Matas Drukteinis. Kokias kultūros politikos problemas išryškino pandemija? (II dalis)

© Ryoji Iwata / Unsplash

Pandemija sukėlė ne tik aibę iššūkių, tačiau sudarė unikalią situaciją, kai kritiniu laikotarpiu galime įvertinti tam tikro sektoriaus, šiuo atveju, kultūros būklę bei stebėti, kaip veikia metų metus kurtos ir vystytos politikos gairės. Šią progą, kai aiškiai galime pamatyti problemas kultūros politikoje – jos naujos ar ne – laikau labiau galimybe.

Ypač pastaruoju metu pradėta kalbėti, kad visos atskiros industrijos lieka už Kultūros politikos įgyvendinimo ribų.

Matas Drukteinis

Jau pirmojoje straipsnio dalyje aptariau išryškėjusias problemas: viena jų nenauja – valstybės institucijų komunikacija, viešumas ir atvirumas. Kita – netikėta: kultūros sąvokos politiniame lygmenyje niveliavimasis pandemijos akivaizdoje. Tęskime apžvalgą toliau.

Visapusiška sektoriaus aprėptis, jo dalių bei visumos suvokimas

Pandemijos metu dėl skirtingų priežasčių išryškėjo, koks platus ir įvairiapusis yra kultūros sektorius, kiek jame veikia įvairiausių organizacijų, kokia skirtinga jų veikla, modeliai. Taip pat kiek skirtingų profesijų dalyvauja kultūros kūrime. Žinoma, visa tai nėra naujiena, tačiau pabrėžia disonansą tarp realybės ir ilgus metus formuojamos kultūros politikos, kuri toli gražu neatspinti viso lauko interesų bei nesprendžia skirtingoms sritims kylančių problemų.

Pavyzdžiui, pradėjus skirstyti paramą, nukentėjusiems menininkams ir sektoriaus darbuotojams, išryškėjo, kad dalis bendruomenės narių, kurie prisideda prie kultūros turinio kūrinimo lieka už kultūros politikos įgyvendinimo ribų, yra instituciškai pamiršti. Kalbu apie tokias nuo meno kūrinio kartais neatsiejamas profesijas, kaip scenos apšvietėjai, garso režisieriai ir panašios. Jie, dažnu atveju, dėl profesijos pobūdžio, nėra laikomi menininkais, negaus meno kūrėjo statuso, o dirbs pagal sutartis ar individualios veiklos pažymėjimus ir bus priskirti greičiausiai prie „smulkiųjų verslininkų“. 

Ypač pastaruoju metu pradėta kalbėti, kad visos atskiros industrijos lieka už Kultūros politikos įgyvendinimo ribų. Viena iš tokių galėtų būti, žaidimų industrija, kurioje be kitų sričių darbuotojų dalyvauja ir kūrėjai – nuo animatorių iki kompozitorių. Ši sritis yra viena iš labiausiai šiuo metu augančių kūrybinių industrijų sektoriuje, jos augimas intensyvus ir Lietuvoje. Tačiau, sektoriaus atstovai pasigenda didesnio dėmesio, palaikymo ir įvertinimo instituciniu lygmeniu.

Agnė Matulevičiūtė ir Matas Drukteinis. © Meno genas

Verta paminėti, kad yra atskirų kultūros šakų, sričių, kurios Lietuvoje taip ir neišsivystė per nepriklausomybės laikotarpį. Pavyzdžiui, iki pat dabar stinga profesionalių kultūros vadybininkų, todėl nėra išvystytos tokios sritys, kaip asmeninis menininkų atstovavimas, agentūrų, prodiuserinė veikla ir panašios, sudarančios neatsiejamą meno rinkos ekosistemą.

Kitas pavyzdys – neišplėtota ir savo vietos rinkoje nerandanti kultūrinė žiniasklaida. Dėl šiandieninių poreikių ir lauko neatitinkančio žiniasklaidos rėmimo modelio, šis sektorius Lietuvoje silpnas ne turiniu, o įsitvirtinimu rinkoje ir balansuoja ant nuolatinio nepritekliaus bei kompromisų kokybei ribos.

Šie keletas atvejų iliustruoja tai, kad kultūros politika šiandien nebeaprėpia viso lauko poreikių, problemų ir konteksto. Būtent tai ir išryškėjo per šiuos metus. Iš esmės neperžiūrint veiklos sričių ir nesistengiant skubiai pereiti prie holistinio kultūros suvokimo ir kuravimo, problemos tik gilės.

Reikia turėti omenyje, kad kultūra, kaip ir kitos sritys, netrukus peržengs vadinamąją ketvirtąją pramonės revoliuciją – kai iš esmės bus pereinama prie skaitmeninio ir automatizuoto, dirbtinio intelekto kontroliuojamo procesų valdymo visose gyvenimo srityse.

Kartu su technologinėmis inovacijomis, randasi ir naujos meno raiškos priemonės bei formos: ir meno, ir kūrybos industrijų šakos, kurios taip pat ateityje pareikalaus atskiro dėmesio. Todėl fragmentiško kultūros politikos įgyvendinimo rezultatas, jeigu nebus keičiamas požiūris jau dabar, kurs vis platesnio masto problemas ir stabdys kultūros srities pažangą įvairiais aspektais.

© Markus Spiske / Unsplash

Valstybinio ir nevalstybinio sektorių trintis

Suaktyvėjusios kultūros bendruomenės diskusijos, reakcijos į institucijų sprendimus paskatino ne tik garsiau kalbėti apie „pamištus“ kultūros sektoriaus sritis, bet išryškino tam tikrą trintį tarp valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus, vėliau primenant ir apie privatųjį.

Iš esmės, ji nėra naujas reiškinys. Tiesiog paskutiniaisiais metais, nevyriausybinis sektorius sėkmingai įgyvendino veiklas, nuosekliai augo dėl stabilios valstybinės paramos, išsiplėtusių tarptautinių finansavimo galimybių. Tuo pat metu valstybinės kultūros įstaigos noriai bendradarbiauja su iniciatyvomis „iš šalies“, ypač su tomis, kurios atsineša savo idėjų finansavimo krepšelį. Sakytume, laimi visi.

Krizinė situacija atskleidė, kad valstybinis sektorius lieka stabilus ir nepalankiu metu. Tuo tarpu nevalstybiniam sektoriui iškyla didelė grėsmė su kuria jie paliekami tvarkytis beveik taip pat lyg būtų privačios įmonės. Tokiu metu, nevyriausybinio sektoriaus atstovai pradėjo nevalingai skaičiuoti, kad jų kuriama kultūros produktų vertė ne ką nusileidžia, o gal ir lenkia valstybinio sektoriaus įstaigas.

Kartu ėmė svarstyti, ar jų įtaka formuojant kultūros politiką yra atitinkama šiai vertei ir santykiui. Keliamus klausimus dar labiau pakurstė ir sprendimas iš Valstybės pasiskolintų lėšų nukentėjusiems nuo pandemijos sektoriams, didesnę nei pusę sumos, atitenkančios kultūros sričiai, skirti valstybinių kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimui. Valstybinio sektoriaus atstovai į tokius keliamus klausimus atsakė prašymu nepriešinti bendruomenės.

Nevalstybinio sektoriaus atstovai, keldami jiems svarbius klausimus, neturi kito pasirinkimo, kaip lyginti savo veiklą tam tikrame kontekste, o tai šiuo atveju reiškia – valstybinių įstaigų atžvilgiu.

Ši situacija parodo keletą dalykų. Pirma, valstybės požiūris į institucinę (valstybės valdomų įstaigų) kultūros ir veiklos turinį reiškiasi per infrastruktūros suvokimą. Tai nėra blogas požiūris, jei tokių įstaigų veikla nekeltų abejonių. Tačiau abejonių ne vienus metus kelia ne tik dalis savivaldybėms priklausančių, bet ir valstybinių kultūros įstaigų. Antra, trintis ištryškina ir tai, kad nevyriausybinis sektorius šiandienine pagalba ir valstybės požiūriu nėra patenkintas. Tai reiškia, kad kultūros politikos įgyvendinimas šioje srityje neveikia, poreikiai nėra atliepiami.

Reikia suprasti, kad nevalstybinio sektoriaus atstovai, keldami jiems svarbius klausimus, neturi kito pasirinkimo, kaip lyginti savo veiklą tam tikrame kontekste, o tai šiuo atveju reiškia – valstybinių įstaigų atžvilgiu. Neabejoju, kad lygintų ir su privačiu sektoriumi, jei toks Lietuvoje, profesionaliosios kultūros srityje, per nepriklausomybės metus būtų išsivystęs.

Išryškėjusi trintis tik įrodo, kad kultūros politika nėra visapusiška, neaprėpia viso kultūros lauko. Kartu tai parodo, kad skirtingo pobūdžio organizacijos turi skirtingus poreikius, susiduria su kitokiais iššūkiais ir sprendžia kitas problemas. Tą būtina suprasti ir įgyvendinant kultūros politiką.

Akcija „#pastovėkimužkultūrą“. © „Menų spaustuvė“

Valstybės valdomų įstaigų veikla besikeičiančiomis sąlygomis

Vis dėlto, kalbant apie valstybės valdomas kultūros įstaigas ir jų elgseną per pandemiją, reikia plačiau aptarti ir problemas, kurios išryškėjo jų veiklos atžvilgiu. Nėra jokia naujiena: kuo didesnė organizacija, jos struktūra, tuo ji mažiau manevringesnė, lankstesnė ir lėčiau reaguoja į pokyčius. Tą galime pasakyti ir apie kultūros įstaigas.

Visiems pripažįstant, kad labiausiai dėl pandemijos nukenčia meno kūrėjai, kartu pabrėžiant, kad jie yra visos kultūros ašis, tik nedidelė dalis Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų per pandemiją peržiūrėjo savo veiklą ir įgyvendino iniciatyvas, kurios vienaip ar kitaip prisidėtų prie menininkų ekonominės ir socialinės būklės gerinimo.

Bene vienintelis pavyzdys galėtų būti Lietuvos kultūros institutas, kuris pirmojo karantino metu menininkams leido „okupuoti“ savo socialinius tinklus bei pasirinktu būdu pristatyti kūrybą. Šis pavyzdys parodo, kaip valstybinė institucija, toliau įgyvendindama savo tikslus, prisitaiko prie situacijos ir veiklą koreguoja taip, kad ji labiausiai atitiktų pasikeitusią aplinką bei prisidėtų prie meno ir kultūros kūrėjų situacijos. 

Panagrinėję nacionalinių ir valstybinių koncertinių įstaigų programas, pamatytume, kad lietuvių kompozitorių kūriniams jose tenka itin nedidelė dalis.

Tuo tarpu, ne viena nevalstybinio sektoriaus organizacija šalia ar vietoje įprastinės veiklos pakvietė į apmokamas skaitmenines meno rezidencijas ar eksponuoti savo darbus galerijų languose ir vitrinose, įveikė iššūkius ir pradėjo kurti tik virtualiai erdvei skirtus scenos meno kūrinius. Įstaigos ir menininkai rado būdų kaip tęsti menines veiklas, kad kuo daugiau kultūros darbuotojų turėtų pajamų ar bent nenutrūktų jų kūrybos sklaida.

Galima sakyti, kad valstybės scenos meno įstaigos, rodė spektaklius ar koncertų įrašus internetinėje erdvėje. Taip, tai irgi yra pozityvus prisitaikymo pavyzdys. Vis dėlto, kalbu apie specialias ir papildomas priemones, nukreiptas į menininką, jo ekonominės situacijos gerinimą ir kūrybos skatinimą kriziniu periodu. 

Pasyvi valstybės įstaigų pozicija kūrėjų atžvilgiu paskatino diskusiją ir atvėrė platesnę problemą: kiek valstybinės kultūros įstaigos atliepia šių dienų kultūros ir meno aktualijas, kaip jų veikla koreliuoja su pačiais kūrėjais kaip kultūros ašimi?

Pavyzdžiui, panagrinėję nacionalinių ir valstybinių koncertinių įstaigų programas, pamatytume, kad lietuvių kompozitorių kūriniams jose tenka itin nedidelė dalis – iki 20–30 proc., atmetus specifinius atvejus (pvz., į nacionalinę muziką orientuotas valstybinis ansamblis „Lietuva“). Ką kalbėti apie kūrinių užsakymus.

Koncerto įrašai Nacionalinėje filharmonijoje. © Vaida Beinarienė

Žinoma, galima būtų sakyti, kad yra specifinių kultūros įstaigų – istorijos, technikos muziejų, bibliotekų ir kt. – kuriose tiesiogiai nenaudojami šiandienos meno kūriniai. Vis dėlto, yra ne viena dešimtis pavyzdžių, kaip muziejuose eksponatai yra aktualizuojami, menininkams įgyvendinant kūrybinius projektus. Plačiau žiūrint, jei muziejus ar koncertinė įstaiga gali užsakyti sukurti meno kūrinį, kodėl to negalėtų įgyvendinti ir bibliotekos? Taip, tokie pasvarstymai yra hipotetiniai ir galbūt jiems realizuoti atsirastų įvairių kliūčių, ne tik populiariausias pasiteisinimas – finansavimo trūkumas.

Vis dėlto, visų valstybės kultūros įstaigų, kurios dažniausiai disponuoja ir išvystyta infrastruktūra, ir tikrai nemažais finansiniais ištekliais, veikla be kitų joms priskirtų funkcijų turėtų prisidėti prie šiandienos kultūros ir meno plėtros, šią sąvoką suprantant pačia siauriausia prasme: naujų kūrinių sukūrimas. Tokiu atveju, visas valstybės aparatas būtų sujungtas į harmoningą sistemą, kurioje gyvi ir šiandien kuriantys menininkai turėtų nuolatinės kūrybinės veiklos ir pajamų.

Trečioje dalyje pristatysiu kultūros statistikos problematiką bei užprogramuotą konfliktą dėl išaugusio bendruomenės poreikio pokyčiams kuo greičiau ir realių galimybių juos įgyvendinti.

  • 2
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments