Pandemija, ypač pirmosios bangos metu, išryškino sistemines politikos formavimo ir įgyvendinimo problemas įvairiose srityse, taip pat ir kultūroje. Kai kurios iš jų linksniuojamos kone kasmet jau ilgą laiką, kitos – atsivėrė netikėtai, ištikus neeilinei situacijai.
Natūraliai bendruomenėje ėmė kilti klausimai, kodėl buvo nuspręsta būtent taip, ar tai geriausi pasirinkimai, gal galima rasti dar geresnius sprendimus.
Matas Drukteinis
Nors kyla pagunda ieškoti priežasčių, kas galėtų vesti link kaltųjų ieškojimo, vis dėlto šiame tekste norisi tiksliau identifikuoti išryškėjusias kultūros politikos problemas, aptarti jų keliamus iššūkius ir kartais žalą sektoriui bei atskirais atvejais pasiūlyti galimas jų sprendimo kryptis.
Komunikacija ir veiklos atvirumas
Viešas sprendimų priėmimo procesas, ypač svarbiais valstybės ar tam tikro sektoriaus klausimais, yra neatsiejama tvarios demokratijos dalis. Visuomenė ir institucijos pastaraisiais metais tą jau įsisavina. Ne veltui, viešai pradėti transliuoti Seimo plenariniai ir atskirų komitetų, Vyriausybės posėdžiai. Galimybė stebėti, kaip sprendžiamos problemos, ir tinkamu laiku reaguoti visuomenei yra itin svarbu.
Viena iš pagrindinių problemų, aptariama ne vienerius metus, valstybės kultūros institucijų komunikacija su bendruomene. Pandemijos metu, buvo pasigesta Kultūros ministerijos atvirumo ir platesnio bendradarbiavimo, rengiant pagalbos priemones, priimant kitus reikalingus sektoriui sprendimus pirmojo karantino metu. Nors buvo sudaryta speciali darbo grupė, jos susitikimai nebuvo vieši, nebuvo skelbiami ir posėdžių protokolai. Netikėtai skyrus dideles sumas, kitas priemones sektoriui natūraliai bendruomenėje ėmė kilti klausimai, kodėl buvo nuspręsta būtent taip, ar tai geriausi pasirinkimai, gal galima rasti dar geresnius sprendimus ir kiti.
Šis atvejis išryškina bendresnę problemą. Ne kartą bendruomenė yra išsakiusi, kad kviečiant išsakyti nuomonę dėl vieno ar kito įstatymo ar strateginio dokumento projekto, paliekama per mažai laiko. Ne vienam Kultūros ministrui skambėdavo nuolatiniai priekaištai, kad jis ar ji per retai bendrauja su kultūrininkais ar žiniasklaida. Tai rodytų, kad institucija iki šiol neatranda tinkamo modelio, kaip komunikuoti su savo kuruojamos srities lauku. Į šį procesą nereikėtų žiūrėti standartizuotai valstybės mastu. Net rengdami projektus jau įpratome, kad kiekviena tikslinė auditorija skiriasi, tad ir komunikacija gali reikalauti kitokios strategijos. Kas būdinga verslo sektoriaus bendruomenei, gali iš esmės skirtis nuo kultūros.
Vis dėl to Kultūros ministerijoje suformuotos įvairios ekspertinės grupės, sprendžiančios atskirų kultūros ir meno sričių bei kitus klausimus: Kultūros ministerijos kolegija, 16 tarybų ir per 30 laikinų ar nuolatinių komisijų ir darbo grupių. Tai galėtų rodyti, kad institucija plačiai tariasi su kultūros lauku dėl sprendimų priėmimo. Tačiau, šių grupių darbotvarkės, svarstomi klausimai ir priimti sprendimai viešai neskelbiami, kad į procesą įsitraukti ir nuomonę pareikšti galėtų platesnis ratas bendruomenės narių. Tiesa, pateikiamos didžiosios jų dalies metinės veiklos ataskaitos, kur galima susipažinti su darbais, nuveiktais per metus. Tačiau iš to naudos jau maža.
Į akis krenta ir, pavyzdžiui, tarybų aktyvumas. Pagal pateiktas veiklos ataskaitas už 2019 metus, galime matyti, kad tarybos rinkosi nuo 1 iki 7 kartų per metus, o per laikotarpį vidutiniškai svarstė nuo vieno iki aštuonių klausimų. Iš tokios informacijos galime susidaryti dvejopą įspūdį: arba kultūros lauke esančių problemų, aptartinų klausimų nėra jau taip ir daug, arba surinktų kultūros lauko ekspertų pagalba ir įžvalgos nėra itin reikalingos. Tačiau, retas kuris drįstų ginčytis, kad spręstinų problemų nėra.
