Pandemija paskatino naujų formų paieškas scenos mene ir muzikoje

Low Air šokio filmas. © Kūrėjų nuotr.

Per šiuos metus scenos menų ir muzikos kūrėjai bei organizacijos turėjo ne tik pasukti galvą, kaip užsidarius karantine tęsti kūrybinę veiklą, išlaikyti auditorijos dėmesį, bet kartu išmokti operatyviai prisitaikyti prie aplinkybių. Perėjimas į skaitmeninę erdvę ir įtraukiančio turinio pateikimas buvo vienas iš pagrindinių uždavinių, kuriuos sprendė kultūros sektorius.

Mes laimingi, kad menas niekur nedingo, o tik pakeitė savo formą, tačiau įsivaizduokite, kaip karantinas atrodytų be meno.

Agnietė Lisičkinaitė

Naujų medijų, formatų, krypčių ir turinio, atsveriančios pandemijos naujienas, paieškos privedė prie įdomių rezultatų – „teatro kino“, socialinių tinklų perleidimo menininkams, nemokamų atvirų meno pamokų, naujų medijų formų meno kūriniai ir įvairių kitų būdų prisitaikyti prie pasikeitusios realybės.

Pateikiame vienus įdomiausių šalies menininkų kūrybinius rezultatus, organizacijų iniciatyvas, naujus formatus, kurie gimė ar išpopuliarėjo pandemijos akivaizdoje. Šie pavyzdžiai inspiruoja ieškoti dar įvairesnių būdų ir galimybių, kaip išlaikyti kultūrines veiklas aktualias visuomenei, net ir persikėlus į skaitmeninę erdvę.

Kadras iš „Šokio pusryčių“.

Šokio pusryčiai – vietoje rytinės mankštos

Šokio srities atstovai visos pandemijos metu buvo ir yra vieni iš aktyviausiai savo veiklą įvairiomis formomis pritaikiusių pasikeitusiai situacijai. Vos prasidėjus karantinui pavasarį, nuo kovo 17 dienos, Šiuolaikinio šokio asociacija savo „Facebook“ paskyroje ėmė organizuoti „Šokio pusryčius“. Daugiau negu mėnesį, kiekvieną darbo dieną, tiesioginėje transliacijoje iš savo namų sveikinosi per 20 skirtingų profesionalių šokėjų. Jie kvietė susipažinti su šokio menu, vedė drenažus, mankštas ir panašius užsiėmimus. Įrašus iki šiol peržiūrėjo nuo kelių šimtų iki keleto tūkstančių žiūrovų.

Kaip dar pavasarį sakė Šiuolaikinio šokio asociacijos vadovė, šokėja ir choreografė Agnietė Lisičkinaitė, šokėjai ir kitų meno sričių atstovai dalinosi savo kūryba nemokamai ir rūpinosi savo auditorijos emocine būkle. „Tai turi padėti suprasti, kokią didelę reikšmę kultūra ir menas iš tiesų turi mūsų gyvenime ir kokį reikšmingą poveikį duoda mūsų savijautai. Svarbiausia – viso to nepamišti ir krizei pasibaigus. Mes laimingi, kad menas niekur nedingo, o tik pakeitė savo formą, tačiau įsivaizduokite, kaip karantinas atrodytų be meno“, – kalbėjo Agnietė Lisičkinaitė. 

Iš tiesų toks pasirinktas formatas ne tik suteikė gerų emocijų žiūrovams, buvo praktiškai jiems naudingas, tačiau tokiu būdu ypač paveikiai buvo pristatyta ir šiuolaikinio šokio bendruomenė. Ji į save atkreipė dėmesį ir neabejotinai prisidėjo ir dar prisidės prie apskritai šiuolaikinio šokio sklaidos Lietuvoje.

Kad ši iniciatyva ir pasirinkta forma buvo iš tiesų sėkminga, patvirtina ir šio projekto tąsa. Nuo rudens „Šokio pusryčiai“ persikėlė į LRT eterį ir toliau džiugins žiūrovus, pasiekdama jau kur kas platesnę auditoriją. 

Marta Filekštein. © Emilija Vinžinovaitė

Tiesioginės „Muzikalkės“ pamokos

Prasidėjus karantinui naujų formų teko ieškoti ir meninio ugdymo įstaigoms. Vienas iš puikių pavyzdžių – neseniai įkurta muzikos kūrybos ir improvizacijos mokykla „Muzikalkė“. Prasidėjus karantinui buvo surengta atvirų pamokų serija. Tiesiogiai transliuojamuose edukaciniuose užsiėmimuose garsūs muzikos ir kitų sričių menininkai supažindino su įvairiomis muzikinėmis ir kitomis susijusiomis temomis.

Toks formatas auditorijai pasirodė itin patrauklus – vaizdo transliacijos iki dabar surinko nuo poros iki keliolikos tūkstančių peržiūrų. „Mūsų dėstytojai moko ne tik teorijos, bet pasidalija ir sukaupta gausia kūrybine, koncertine patirtimi, atskleidžia šiandienos muzikinės aplinkos aktualijas ir sėkmingos kūrybinės veiklos paslaptis“, – apie „Muzikalkės“ veiklą pasakoja jos įkūrėja Juta Pranulytė.

Tokia sėkmė parodo, kad dalinimasis kultūros, meno žiniomis net gan siauroje srityje sutraukia suinteresuotųjų ratą, kuris – kartais gali būti ir daug didesnis, nei įprastomis priemonėmis. Tokios atviros pamokos kartu tampa ir įtraukiančiu reklamos įrankiu. Vėliau, galbūt net gali paskatinti vartotojus už tokį ar panašų turinį susimokėti.

LNF skaitmeninė salė. © Dmitrij Matvejev

Filharmonijos skaitmeninė salė

Lietuvos Nacionalinė filharmonija – prestižinė ir didžiausia profesionaliosios muzikos įstaiga šalyje. Kuo didesnė organizacija, tuo sunkiau operatyviai reaguoti ir priimti sprendimus, keisti veiklą ar persiorientuoti. Vis dėlto filharmonija visos pandemijos metu rodė pavyzdį, kaip galima savo veikla reaguoti į sunkumus: koncertų transliacijos ekranuose prie pastato, įtraukianti komunikacija socialiniuose tinkluose bei svarbiausias dalykas – skaitmeninė salė, kurioje galima žiūrėti ir koncertų įrašus, ir tiesiogines transliacijas internetu. 

Nors skaitmeninė sale savo veiklą pradėjo dar 2017 metais, tačiau pandemija parodė, kokia iš tiesų reikalinga tokia platforma. Ji išsiskiria tuo, kad publikuoja ypač aukštos kokybės įrašus – nuo įtaigios vaizdo režisūros iki itin kokybiškai įrašomo garso. „Norime lepinti mūsų žiūrovą, suteikiame jam galimybę pamatyti išskirtinius koncertus ir atlikėjus. Pristatome tokius žiūrovų laukiamus mūsų šalies menininkus, kaip Edgaras Montvydas, Lukas Geniušas, Mūza Rubackytė. Norime supažindinti ir su jaunais kūrėjais, kurie pelnė tarptautinį pripažinimą, taip pat didelį dėmesį skiriame kviestiniams atlikėjams, kuriuos pamatyti irgi būtina“, – pasakoja Filharmonijos skaitmeninės salės prodiuserė ir garso režisierė Aleksandra Kerienė.

Koncertų įrašai platformoje prieinami nemokamai, todėl atveria galimybes ne tik klasikinės muzikos gerbėjams mėgautis koncertais, kai to padaryti negali fiziškai, tačiau sudaro sąlygas ja pasidomėti ir pirmą kartą. Vis dėlto, ne visi gali atvažiuoti į Vilnių ir pasiklausyti Nacionalinės įstaigos pristatomų atlikėjų ir kūrinių. Kiti tiesiog galvoja, kad tai jų nesudomins. Skaitmeninė salė – puiki edukacijos priemonė pritraukti ir naują klausytoją.

Lietuvos kultūros instituto kvietimas menininkams pavasarį. © LKI

Lietuvos kultūros institutą „perėmė“ menininkai

Pavasarį Lietuvos kultūros institutas maloniai nustebino, Lietuvos kūrėjus ir organizatorius pakvietęs „užgrobti“ įstaigos socialinius tinklus ir plačiai auditorijai pristatyti savo kūrybą bei veiklą. Ši iniciatyva susilaukė susidomėjimo ir iš menininkų, ir iš visuomenės. Net 60 fotografų, rašytojų, tapytojų, kompozitorių, iliustruotojų, šokėjų ir įvairių meno sričių kolektyvų supažindino su savo kūryba virtualią tarptautinę bendruomenę, sekančią Instituto veiklą.

„Koronavirusas mūsų menininkams užtrenkė duris į suplanuotus gyvus susitikimus su jų kūrybos gerbėjais, todėl Institutas nusprendė plačiau atverti virtualius langus ir prie jų pakviesti kūrėjus. Tikimės, kad taip pavyks nors iš dalies pakeisti neįvykusius mugių ir parodų atidarymus, teatro ir šokio premjeras, pritraukti užsienio auditorijos dėmesį būsimiems renginiams. Lietuvos kultūros instituto misija – pristatyti Lietuvos profesionaliąją kultūrą užsienyje, todėl tai ir darome. <…> Užleidžiame savo eterį tiems, kam jo labiausiai šiuo metu reikia. Tikrai labai džiaugiamės, kad menininkai mūsų pasiūlytą galimybę sutiko taip entuziastingai“, – pristatydama iniciatyvą pavasarį pasakojo Lietuvos kultūros instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

Kaip kalbėjo direktorė, atrodo, kad menininkams reikia ne tik „sušukuotų“ portretų, bet ir saviraiškos, galimybės savo kūrybą pristatyti taip, kaip šito nori jie patys. Todėl Lietuvos kultūros institutas svarsto, kad tai galėtų tapti nauja ilgalaikio bendradarbiavimo su menininkais forma. Ši įstaigos pozicija puikiai atskleidžia, kaip krizinės situacijos akivaizdoje galima ir reikėtų permąstyti veiklos gaires, įvertinti, kaip galima dar labiau įprasminti organizacijos siekius, vizijas ar misiją.

Performanso ansonsas. © Agnė Matulevičiūtė

Nauji potyrio formatai – teatro kinas, internetinis performansas

Scenos menams, ypač teatro pastatymams, karantinas ir visa pandemija buvo sudėtinga tuo, kad sceninį vyksmą perkelti į ekraną yra ne tik techninis, bet ir meninis iššūkis. Jei muzikos turinys, jos suvokimas iš esmės nesikeičia, ar koncertą stebi gyvai, ar ekrane, teatre ši problema atsiranda. Čia esminė meninė problema kyla dėl ribos tarp teatro ir kino: juk tam tikru aspektu, ypač žiūrint istoriškai, kino menas, atsiradus judančio vaizdo fiksavimo technologijoms, išsivystė kaip teatro žanro tąsa kitoje medijoje, ilgainiui suformavus šios medijos specifines kūrybos taisykles ir raiškos priemones.

Todėl karantinas tapo proga paieškoti tarpinių žanrinių būsenų. Tą išbandė šokio teatras „Low Air“ pavasarį, nebesant galimybei į sales sukviesti žiūrovų,  pristatęs savo spektaklio „Žaidimas baigtas“ filmą – naujo formato produktą: spektaklį, pasakojamą kino kalba.

Kaip pristatydamas rezultatą pasakojo vienas iš „Low Air“ įkūrėjų Laurynas Žakevičius, šis naujas darbas yra įrodymas ir patiems, kad su sąlyginai nedideliais laiko resursais ir mažomis pajėgomis yra įmanoma perkeli šokio spektaklį į filmo kalbą: „Šis žingsnis karantino kontekste padrąsina ir ateityje kurti kokybiškus šokio filmus arba filmų spektaklius. Besikeičiant kultūros vartojimo įpročiams, svarbu surasti audiovizualinio kultūros turinio skaitmenizavimo būdus bei pasitelkiant technologijų naudojimą kultūroje sukurti pažangų elektroninį turinį“.

Kitas žanro eksperimentas – kompozitorės Agnės Matulevičiūtės inicijuotas internetinis muzikinis performansas „Synth porn“. Nors idėja gimė dar prieš pandemiją, šis kūrybinis darbas tapo puikiu pavyzdžiu, kokių formų, meninės raiškos priemonių galime semtis iš pačios skaitmeninės erdvės, virtualumo. Vasarą performanso atlikėjai pakvietė žiūrėti teatrinį-muzikinį vyksmą tiesiogiai transliuojamomis stebėjimo kameromis specialiai sukurtame internetiniame puslapyje Synthporn.tv. Beveik valandą trukęs performansas bus išplėtotas iki 3 dienų nepertraukiamo veiksmo ir pristatytas festivalio „Sirenos“ metu spalio 9–11 dienomis.

ROOM-19. © Panevėžio teatras MENAS

Pakvietė neužmiršti kitų temų

Panevėžio teatras „Menas“ rudenį pradėjo įgyvendinti intriguojantį projektą ROO-19, ne tik siekiantį palaikyti nepriklausomus menininkus bei kultūros puoselėjimą ekstremaliomis sąlygomis, bet kartu informaciniu atžvilgiu atsiriboti nuo pandemijos temų. Kol leis sąlygos, pasirodymai vyksta gyvai, tačiau kartu yra ir transliuojami tiesiogiai, kiekviena menininkų pristatoma tema aptariama ir tos srities profesionalų. 

Pristatydamas „ROOM-19“ Teatro vadovas Anupras Jucius sakė, jog projektas bus trumpas, itin koncentruotas, bet paliesiantis bent kelias aktualias temas, o galbūt netgi taps savotišku tramplinu aktualioms diskusijoms ar panašiems projektams ateityje. „Norime vis labiau atverti teatrą „Menas“, suteikti galimybes pasirodyti kūrėjams ir praturtinti mus bei žiūrovą savo talentu, idėjomis. Teatre neturi būti vien spektakliai: jis turi būti gyvas, skirtingų meno sričių kupinas organizmas, užuovėja įvairią patirtį ir nuomonę turintiems žmonėms“, – teigė A. Jucius.

Ši idėja įdomi ne tik tuo, kad suteikia galimybę savo kūrybą realizuoti per pandemiją nukentėjusiems menininkams, tačiau ir pačius kūrėjus, ir visuomenę kviečia bent trumpam pabėgti nuo koronaviruso informacinio lauko, grįžti prie tų problemų, klausimų ir temų, kurios buvo svarbios iki šiol ir, nors dabar liko informacijos užnugaryje, jų aktualumas niekur nedingo.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments