Spalio 29 d. 19 val. „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) įvyks Artūro Areimos teatro kuriamo spektaklio/serialo „Virimo temperatūra 5425“ premjera.
Mūsų tikslas – skatinti kontrkultūrinį judėjimą, kad teatro spektakliai būtų atviri, provokuojantys, priverstų ieškoti tiesos, suabejoti dogmomis, užduoti ne visą laiką patogius klausimus.
ARTŪRAS AREIMA
Kaip pasiekti besąlygiškos meilės viršūnę? Kas padeda įveikti visas kliūtis ir barjerus, siekiant jausmo, apie kurį sukurta tiek legendų? Gamtoje vyrauja harmonija bei pusiausvyra. Ir tik žmonių santykiuose mes dar nepasiekėme susitarimo, supratimo ir teisingo ryšio. Būtent tie faktoriai veda į meilę.
1 serija. Suprasti, kas jungia vyrus ir moteris, padeda jų prigimtinių skirtumų analizė. Jūs sužinosite, kaip iš naujo susipažinti, išsakyti savo lūkesčius, ir ką partneriai gali suteikti vienas kitam. Jūs susipažinsite su darbu „prie apvalaus stalo“, tai yra kaip bendrai spręsti bet kokią problemą.
Ko mes dar nežinome apie partnerį, kaip kuriame iliuziją ten, kur trūksta informacijos? Santykius galima nuolat atnaujinti, ir jie vėl sužibės, įkvėps partnerius iš naujo susipažinti ir džiuginti vienas kitą. Kiekvienas žmogus yra nepažinta Planeta, ir nuolat domėtis partneriu yra pakankamai lengva, reikia tik panorėti.
Organizatorių nuotr.
Kiekvienas žmogus negali iki galo suprasti kito, todėl mes išgalvojame kito žmogaus viziją ir bendraujame su juo per tą viziją. Tad kaip sukurti idealią partnerio viziją? Ir kaip tai atsilieps šeimos gyvenime? Jūs sužinosite, kaip bet kokį negatyvą padengti meilės bei gėrio „sluoksniu“.
Spektaklio režisierius ir scenografas Artūras Areima, vaidina Tadas Gryn, Monika Poderytė ir Valerijus Kazlauskas.
Pokalbis su spektaklio režisieriumi Artūru Areima.
– Kiek laiko užtruko spektaklio kūrimas (skaičiuojant nuo idėjos gimimo)?
Per rugpjūtį ir rugsėjį su komanda parengėm eskizą Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno konkursui, kurio laimėjimas įpareigojo keliauti toliau ir sukurti visą spektaklį/serialą. Toliau darbai vyksta ir premjera pasirodys jau spalio 29 d. Tai bus tik pirmoji viso serialo serija, kuri truks maždaug apie 60-80 min. Tai yra tik trečdalis pjesės, kurį repetuojam jau porą mėnesių. Techniškai tai yra gan sudėtingas kūrybinis procesas, reikalaujantis atlikimo preciziškumo, kad spektaklis/serialas būtų vizualus ir paveikus šiandieninio žiūrovo akiai.
– Kas, ruošiantis spektakliui, jums pasirodė kaip didžiausias iššūkis?
Pirmas iššūkis – pasirinktas spektaklio formatas, kurį vadiname „teatro serialu“. Manau, kad tokio formato spektaklis bus pirmasis toks Lietuvos teatro scenoje, nes vieno pasirodymo metu bus pristatoma tik viena serija/dalis. Kitos dalys pasirodys šių metų lapkričio, gruodžio mėnesiais. Tai kinematografiškas spektaklis, reikalaujantis kitokio aktorinio meistriškumo, kitokio buvimo, egzistavimo scenoje.
Mūsų teatras būtent ir orientuojasi į naujas teatro išraiškos priemones ir jų paieškas. Mums svarbu surasti naują santykį tarp scenoje vykstančio vyksmo ir žiūrovo, nes mes tikime ir priimame pasaulio kintamumą, neatmetame šiuolaikinės medijos ir masinės komunikacijos kintamumo, jos transkodavimo. Mes tikime šiuolaikiniu žmogumi, todėl stengiamės būtent su šiandieniniu žmogumi ir užmegzti kontaktą, kuris atitiktų mūsų keliamus poreikius jam, ir kad žiūrovas pats turėtų tam tikrus poreikius mums. Mūsų teatro pagrindinis tikslas – skatinti kontrkultūrinį judėjimą, kad teatro spektakliai būtų atviri, provokuojantys, priverstų ieškoti tiesos, suabejoti dogmomis, užduoti ne visą laiką patogius klausimus.
Antras iššūkis – pakelti pačios pjesės buitinį pamatą, nes jis yra pakankamai lietuviškai archetipiškas ir lokalus. Mums svarbu padidinti, atskleisti primityvius gyvenimo elementus kitoje plotmėje, kad jie nuskambėtų kitaip – svarbiau, paveikiau, nei kasdienybėje, ir neliktų tokie lokalūs. Kitaip tariant – atrakinti kasdienio gyvenimo grožį, jo subtilybes. Tai, su kuo mes susiduriame kasdien, dažnai praleidžiame pro ausis, pro akis ir kitas žmogaus jusles, kaip įprastą gyvenimo foną. Mes nebevertiname šiandienos ir nebepastebime jos grožio, nors su juo susiduriame kasdien.
Dažniausiai tai, kas atrodo elementaru, nėra taip lengvai suprantama, todėl dažnai pakliūname į kasdienybės paprastumo painiavą. Su šiuo spektakliu mes norime kalbėti apie kasdienio gyvenimo grožį, jo naivumą, subtilų paprastumą ir romantiką. Dažnai mes juk nepastebime, kaip gera praverti langą vėsų rudens rytą ir užuosti rudeninių lapų kvapą. Tą vėsų drėgną orą, kuris lėtai pripildo plaučius. Ir kad po tokio lango pravėrimo kava tampa skanesnė, tampi jautresnis, romantiškesnis kitam.
– Kodėl nuspręsta imituoti serialo žanrą? Gal jis artimesnis jūsų tikslinei auditorijai, lengviau suprantamas žiūrovams?
Todėl, kad kalbėtumėm tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis šiandien gyvena žmogus, t. y. greitu maistu, greitu vartojimu ir serialų žiūrėjimu. Dažnai juk susiduriame su tokiu posakiu/požiūriu : „po darbo aš noriu grįžti namo ir ramiai pažiūrėt tai, kas manęs per daug nesujaudintų ir per daug nereikėtų mąstyti, neužimtų daug laiko“. Šiandien žmonės gyvena greitai ir trokšta paprastumo ir kompaktiškumo.
Manau, kad tai ir yra viena iš pagrindinių serialo esmių – paprastumas ir kompaktiškumas, vienos temos išdauginimas, arba, kitaip tariant, išdalijimas į laiko intervalą. Visa tai tam, kad būtų galima bet kada grįžti prie tos žiūrimos temos, domėtis jos tęstinumu.
Dar vienas iš serialų aspektų, t. y. kodėl mes kuriame spektaklį kaip serialą, yra tas, jog žiūrovas, pažiūrėjęs vieną seriją, pats sąmoningai galėtų vertinti, ar nori pamatyti antrą, trečią ir t. t. Žiūrovų žargonu tariant, „kabina/nekabina“. Kad jis pats galėtų nuspręsti, ar nori toliau keliauti su mumis ir domėtis šia tema, ar jam tai svarbu, įdomu, artima, arba atsitraukti.
Manau, kad žiūrovas, kuris ateis į antrą seriją, ją žiūrės jau kitomis akimis, nes bus matęs pirmąją, ir turės tam tikrą vertinimą. Jau supras žaidimo taisykles ir jau bus padaręs tam tikras įžvalgas apie tai, kas vyko prieš tai. Jo kelionė kartu su mumis tęsis kitame žiūros lauke.