Visai kita situacija, kuri tapo komunikacijos pavyzdžiu visoms institucijoms, – Lietuvos kultūros taryba.
Kitas pasyvios komunikacijos pavyzdys galėtų būti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, skirstantis valstybės paramą žiniasklaidai. Ši institucija, kaip ir Lietuvos kultūros taryba, glaudžiai bendrauja su sektoriaus dalyviais, todėl tampa svarbia grandimi. Per visą pandemijos laikotarpį fondas ištransliavo tik vieną, su koronaviruso situacija susijusią žinutę, – apie nukeliamą ataskaitų pateikimo terminą. Neabejotinai, kultūrinės žiniasklaidos sektorius susidūrė su naujais iššūkiais, kuriuos padėti spręsti iniciatyvą galėjo prisiimti šis fondas, tačiau to nepadarė.
Tiesa, fondas neturi ir paskyros nei viename socialiniame tinkle. Įstaigos internetinis puslapis yra apmiręs. Jame pasirodo tik žinutės apie finansavimo konkursą, viena kita informacinė naujiena per metus. Beje, naujienų istorijos taip pat nerasime. Tokia skurdi svarbios įstaigos komunikacija nėra norma. Tai prisideda ir prie nuolatinių bendruomenės narių kaltinimų neskaidria fondo veikla, viešumo trūkumo.
Visai kita situacija, kuri tapo komunikacijos pavyzdžiu visoms institucijoms, – Lietuvos kultūros taryba. Intensyviai pateikdama naujienas, žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose pristatydama ir finansines, ir kitas pagalbos priemones, palaikydama sektorių ir reguliariai kartodama bendruomenei žinutę „mes su jumis, nebūsite palikti, viskas išsispręs“, institucija ryškiai prisidėjo prie stabilumo, užtikrintumo ir saugumo jausmo stiprinimo pandemijos metu. Šis laikotarpis atspindi ir bendrą įstaigos laikyseną, kurios centre – bendruomenės nariai ir atvirumas.
Vis dėlto, net plačiai ir intensyviai bendraudama – tikriausiai, efektyviausiai iš visų kultūros institucijų – Lietuvos kultūros taryba karts nuo karto susilaukia kritikos dėl neaiškiai priimamų sprendimų ar iki galo bendruomenei nesuprantamų tam tikrų procesų. Tai rodo, kad kultūros lauko atstovai kelia itin aukštus standartus komunikacijai, nori įsitraukti į valdymą ir būti visapusiškai informuoti. Galima rasti ir daugiau valstybinių įstaigų, kurių komunikacija, veiklos viešinimas yra neišvystyti. Tai ypač netoleruotina, kai šios įstaigos atsakingos už tam tikrų sričių probleminių klausimų nagrinėjimą ir sprendimus, kurie turi poveikį visam sektoriui ar net plačiajai visuomenei.
Per šiuos metus visai netikėtai išryškėjo dar viena, regis, esminė problema: pradėjo sparčiai niveliuotis kultūros sąvoka instituciniu lygiu. Iš vienos pusės, kultūros samprata ir yra itin plati. Iš kitos, kalbant apie kultūros politikos formavimą, valstybės pagalbą, natūralu išskirti tam tikras kryptis ar, tiksliau, apibrėžti sampratos ribas. Pavyzdžiui, „profesionalioji kultūra“, „menas“, „pramogų industrija“ ir panašiai. Kiekviena iš šakų vis dėlto atlieka skirtingą funkciją visuomenėje ir valstybėje.
Žinoma, terminų ir jų vartojimo ribos dažnai susijusios ir su procesais, vykstančiais pačioje kultūroje. Anksčiau, įprasta buvo išskirti „aukštąją“ ir „žemąją“ kultūrą. Istoriškai toks atskyrimas labiausiai susijęs su tuo, kad meno produktas dažnai dėl ekonominių, socialinių priežasčių nebuvo prieinamas visiems visuomenės nariams, o tik nedidelei jos daliai. Taip pat su kultūros funkcijų apibrėžimu. Esą, „žemoji“, dažnai proletariatui skirta, kultūra turėjo suteikti pramogą, leisti atsipalaiduoti, kad būtų išlaikomas darbo jėgos našumas. Tuo tarpu, „aukštoji kultūra, kuria mėgavosi aristokratai, turtingieji, buvo skirta „aukštesniems tikslams“ ir neatsiejama nuo prestižo, aukštos visuomenės klasės simboliu.
Vis dėlto, nuo XX amžiaus, o ypač nuo XXI-ojo, atsiradus populiariajai kultūrai, taip pat menui plečiant auditorijas, ieškant prieinamumo, o pramogų industrijai ieškant kokybės, originalumo ir siekiant nustebinti, tos ribos pradėjo nykti. Atsirado tokių meno stilių, krypčių ar judėjimų, kurie dar labiau apsunkindavo iki tol nusistovėjusią meno gradaciją. Pavyzdžiui, džiazas, kurį būtų sunku vienareikšmiškai priskirti prie populiariosios kultūros ar prie profesionalaus meno – jis turi bruožų, būdingų abejoms sampratoms. Taip pat meną neigęs dadaizmo judėjimas ar mums pažystamas, panašias vertybes perėmęs, Fluxus, taip pat popartas ir panašūs pavyzdžiai, dar labiau pradėję niveliuoti meno ir kultūros kūrinio vertę.
Kultūros sampratą politiniame lygmenyje galutinai sujaukė politinė kampanija
Paminėti keli aspektai – tik ledkalnio viršūnė tų procesų, kurie šiandien kelia ir senus, ir vis naujus klausimus susijusius su kultūros sąvokos kompleksiškumu. Grįžtant į Lietuvą ir šių metų kontekstą, keli paeiliui susiklostę įvykiai, mano požiūriu, galutinai sugriovė sampratos ribas. Nors to dar galbūt ir nepastebime, tikiu, kad kils problemų ir net konfliktinių situacijų ateityje.
Vienas iš įvykių serijos – garsus renginių industrijos atstovų surengtas mitingas „Kultūros statybos“. Jo metu organizatoriai ir palaikantieji tarp kitų pasiuntė vieną svarbią žinutę: pramogų ir renginių industrija taip pat yra kultūra ir turėtų būti lygiavertiškai vertinama kaip ir kitos profesionalaus meno ir kultūros sritys. Po to sekė kitas nesusijęs įvykis, kai į stipendijas nuo pandemijos nukentusiems menininkams, pretenduoti galėjo ir jas gavo ir žinomi populiariosios muzikos atlikėjai. Maždaug tuo metu kilo tam tikras nepasitenkinimas ir vėl į viešumą buvo iškeltas diskusinis klausimas, kodėl menininkai šiais laikais vis dar skirstomi į turinčius profesionalaus meno kūrėjo statusą ir jo neturinčius.
Kultūros sampratą politiniame lygmenyje galutinai sujaukė politinė kampanija, kurios metu daug didesnis dėmesys buvo skiriamas klausimams, susijusiems su kultūros prieinamumo didinimu ir jos konjunktūra su švietimu bei kitomis sritimis. Iš skirtingų politikų lūpų nuskambėjo ir tokios frazės, pažyminčios, kad kultūra yra bemaž viskas, kas mus supa, taip pat jau pasenę pastebėjimai dėl „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros bei kiti pasisakymai, nukreipiantys nuo kokybinio kultūros ir meno lauko vystymosi link kiekybinės sampratos plėtros klausimų. „Kultūros“ sąvoka politikos formavimo aspektu tiek išsiplėtė, kad tapo nebeaišku, kas ką vadina kultūra.
Pirmojo karantino metu ir po jo suformavus tokį precedentą, kada dėl valstybinės paramos varžosi ne tik profesionalaus meno ir kultūros atstovai, bet kartu renginių ir pramogų industrija, populiariosios kultūros atstovai gali įgyti visai suprantamus lūkesčius, kad taip turėtų būti ir toliau. Nekeliu klausimo, kas turėtų ir kas neturėtų būti finansuojama. Tačiau valstybė turi suformuoti viziją, ką ir kodėl finansuoja ir kokių ilgalaikių tikslų siekdama.
Kartu ir visuomenė bei kultūros atstovai bei ekspertai turėtų diskutuoti kokiais terminais ką vadiname viešajame diskurse. Ar iš tikrųjų renginių industrija ir, pavyzdžiui, per televizijas rodomi muzikos šou, yra profesionalioji kultūra. Kita vertus, galbūt populiarumas nenusako profesionalumo, turiu omeny, plačiai vartojama (populiarioji) kultūra galbūt atitinka profesionaliosios kultūros standartus? Aišku viena, ši tema kels vis didesnių aistrų, todėl ir bendruomenė, ir politikai trumpam turi grįžti į pradžių pradžią: nusistatyti, kas yra kas ir kam valstybė teikia prioritetą.
Kitoje straipsnio dalyje aptarsiu kultūros, kaip visumos ir atskirų jos dalių, sisteminio matymo, kylančią trintį tarp valstybinio ir nevalstybinio sektorių bei kokios problemos išryškėjo valstybės valdomų kultūros įstaigų veikloje.
