Tapybą praplečiantis videomenas

Vaikštinėdami po šiuolaikinio meno parodą, neretai aptinkame videokūrinių. Kartais jie eksponuojami kaip pagrindinė ekspozicijos ašis, dažniau – kaip viena iš parodos sudedamųjų dalių. Ar kada pabandėte į videomedžiagą žvelgti kaip į… judantį paveikslą? Tiksliau – paveikslą, išėjusį iš porėmių, išslydusį iš drobės, praplėtusį visą tapybos diskursą? Pabandykite. O kol kas – per tapybos pasaulį į videomeno pusę patraukusi menininkė Jurga Barilaitė mums pasakoja apie šios srities specifiką, darbo metodus ir techninę bei meninę kūrybos pusę.

Lyginant su praėjusiu dešimtmečiu, parodose videokūrinių šiuo metu nebūna daug.

Jurga Barilaitė

– Jurga, kaip savais žodžiais apibūdintum videomeną?

Šiuolaikinis pasaulis ir šiuolaikinis menas yra  tarpdiscipliniški, todėl dažname meno kūrinyje sunku nustatyti ribas tarp žanrų, disciplinų. Ir nereikia. Galima juos klasifikuoti pagal techniką – tuomet videomenas yra videopriemonėmis sukurtas ir demonstruojamas meno kūrinys. Tik atsiradus videomenui, matyt, svarbiausias jo bruožas buvo tarsi savotiškas nematerialumas, atstumas tarp kūrėjo ir kūrinio.

Aš kartais įvardiju savo kūrinius kaip videoobjektus, videokoliažus ar videoperformansus, taip pat labai retai – kaip videofilmus. Apskritai į videomeną žiūriu kaip į judantį paveikslą, nes man svarbi efektinga vizuali žinia, o tada jau prisideda erdvė, laikas, garsai, žodžiai, tekstai, kuriuos dažniausiai naudoju kaip pasakojimo dalį.  Visi šie elementai susijungia į bendrą istoriją.

Šiandien kiekvienas  gali ir fotografuoti, ir filmuoti, ir visa tai iškart pademonstruoti  – priemonės visiems lengvai pasiekiamos. Atsivėrė informacijos vartai, ir tame užplūdusiame sraute išties lengva prapulti ir labai sunku kuo nors nustebinti, tokia jau ta kasdienybė ir perteklius. Juk pastebi – lyginant su praėjusiu dešimtmečiu, parodose videokūrinių šiuo metu nebūna daug.

– Sutinku. Negana to, pastebėjau, kad dažnai žiūrovai „nebeišžiūri“ videokūrinio iki galo, kartais net tos penkios minutės jiems būna didelis iššūkis. Gal taip yra dėl to, jog su videomedžiaga susiduriame iš esmės kasdien, be to, patys galime ją kurti savo išmaniaisiais telefonais. Tai kaip šiandien videomenininkui konkuruoti su visa šia amunicija ir sugebėti išlikti aktualiam? Ir apskritai – kada filmuota medžiaga jau tampa menu?

Na, manyčiau, kad viskam reikia laiko, o informaciniame pertekliuje ypač viskas sugreitinta, o videokūrinys – tai jau trukmė.

Garsi Josepho Beuyso frazė užrašyta ant Šiuolaikinio meno centro sienos: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino.“ O  mano mėgiama poetė Wisława Szymborska savo kūrybos moto įvardina „Nežinau“. Iš vienos pusės, žinojimu galima savotiškai manipuliuoti, klasifikuoti tam tikrus žinojimo būdus arba tarti „Žinau, kad nežinau“. Šiuo metu videotechnika dažniausiai yra naudojama kaip kokio nors darbo dalis, viena iš išraiškos priemonių, taigi manau, kad svarbiausia yra išsikelti tikslai ir jų santykis su rezultatu, idėja ir jos poveikis.

 – Kaip atrodo tavo darbo diena? Kaip apskritai imi kurti videokūrinius? Ar pirmiausia paišai eskizus, plėtoji mintį, ar imi iškart improvizuodama filmuoti?

Kuo toliau, tuo daugiau mano laiko užima paruošiamieji darbai. Gal dabar apskritai yra paryškėjęs menininko-tyrinėtojo vaidmuo. Aš išties labai daug ruošiuosi prieš imdama kamerą į rankas.

Būna, susapnuoju kokį vaizdą ar garsą, vos ne visą filmuką. Rodos, pirminė idėja atsiranda tarsi iš niekur, tada jau imu ieškoti ženklų, kaip tai padaryti, kaip pateisinti. Labai pasitikiu intuicija, atsitiktinumais ir keistais ženklais – visi jie man labai svarbūs. Turiu mažą ritualą: kas rytą, vos atsikėlusi, ieškau „ženklų“  ir dažniausiai randu. Keli beržai auga prie mano lango, pabudusi iš jų šakų piešinio „buriu“ dieną.  Kartais net pati patikiu… Toks rimtai nerimtas žaidimas. Kai esi apsėstas kokios nors istorijos ar vaizdinio, visur matai ženklus, kad ir ką beskaitytum, kokius filmus bežiūrėtum, – tą mintį matai rastuose daiktuose, reklamose, net prekių pavadinimuose arba troleibuse. Na, ir tuo tarpu prasideda ir techninis darbas, kuris taip pat kartais pakoreguoja idėją.

Videoperformanse dažniausiai darau labai daug dublių. Suprantama, aš nesu aktorė, dėl to tenka ilgai dirbti, kol pavyksta nustatyti įtikinantį žvilgsnį, balso tembrą. Be to, veiksmo kartojimas vis iš naujo irgi užveda – virsta kažkokiu ritualu, mantra, kartais ta energija pereina į kūrinį, jį persmelkia.

– Ar tu pati filmuoji savo darbus?

Anksčiau viską darydavau viena: pasistatydavau kamerą ir stodavausi prieš ją. Dabar dažnai pasitelkiu į pagalbą operatorių, padedantį filmuoti. Smagu bendradarbiauti su kažkuo – dažnai tie žmonės padeda ne tik fiziškai tinkamai atlikti darbą, bet ir pažeria idėjų, pataria. Be to, dažniausiai man padeda kiti menininkai.

– Bet turbūt būna nejaukių akimirkų, kai tenka filmuotis matant kitam žmogui?

Taip, būna labai nejauku, visada reikia perlipti per save. Juk norint išgauti gerą vaizdą, dažnai tenka veiksmą kartoti dešimtis kartų. Tarkime, videoperformansas „Abrakadabra“, kalbantis apie  vaikiškas skaičiuotes, išties pavyko gal tik dešimtąjį kartą – apskritai turbūt geriausias rezultatas būna tada, kai dingsta baimė, užplūsta nuovargis ir atsiranda tikrumas. Aš esu labai kompleksuota ir susikausčiusi, ir net viena pati, stovėdama prieš kamerą, dažnai bijau. Iki nuoširdumo kartais reikia prisikapstyti.
Kartais tiesiog pasiduodu aplinkybėms. Toli gražu ne visus ankstesnius darbus norėjau daryti pati. Deja, niekada negalėjau nusisamdyti šiam darbui aktorės. Žvelgiant iš kitos pusės, turbūt visada giliai giliai norėjau filmuotis būtent pati. Tiesiog visada gyvenimas pats susiklosto ir tarsi pasako, kaip reikia elgtis ir kokias priemones rinktis. Tuomet norom nenorom esu priversta ieškoti ir tobulėti, būti nuolatiniame judesyje ir atradimo džiaugsme.

– Na taip, tavo videodarbuose pagrindinė herojė dažniausiai esi tu pati.

Atrodo, kad ilgainiui aš pati tampu savotišku lyriniu herojumi. Daug mąstau apie moterį-menininkę, apie problemas, su kuriomis ji susiduria. Dažnai pati sutrinku – ar ten aš žvelgiu iš ekrano, ar ne aš? Pasakodama kam nors apie kurį nors savo kūrinį, dažniausiai kalbu ne apie save, o apie Ją. Taip pat kartais videodarbuose kalbėdama atskleidžiu tam tikrus asmeniškumus. Galima sakyti, kad dalyvauju dvigubame žaidime: mano kūriniuose yra daugybė autobiografinių faktų, bet taip pat daugybė ir fikcinių, sukurtų.

– O kuo apskritai skiriasi gyvai atliekamas performansas nuo videoperformanso? Ar tai nėra tiesiog pasirodymo dokumentavimas?

Tam, kad užfiksuoti performansai nebūtų tiesiog dokumentika, aš juos pakeičiu, sutrumpinu, neužtenka tik užfiksuoti. Į videoperformansą  žiūriu kaip į paveikslą, naudoju montažą, jį tobulinu. Be to, aš labai retai darau pasirodymus prieš publiką gyvai. Tai labai atsakingas ir alinantis dalykas, o man kartais pritrūksta drąsos, o kartais visai nesinori žiūrovams rodyti proceso. O ir geriausiai pavyksta, kai niekas nefilmuoja… Arba kai neįvardini veiksmo performansu.

– Pakalbėkime apie techninę kūrybos pusę. Juk tam, kad žiūrovai išvystų videomedžiagą, nuo filmavimo iki ekspozicijos dar laukia ilgas kadrų karpymo, montavimo ir kitokio pobūdžio korekcijų darbas. Ar jį atlieki pati?

Dažniausiai tai darau pati, bet būna, kad prašau pagalbos. Taip, montavimas yra tikra videomeno „proza“. Pavyzdžiui, vieno iš paskutinių mano darbų, keturių trumpų videokoliažų ciklo „Kareivėlio sapnas“, kuriame vaizduojami vabalai kareivėliai, montažas užtruko gal vieną mėnesį. Būna, kad strigtis įvyksta prie grynai techninio montavimo detalių – reikia išmokti daug naujų dalykų, programų, bet tai man taip pat įdomu. Todėl geriau renkuosi viską daryti pati, pasikonsultavusi su profesionalais.

– Nemažai tavo kartos menininkų į videopasaulį nėrė iš tapybos. Kaip šios sritys susijusios?

Mano tapyba visada jau buvo kaip performansas: man buvo svarbiausia ne rezultatas, o procesas. Tai supratau būdama gal ketvirtame tapybos studijų kurse. Filmuoti dar ilgokai nedrįsau, pirmasis video buvo pristatytas praėjus dviem metams po studijų baigimo. Tapyboje esi akis į akį su paveikslu – tai labai intymus aktas. Įsiterpusi kamera yra tarsi stiklo siena, ištrinanti prisilietimą, tačiau leidžianti kitaip išsidirbinėti. 

 – Ar galima daryti prielaidą, jog filmavimas yra tavosios tapybos tąsa?

Taip, tiesa. Man visada norėjosi ištraukti procesą, esmę į šviesą. Net pirmasis mano videodarbas „Kai į mane žiūri, aš rėkiu“ (1999 m.) buvo projekcija ant drobės, kurioje nutapytas baltas vaiko veidas, o  ant jo projektuojamas rėkiančios autorės – menininkės veidas. O „Būtinojoje gintyje“ (2001 m.) fiksuojamas tapybos bokso pirštinėmis procesas, išboksuojamas kūdikio veidas. Sukūriau daug darbų, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai naudojama tapyba arba, vadinkime, „tapybos diskursas“.

– Ar kada susimąstei, kaip tapybos studijos paveikė tavo kuriamą meną? Galbūt jei ne šis mokslas, nebūtum niekad į rankas paėmusi kameros?

Esu ta idealistė romantikė, kuri nuo vaikystės visiems kartojo: „Būsiu tapytoja!“ Visa tai jaučiau iš anksto, buvau įsitikinusi, kad turiu talentą, lankiau dailės mokyklą, žodžiu, visada tam ruošiausi. Aš nesu labai techniška, kaip dauguma dabartinių Vilniaus dailės akademijos Medijų katedros atstovų. Man svarbiau vaizdinys, be to, dirbu su videopriemonėmis kaip kad tapytojas dirba su drobe: ir plėšau, ir mėtau, ir taškau, auginu sluoksnius. Kūryba man kelia beprotiškai daug džiaugsmo ir savo gyvenimo be jos aš neįsivaizduoju.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments