Vienais ryškiausių jaunosios kartos lietuvių menininkų laikomi Adomas Danusevičius ir Tomas Daukša kviečia į alchemišką vaizduotės šokį su materija ir pristato bendrą parodą „Drink full and descend / Viską išgerk ir leiskis žemyn“.
Kaip metaforą, būtų galima pasitelkti vandenį: būdami kartu vandenilis ir deguonis tampa skysčiu. Taip ir mūsų darbai: būdami parodoje sudaro bendrą junginį.
TOMAS DAUKŠA
Gruodžio 5 d. 19 val. The Rooster Gallery (Gynėjų g. 14, Vilniuje) atidaromoje parodoje „Drink full and descend / Viską išgerk ir leiskis žemyn“ menininkai pristatys naujausius savo darbus – tapybą, keramiką, šviesos instaliacijas, kurios sudarys netikėtą ir paslaptingą junginį.
Ši bendra Adomo Danusevičiaus ir Tomo Daukšos paroda – tai kvietimas alchemiškam vaizduotės šokiui su materija, kuriame nėra aišku, kas yra vedančiojo rolėje, kurioje pusėje gyvybė, o kurioje mirtis, tvarka ir chaosas.
Ši eilutė nuskamba vienoje žymiojo David Lynch serialo „Twin Peaks“ scenoje kaip užmigdantis burtažodis, padedantis antgamtiniam padarui įsitvirtinti nekaltos merginos kūne. Parodoje konstruojamas jusliškas patyrimas irgi primena užkalbėjimą, o galbūt – tik raginimą peržengti nepažįstamą ribą, primenančią Herakleitišką tiesą – „Viskas teka“ (Panta rei), viskas yra tapsme.
T. Daukšos instaliacija. Organizatorių nuotr.
Kaip teigiama galerijos išplatintame pranešime, kai eteryje siaučia sukūriai, jis sutiršėja ir sukreša, dalelės jungiasi į elektronus ir protonus. Tęsiasi iki begalybės erdvėje ir iki amžinumo laike. Susidariusi materija negali gyventi be formos. Todėl gamtoje slypi neišsenkanti naujų gyvybių gimdymo jėga.
Medūzos paleidžia į vandenyną tūkstančius kiaušinėlių, kurie nusileidžia į dugną ir prisitvirtina prie polipų. Užtikrindamos prasitęsimą, jos numeta savo čiuptuvėlius ir pačios tampa polipais. Kiekvienas naujas daiktas atsiranda tik ten, kur būtis yra sumišusi su nebūtimi, kur ji yra dar nepilna arba neužbaigta.
Įsikišus šviesai, tamsus Adomo tapybos paviršius šaušiasi ir pulsuoja, rodosi, jog trumpam pavirs į kažką apčiuopiamo. Švieselės Tomo objektuose virsta garsu, o garsas šviesa, įkalinti nesibaigiančiame virsmo cikle. Viduramžių alchemikai patyrė pralaimėjimą, mėgindami „nulaužti“ gamtos dėsnių kodą, palikdami žmonijai būties pažinimo ilgesį. Ši paroda byloja, jog nieko nėra labiau gąsdinančio už būtį. Kur juoda, aksominė, beveik jusliška drėgmė, tvinksi elektra.
Paroda veiks iki gruodžio 19 d. Galerijos darbo valandos: antradienį–penktadienį – nuo 14 iki 18 val., šeštadienį – nuo 14 iki 17 val.
Apie atidaromą parodą VOXART portalui pasakoja Tomas Daukša.
– Ar tai pirma paroda, kūrybinis bendradarbiavimas su tapytoju Adomu Danusevičiumi? Kaip jūs išvystėte šią bendrą parodos koncepciją?
Taip, su Adomu bendradarbiaujame pirmą kartą, bet šis bendradarbiavimas tampa ištęstiniu. Paroda rudens pradžioje buvo pristatyta Bratislavoje „Soda“ galerijoje, o dabar Vilniuje ją ruošiame kiek kitokią. Parodos koncepcija gimė iš įvairių sutapimų mums besikalbant. Iš tiesų, dabar atrodo, kad vos nusprendus kartu rengti parodą, koncepcija jau buvo, reikėjo tik ją tinkamai „įžodinti“. Į šį procesą įsitraukė ir Menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.
Organizatorių nuotr.
– Adomo ir tavo darbai parodoje yra „autonomiški“, susiję tik teminiais ryšiais ar yra ir besijungiančių kūrinių, instaliacijų?
Iš esmės mūsų darbai yra „autonomiški“, jie gali funkcionuoti atskirai, tačiau tuomet kurtų kitokias reikšmes. Kaip metaforą, būtų galima pasitelkti vandenį (H2O): būdami kartu vandenilis ir deguonis tampa skysčiu, tačiau ir vienas, ir kitas gali būti atskirai (kaip dujos) ar net sudaryti junginius su kitais elementais. Taip ir mūsų darbai: būdami parodoje sudaro bendrą junginį bei kuria tam tikras prasmes, tačiau gali būti ir atskirai bei, tikėtina, kurti kitas prasmes.
– Kokius tavo ir Adomo darbus bus galima pamatyti parodoje?
Parodoje bus galima pamatyti Adomo tapytus juodus paveikslus bei mano darbą, pavadinimu „Lucerna Sonitum“. Tai kūrinys, kuriame šviesa virsta garsu, o garsas šviesa. Dėl specifinės galerijos architektūros šiai parodai darbą praplėčiu, sujungdamas su erdvės apšvietimu, tad nuo „Lucernos Sonitum“ priklausys šviesa krintanti ant Adomo darbų, dėl to turėtų atsirasti naujų, įdomių sąsajų tarp darbų.
– Ką tau asmeniškai reikšia tokios koncepcijos, kaip „būtis“ ir „nebūtis“, taip pat „kaita“, „procesas“?
Tai klausimas į kurį neturiu aiškių atsakymų. Jei galėčiau „įžodinti“, ką man iš tiesų reiškia bent vienas iš šių žodžių (keistai skamba – „įžodinti žodį“), manau, mano kūryba būtų visiškai kitokia, nei yra dabar. Savo darbais tyrinėju aplinkinį pasaulį, tad grybžteliu ir būtį su nebūtimi, o „kaita“ bei „procesas“ visą laiką būna netoliese, tačiau sėkmingai išvengia artikuliacijos. Manau tai, kas įvardijama kaip būtis, nebūtis, kaita ir net procesas yra patiriami, o ne papasakojami dalykai. Tikiuosi, kad parodoje prie jų bus galima bent šiek tiek priartėti.
