių bendradarbiavimo atsiradimas buvo natūralus. Šiaurės šalių Ministrų tarybai nusprendus praplėsti regioninį bendradarbiavimą, įtraukiant ir Baltijos šalis, nuo 2008 m. mums atsivėrė naujos, unikalios galimybės.
LMTA iškart įsitraukė į tradicinių šiaurietiškų tinklų veiklą. Noriu pastebėti, kad įsitraukimas gali būti dvejopas. Vienu atveju institucija gali būti pasyvi, dalyvauti tik keliuose mobilumo veiksmuose, pasikeisti keliais studentais ir dėstytojais, „užsidėti pliusiukus“, reikalingus statistikai ir instituciniams reitingams.
Kitu atveju – galime būti aktyvūs tinklo veikėjai ir net lyderiai, kaip yra visų muzikos tinkluose dalyvaujančių aukštųjų Baltijos šalių muzikos mokyklų atveju. Jų aktyvus dalyvavimas, intensyvių kursų ir projektų ar net pačių tinklų koordinavimas (LMTA – „NordOpera“ tinklo koordinatorė 2014–2016 m.; EMTA – „Sibelijaus“ tinklo koordinatorė nuo 2015 m.), o taip pat dalyvavimas aukštojo muzikos mokslo plėtros projektuose praturtino visą tinklų veiklą. Sėkmingam dalyvavimui tinkluose itin svarbus institucijos aktyvumas, kuriantis gerą tarptautinę reputaciją ir matomumą.
– Neseniai vyko jūsų ir Kompozicijos katedros dėstytojo Mantauto Krukausko organizuojami tarptautiniai intensyvūs kursai „Nord+mix“, skirti kompozitoriams ir garso menininkams, muzikos technologijų studentams. Projekto partneriai – net devynios Baltijos ir Šiaurės šalių aukštosios mokyklos! Ar yra tikimybė, kad iš tokių projektų šiandien išsivystytų visai naujas tinklas?
Prielaidų naujam tinklui susikurti tikrai yra, nes neformalus kompozicijos tinklas egzistavo ir anksčiau, tačiau jis veikė labiau kaip Šiaurės ir Baltijos šalių aukštųjų mokyklų „Kompozicijos dėstytojų klubas“. Kolegos susitikdavo kartą per metus vienoje iš aukštųjų mokyklų, diskutuodavo apie kūrybines galimybes, studijų programas, muzikinį regiono potencialą. Kadangi jis buvo neformalus, iniciatyva galiausiai nutrūko, kai baigėsi vieno iš pagrindinių iniciatorių ir koordinatorių, kompozitoriaus Rolfo Martinsono iš Malmės muzikos akademijos energija.
Mūsų Kompozicijos katedra ir jai ilgai vadovavęs kompozitorius profesorius Rytis Mažulis buvome aktyvūs šio tinklo dalyviai. Manau, kad būtent aktyvesnio įsitraukimo į šį neformalų tinklą pasekmė ir buvo vėliau kilusios įvarios kūrybinių stovyklų idėjos ir iniciatyvos, kaip „Muzikos laboratorija PROCESAS“, „Nord+mix“ intensyvūs kursai. Ne tik dėl to, kad įsikūrė Muzikos studijų inovacijų centras su ypač pažangiomis garso technologijų galimybėmis, tačiau ir dėl ilgamečio bendradarbiavimo tinkluose. Plėtojant naujo projekto idėją, partnerių galime paklausti: „ar dalyvausite projektinėje veikloje?“ ir dažniausiai jau kitą dieną gauti teigiamą atsakymą.
Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl institucijai svarbu dalyvauti tinkluose, ir didžiausia pridėtinė vertė. Taigi, partnerių ratas yra ir naujus formalius tinklus taip pat galima kurti, teikiant paraišką „Nordplus“ programai. Garantijos, kad naujas muzikos tinklas gaus finansavimą, nėra, nes būtent specializuoti muzikos tinklai užima nemažą programos dalį, netgi palyginus su kitomis aukštojo mokslo sritimis.
– Suintrigavote sakydama, kad kompozicijos tinklas buvo neformalus, lyg klubas. Jis toks vienintelis, ar yra panašių atvejų kitose muzikos srityse?
Tikriausiai šis neformalus kompozitorių tinklas buvo vienas iš unikalių atvejų. Tokie tinklai susikuria ir yra palaikomi pavienių iniciatyvių žmonių dėka. Sunku pasakyti, kaip jiems pavyko suburti ir išlaikyti tinklą taip ilgai. Beje, paskutinis kompozitorių tinklo susitikimas vyko būtent Vilniuje, gal todėl jaučiamės kažkiek įsipareigoję veiklą atgaivinti ir ją formalizuoti. Sakyčiau, pirmas žingsinis būtent ir buvo įvykę „Nord+mix“ kursai, į kuriuos susirinko studentai ir dėstytojai iš Danijos, Estijos, Latvijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos aukštųjų mokyklų, dalis jų – mūsų ilgamečiai kolegos.
– Pakalbėkime apie tuos tikruosius tinklų naudos gavėjus – studentus, dėstytojus. Ar patys veiklų dalyviai pastebi tinklinio bendradarbiavimo naudą?
Nežinau, ar intensyviuose kursuose dalyvaujantys pavieniai studentai, dėstytojai jaučia, kad jie dalyvauja tinklo veikloje. Jiems svarbus asmeninis dalyvavimas ir patirtis, praplečianti akiratį. Manau, kad didžiausia nauda, kurią įgyja studentai – ne tik naujos žinios ir įgūdžiai, bet, kaip jau pokalbio pradžioje minėjau, pažinčių rato, profesinių kontaktų praplėtimas, taip pat patirtis, dirbant kitoje kultūrinėje terpėje, naujos meninės idėjos ir kūrybinės inspiracijos, kurias studentai gauna iš užsienio dėstytojų.
Kiekvienas susitikimas su nauju žmogumi, buvimas naujoje terpėje praplečia menininko akiratį. Įgyta tarptautinė patirtis pasitarnauja ir naujoms savirealizacijos galimybėms, taip pat sukuria savotišką saugumo jausmą: žinojimą, kad laukas, kuriame kuria ir idėjas realizuoja jaunieji pasaulio menininkai, yra ženkliai platesnis, kad jame yra daug meninės savirealizacijos galimybių, reikia tik mokėti teisingai jas pasirinkti. Tai, ko negali padaryti Lietuvoje, gali įgyvendinti kitur, kad ir virtualioje erdvėje.
– Tačiau juk kartais, pavyzdžiui, kompozitoriams kaip tik siūloma atsiriboti nuo išorinių veiksnių, įtakų, kūrybinio kolaboravimo…
Muzikos kūrimas vienatvėje, „uždaroje celėje“, man primena viduramžių laikus. Nors kai kurios mokyklos, pavyzdžiui, Italijoje, ir šiandien vis dar užrakina kompozicijos studentą vienutėje per baigiamąjį egzaminą ir neišleidžia jo, kol nebus sukurtas kūrinys… Vis dėlto dabar kūrėjas, manau, kaip niekad anksčiau turi gebėti bendradarbiauti su kitais menininkais, keistis idėjomis, turėti galimybę pasitikrinti savus kūrybinius sumanymus ir gal netgi realizuoti juos drauge su kitais.
Tarkim, tarpdisciplininis bendradarbiavimas, kartu dalyvaujant kompozitoriams, garso menininkams, muzikos technologijų studentams, praplečia kiekvieno, net ir konservatyviausio ir labiausiai nelinkusio bendradarbiauti patirtį ir pastūmėja naujų kūrybinių sumanymų link. Puikus pavyzdys – minėtasis projektas „Kūrybinė laboratorija PROCESAS“, kuriame ne tik buvo nagrinėjama subtili tema – ekomuzika, tačiau visos veiklos buvo grįstos kūrybiniu bendradarbiavimu, grupiniu improvizavimu, kitokiu požiūriu į kūrybą.
Net ir ganėtinai skeptiškus jaunuolius, labiau linkusius kurti vienatvėje, projekto sūkurys įtraukė į grupinės kūrybos procesus. Kartu sukurtos, išplėtotos bei realizuotos meninės idėjos, išskirtiniai kūrybiniai potyriai gamtoje, naudojant natūralius gamtos garsus ar stebint ir taikant gamtoje vykstančius procesus bei gilinantis į žmogaus atsakomybės prieš gamtą temas, dalyviams paliko neišdildomą įspūdį. Kaip sakė viena iš projekto dalyvių Evija, „tai buvo geriausia, kas man, kaip kūrėjai, galėjo nutikti gyvenime“.
– Tikrai galima sutikti, kad asmeniniam tobulėjimui tarptautinė patirtis yra vertinga. Tačiau koks poveikis yra mūsų muzikinei kultūrai, ar galime jį konkretizuoti?
\Poveikis tikrai yra. Tarptautinė patirtis menininkams padeda išsivaduoti iš provincialumo, susipažinti su europiniais ir pasauliniais standartais, „atrasti“ ir senąją, ir šiuolaikinę muziką. Anksčiau iš Rytų „atneštai“ muzikavimo tradicijai buvo itin būdingas virtuozinės technikos ir išraiškingo bei skambaus garso derinys. Tačiau studentams turint galimybę įgyti tarptautinės patirties, situacija keičiasi. Naujos įžvalgos, požiūris, svetur dirbančių ir kuriančių menininkų inspiracijos neretai padeda išlaisvinti studento kūrybinę energiją ir ne vienam yra teigiamas postūmis sunkiame profesinio meistriškumo ir nuolatinio tobulėjimo kelyje.
Todėl studentai noriai dalyvauja daugelyje tarptautinių veiklų – kūrybinių dirbtuvių, jungtinių orkestrų, festivalių ir konkursų užsienyje bei ne vienuose kasmet, tiksliau, beveik kiekvieną savaitę, Akademijoje vykstančiuose užsienio dėstytojų vedamuose meistriškumo kursuose. Tokia patirtis padeda geriau suprasti ir įvaldyti pasaulyje šiandien vyraujančius muzikos atlikimo standartus, kūrybines, stilistines tendencijas, naujas grojimo technikas. Prasiplėtė ir su europiniais standartais susivienodino atlikėjų repertuaras. Tarptautinio bendradarbiavimo galimybių dėka jaunieji muzikai gali bendrauti, kartu dirbti ir semtis patirties iš geriausių pasaulio menininkų.
– Atrodo, kad tinklinis bendradarbiavimas mūsų jauniems menininkams ir apskritai kultūrai tikrai yra naudingas ir svarbus. Juk Lietuvos socialinis, kultūrinis gyvenimas dėl įvairių istorinių įvykių, įvairiais periodais vis atsilikdavo nuo Vakarų kokiais 50–100 metų. Tačiau ką būtent mes galime duoti pasauliui, tiems tinklams, kuriuose dalyvaujame?
Pasauliui esame įdomūs savo tautiniu identitetu. Kaip tauta, gebėjusi įvairiais ir šaliai nepalankiais istoriniais periodais išlaikyti savo kalbą, kurią šiandien kaip vieną seniausių pasaulio kalbų studijuoja daugiau nei keturiasdešimtyje pasaulio universitetų. Esame įdomūs savo tradicijomis, liaudies muzika, ypač archajiškomis sutartinėmis. Kalbant apie tinklinį bendradarbiavimą, mes visada turime naujų idėjų, energijos ir iniciatyvumo. Kolegos užsienio šalyse neretai nesiryžta imtis projektų koordinavimo, nes tai reikalauja didelio žmonių susitelkimo, resursų, noro. Būtent iniciatyvumas yra mūsų išskirtinis bruožas.
