Matas Drukteinis. Kokias kultūros politikos problemas išryškino pandemija? (III dalis)

Statistika. © Ruthson Zimmerman / Unsplash

Trečioje straipsnio apie pandemijos metu išryškėjusias sistemines kultūros sektoriaus problemas dalyje norėčiau pakviesti šiek tiek nutolti nuo kultūros. Link statistikos ir duomenų bei psichologijos.

Kadangi išteklių – finansų – visada yra ribotas kiekis, turime kuo racionaliau juos paskirstyti, o tam privalome žinoti kuo daugiau informacijos.

Matas Drukteinis

Pirmojoje bei antrojoje straipnio dalyje aptariau skirtingas, daugeliu atveju įsisenėjusias kultūros politikos problemas. Jas paryškino, apvietė naujoje šviesoje ar neatikėtai atskleidė krizinis laikotarpis – pandemija, kuriai nesiruošė niekas.

Toliau nei reikėtų, arčiau ne manome

Statistika, duomenų analitika – mokslo šakos, kurios, regis, sunkiai sietinos su gyvybinga, dinamiška ir, dažnai norima taip mantyi, racionaliai neapibrėžiama kultūra ir menu. Vis dėlto šie metai parodė, kokie yra reikalingi statistiniai duomenys, jų analizė ir tyrimai.

Tą taip pat vis garsiau patvirtina ir patys kultūros organizatoriai. Pandemijos metu pradėta vis dažniau kalbėti apie tai, kad trūksta statistikos, tyrimų susidaryti realų vaizdą apie kultūros sektorių. Galima net prisiminti konkretų įvykį, kuris tapo savotišku lūžiu, kai per visą sektorių nuaidėjo klausimas: „Ar kas nors iš tikrųjų žino, kiek Lietuvoje yra menininkų?“ Lietuvos kultūros taryba gegužės mėnesį paskelbė konkursą vienkartinėms kompensacininėms išmokokoms savarankiškai dirbantiems kūrėjams. Ažiotažas kilo, kai vos per parą buvo pateikta tiek prašymų, kiek visai pagalbos priemonei buvo numatyta bendra suma. Todėl prašymų teikimas buvo sustabdytas.

Būtų galima manyti, kad šis įvykis neatskleidžia nieko daugiau, kaip tik tai, kad sektorius yra nukentėjęs. Vis dėlto, lygiagrečiai tuo metu veikė ne viena pagalbos priemonė kūrėjams ir kultūros organizacijoms, tad toks staigus „užsipildymas“ parodė, kad galbūt yra ankščiau neidentifikuota kultūros dalyvių grupė, negalėjusių pasinaudoti kitomis paramos galimybėmis. 

Matas Drukteinis. © Tomas Terekas

Žinoma vienas įvykis nėra ir negali būti tendencijos ar bendros situacijos įrodymas, tačiau taikli iliustracija – gali. Šis įvykis įžiebė suvokimą, kad daug ko apie kultūros bendruomenę nežinome, taip pat, kadangi išteklių – finansų – visada yra ribotas kiekis, turime kuo racionaliau juos paskirstyti, o tam privalome žinoti kuo daugiau informacijos.

Su politikos, grįstos duomenimis ir tyrimais, problematika susiduria ir kitos sritys. Ši mintis nėra nauja, to siekiama ir kultūros sektoriuje. Lietuvos kultūros taryba jau keletą metų plečia ir stiprina savo Stebėsenos ir analizės skyrių, kurio uždavinys ir bus galiausiai perimti visus kultūros procesų tyrimus. 

Vis dėlto, kultūros sektorius, mano matymu, yra labiausiai veikiantis inercijos principu. Lauke nėra daug didesnių kompanijų, kurios iniciuotų įvairius rinkos ir kitokius tyrimus. Taip pat nėra stiprios kultūros žiniasklaidos, kuri turėtų finansinių išteklių užsakyti, pavyzdžiui, visuomenės nuomonės tyrimus. Asociacijų ir menininkus vienijančių kūrybinių organizacijų atliekami tyrimai ar apklausos yra dažnu atveju fragmentiškos, nereguliarios ir vis dar labiau išimtis nei taisyklė. 

Kita problema – gili, visapusiška analizė, kuri galėtų paaiškinti priežastinius ryšius ir padėtų formuluoti praktines rekomendacijas. Tam reikalingi kultūros lauko tyrėjai, kurie dar galbūt specializuotųsi atskirose srityse. Tačiau jų yra vienetai. Alternatyvus kelias – kurti automatizuotus skaitmeninius įrankius, kurie sistemintų duomenis ir pagal juos pateiktų apibendrintas įžvalgas.

Organizacijos vangiai pildo anketas, siunčia padrikus duomenis, iškreipia veiklos skaičius – tai tik keletas problemų, kurios apsunkina objektyvios statistikos sudarymą.

Tačiau tam reikia kurti išplėtotą skaitmeninę infrastruktūrą, kuri geriausiu atveju duomenis rinktų automatiškai. Jų kiekiai turėtų būti gal net keliolika ar keliasdešimt kartų didesni, kad algoritmai gebėtų pastebėti tendencijas, dėsnius ir juos interpretuotų. Vis dėlto, kad tai būtų įgyvendina vienu ar kitu keliu, pirmiausia, reikia pačių duomenų. O juos surinkti nelengva.

Problemos, su kuriomis susiduria renkantys duomenis iš kultūros sektoriaus, taip pat indikuoja negerą situaciją. Organizacijos vangiai pildo anketas, siunčia padrikus duomenis, iškreipia veiklos skaičius – tai tik keletas problemų, kurios apsunkina objektyvios statistikos sudarymą. Tai parodo duomenų svarbos suvokimo ir edukacijos šiuo klausimu trūkumą.

Taip pat, kaip teigia skirtingi statistikos surinkėjai, organizacijoms trūksta laiko dėl darbų gausos, todėl apklausų pildymai atidedami, kol galiausiai baigiasi skirtas terminas. Taip yra ir dėl to, kad organizacijos nėra pratusios sistemingai fiksuoti veiklos rezultatus. Taigi, matyt, grįžtame prie edukacijos klausimo. Turėčiau pastebėti, kad nelabai yra ir paprastų skaitmeninių įrankių, kuriais būtų galima naudotis nemokamai, o jie būtų pritaikyti kultūros sričiai.

Visas šis problemų laukas kalba, kad į duomenis reikia žiūrėti sistemingai kultūros politikos lygiu. Ieškoti problemų ir jų priežasčių bei užtikrinti šiuolaikiškus sprendimus. Kartu, tą spręsti reikia nedelsiant, atitinkamai finansuojant sisteminius, globalius sprendimus, naujų skaitmeninių įrankių kūrimą. Itin didelė skuba reikalinga, nes duomenys tik pats pradinis žingsnis kitoms problemoms spręsti, todėl negalima sau leisti metus, du, tris ar daugiau diegti tuos sprendimus, kurie iš esmės turėjo būti priimti prieš bent prieš dešimtmetį. 

Spektaklis „Keturi“. © D. Stankevičius

Čia ir dabar

Šie metai parodė, kad kultūros bendruomenė ar bent jau didžioji jos dalis geba konsoliduotis, susitelkti ir kelti jai svarbius klausimus viešai ir kartais šiek tiek agresyviai, gerąja to žodžio prasme. Sustiprėjus viešajai diskusijai apie atskirus kultūros sektorius, pavienius klausimus ir bendrą kultūros srities situaciją, susidarė ilgas sąrašas problemų, kurias reikia spręsti. Šias problemas aptarėme ir šioje straipsnių serijoje, tačiau didžioji jų dalis kartojamos ne vienerius metus. Taip pat kyla ir visai naujų iššūkių, nulemtų paspartėjusios skaitmenizacijos ir vartotojų įpročių kaitos.

Stiprėjant kultūrininkų bendrumui, kartu juntamas didesnis spaudimas ir kultūros politiką formuojančioms, ir ją įgyvendinančioms institucijoms. Per eilę metų kultūrininkai pavargo nuo abstrakčių politinių formuluočių, pažadų, kad kultūra yra ir bus vienas svarbiausių valstybės prioritetų. Nuolatos „baksnojama“ į Estijos pavyzdį, kurioje kultūros situacija daug geresnė nei mūsų šalyje. Kai politikai imasi kokių nors ryškesnių pertvarkų, paaiškėja, kad jos įgyvendinamos be didesnio bendruomenės palaikymo (dažniau, prieštaraujant).

Atsitraukę nuo emocijų, galime aiškiai pamatyti, kad problemų yra tiek daug, kad jų sprendimas pareikalaus ne vienų metų itin intensyvaus darbo.

Bendruomenė nori greitų ir efektyvių sprendimų, viliasi, kad netrukus įvyks ryški kaita, rezultatų tikimasi „čia ir dabar“. Tačiau atsitraukę nuo emocijų, galime aiškiai pamatyti, kad problemų yra tiek daug, kad jų sprendimas pareikalaus ne vienų metų itin intensyvaus darbo. Tuo tarpu jau dabar jaučiama, kad kultūros atstovai labiausiai nepakantūs bus delsimui, problemų ignoravimui ir realių veiksmų atidėliojimui.

Todėl vienas iš naujų kultūros politikos iššūkių – suvaldyti bendruomenės lūkesčius bei suderinti siekius ir realias galimybes. Jokiu būdu neskatinčiau atsisakyti ambicingų tikslų. Atvirkščiai, viliuosi, kad bus nutraukta pasyvios kultūros politikos grandinė ir mestos itin didelės pajėgos kompleksiškai spręsti kultūros lauko klausimus. Vis dėlto, reikės daug labiau ir plačiau komunikuoti su bendruomene. Susitarti dėl realių tikslų ir nuolat fiksuoti progresą (pageidautina be institucijoms būdingo patoso), kad ir bendruomenė ir politikai, ir institucijos aiškiai matytų kuriame pažangos etape esama.

Net ir prognozuojant patį pozityviausią scenarijų, mažai tikėtina, kad bus išpildyti visi ar bent didžioji dalis bendruomenės lūkesčių, kad progresas vyks tokiu greičiu, kokiu tikimasi. Tad neabejotinai reikia iš anksto pasiruošti spręsti konfliktines situacijas, jau dabar numatyti priemones, kaip mažinti didėsiančią įtampą tarp sektoriaus dalyvių ir institucijų bei politikų. 

Geriausia vakcina galėtų būti – grįžtame į pačią pradžią – nuosekli ir detali komunikacija, atviras bei svariais argumentais grįstas sprendimų priėmimas, plačios konsultacijos ir įsiklausymas. Kultūra remiasi intymaus ryšio tarp meno kūrinio ir stebėtojo kūrimu. Ši vertybė yra viso kultūros sektoriaus veiklos pagrindas ir, galima sakyti, kultūros esmė. Jeigu institucijos ir politikai pradės vadovautis šiuo principu, ras bendrą kalbą su bendruomene, galės suprasti vieni kitus. Vien tai būtų didelis postūmis naujos kokybės kultūros politikos įgyvendinimo link.

  • 2
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments