Kadras iš A. Marcinkevičiūtės filmo „Šokis dykumoje“.
Susitikti su žinomu žmogumi, kurio darbai įkvepia, yra didelė garbė. Galimybė atsidurti jo artimoje aplinkoje, stebėti, kaip jis gyvena ir kartu pasidalinti šio žmogaus gyvenimu su kino žiūrovais gali atrodyti kaip netikėta malonė. Nepaisant to, tuo pat metu tai yra džiaugsmas ir sunkus darbas.
Žmogaus nuveikti darbai, jeigu jie yra skirti ne sau, yra verti tiek pat pagarbos, nesvarbu, ar tas žmogus būtų Lipovkėje, ar Prezidentūroje.
Agnė Marcinkevičiūtė
Su režisiere Agne Marcinkevičiūte, kuriančia dokumentinius filmus apie iškilius šalies žmones, kalbamės, kas jai yra filmų herojai ir ką reiškia su jais išsiskirti.
– Sukūrėte nemažai dokumentinių filmų, kuriuose regime bendrą vardiklį – menininkų gyvenimo istorijas. Kas jums apskritai yra dokumentinis kinas? Kuo jis jums įdomus, artimas?
Yra toks kažkieno pasakymas, kuris man labai artimas: „Kad galėtum pamilti gyvenimą, reikia pamėgti meną.” Taigi, ieškau meilės rakto per įvairias gyvenimo istorijas. Man dokumentinis filmas yra vienas iš būdų apie tai kalbėti.
– Kaip manote, koks filmas gali būti jūsų vizitinė kortelė?
Netikiu jokiomis vizitinėmis kortelėmis, nes į tą patį vandenį neįbrisi, o ir tas, kas jau padaryta, – ne mano nuopelnas. Aš esu aš ir kiekvieną dieną pradedu nuo pradžių, nebent kartais gelbsti iš anksčiau pasiklotas kelias. Todėl stengiuosi daryti darbus į ateitį. Kaip antai, ryte pasikloju lovą, kad vakare būtų miela malonu gulti.
– Ar galite papasakoti, kaip ruošėtės (ir tebesiruošiate) dokumentinių filmų apie menininkus kūrimui? Ar tam reikia specialių susitikimų, studijų, literatūros ar pan.?
Rūkau, geriu kavą ir vitaminus (jeigu nepamirštu), daug galvoju, stebiu aplinką, žinoma, praktikuoju specialius susitikimus, skaitau, studijuoju laikmetį, peržiūriu kino archyvus.
– Viename savo interviu sakėte, kad nėra lengvų filmų, visus reikia perleisti per save. Kaip pasireiškia šis „perleidimas“? Kaip grįžtate iš šios būsenos? Ar ji trunka ilgai?
Tai pasireiškia kaip empatija arba susitapatinimas. Iš tos būsenos negrįžtu, einu toliau.
– Ar teko jausti, kad jūsų filmuojami žmonės, įjungus kamerą, vietoje to, kad rodytų savo gyvenimą tokį, koks jis yra, savotiškai pradeda jį vaidinti, t. y. labiau apsimeta, o ne elgiasi natūraliai? Jei taip, kaip tai pajaučiate? Ką darote, siekdami, kad herojus nuplėštų šią kaukę?
Dokumentinio filmo kūrimo metu neprisimenu, kad būtų kilusi tokia užduotis. Gyvenime dažniau tenka matyti, kaip žmogus ima kažką vaidinti. Tada tenka palaukti kito momento… Dirbant su vaidybiniu filmu, nėra laiko laukti, griebiesi įvairių žinomų priemonių, tarkime, susitari su operatoriumi ir nufilmuoji repeticiją, arba pakeiti mizansceną, priklausomai, kokios psichofizinės būklės siekiama, pavyzdžiui, paprašai: „Kalbėk stovėdama ant vienos kojos.“
– Jūsų kolegė Kristina Sereikaitė kartu su Linu Mikuta kuria dokumentinius filmus apie nežinomų žmonių, dažnai esančių arti gyvenimo dugno (kaip antai, juosta „Pietūs Lipovkėje“), likimą. Jūs pasirinkote kitą – iškilių žmonių atvaizdavimo – kelią. Kodėl? Ar tai reiškia, kad kuo iškilesnis žmogus, tuo daugiau turi ką pasakyti?
Nežinau, ar aš pasirinkau iškilių žmonių atvaizdavimo kelią. Jeigu ir pasirinkau – čia tik prielaida – tai tikrai padariau ne aš. Ir dar tikriau pasakysiu, mano manymu, žmogaus nuveikti darbai, jeigu jie yra skirti ne sau, yra verti tiek pat pagarbos, nesvarbu, ar tas žmogus būtų Lipovkėje, ar Prezidentūroje, Nacionalinės premijos apdovanojimo ceremonijoje. Apie kiekvieną mažutėlį galima oi, kiek daug pasakyti.
– Sakėte, kad dalį pašnekovų renkatės jūs, o dalį parenka kiti. Kaip manote, kodėl jums parenka tuos ar anuos herojus? Pagal kokius kriterijus herojus renkatės jūs?
Pasikartosiu, kad tas žodis „renkuosi“ man nelabai tinka. Kaip pavyzdį galime imti įvairius konkursus kokia nors iš viršaus nuleista tema. Jeigu ji yra negyvybinga, tai ir matosi lavonas. Nebent kažkuris menininkas jau turi tą idėją ir jam tai giliai rūpi. Tikrovė ir meno kūrinys man yra pirmiau už bandymus racionaliai apibrėžti. Taigi, menininkas turi stebėti lauką, turi siūlyti savo pastebėjimus. Tie, kurie tikrai yra daug verti, bus pastebėti ir kitų, taip susirenka komanda ir kuriamas filmas. Dabar galvoju, kad vyksta tai, kas turi įvykti.
– Viena iš biografinio kino kūrėjo užduočių – parodyti herojaus įdomumą/genialumą, tačiau kartu tai padaryti be patoso. Kaip jūs išlaikote tą ribą?
Nesureikšminu jokių ribų laikymosi. Bet, jeigu, mano atveju, yra išlaikytos ribos pavyzdžių, tai ne mano nuopelnas. Svarbu turėti saiką, šis jausmas yra prigimtinis ir ugdomas. Taip pat prisideda ir meistriškumas arba amatas.
– Dokumentiniame kine paprastai susiduria meninė ir tiriamoji ribos. Kaip rasti balansą tarp šių ribų?
Vėl ribos? Bet ir šitų ribų asmeniškai nejaučiu ir neieškau balanso. Aš esu autentiško patyrimo šalininkė ir būtent jo, ikireflektyvaus mąstymo, ieškau ir siekiu savo kūryboje.
Man filmo herojus yra tam tikra idėja, kurią noriu atskleisti žiūrovui.
– Kas jūsų filmų herojai yra jums? Mokytojai, dievaičiai, neatrastos visatos, tyrimų objektas, kažkas kito? O gal viskas kartu sudėjus?
Man filmo herojus yra tam tikra idėja, kurią noriu atskleisti žiūrovui, t. y. papasakoti, kaip kažkuris konkretus žmogus gyvena, kaip jis daro sprendimus, kuo vadovaujasi. Aš tikiu tuo žmogumi, myliu, gailiuosi jo, labai gerbiu, matydama, kaip jis neša savo gyvenimą, ir žaviuosi. Filme ieškau to žmogaus pasaulėžiūros atraminių konstruktų ir stengiuosi papasakoti, kaip žmogus juos atrado.
– Kartais dėl įvairių priežasčių tenka atsisakyti dalies idėjų. Ar baigtas filmas labai skiriasi nuo to „įsivaizduojamo“, kurio scenarijų rašėte? O gal jums vis dėlto pavyksta viską įgyvendinti lygiai taip, kaip planavote?
Nepavyksta man visko įgyvendinti taip, kaip planuoju ir dabar jau tuo džiaugiuosi. Tereikia pagauti srovę, gyvenimas yra daug įdomesnis, negu aš sugebu planuoti.
– Kokie jausmai jus apima baigus filmuoti? Ar nesunku vėliau atsisveikinti su žmogumi, apie kurį kūrėte filmą? Juk jis per tą laiką galėjo tapti labai artimas…
Panašus jausmas, kaip pusalkaniui palikti puotos stalą. Dar visko pilna ir neragauta, o jau laikas eit tolyn. Bet kiekviena pabaiga yra kažko pradžia, o sutiktus žmones tikriausiai visą gyvenimą nešiosiuosi su savimi.
– Viename interviu jūsų režisuoto filmo „Vardas tamsoje“ prodiuserė Živilė Gallego pasakė, kad „pinigų nėra, bet visi kuria ir tai yra labai džiugu“. Ar sutiktumėte su jos žodžiais? Ar sunku gauti finansavimą kuriant dokumentinį kiną, net jei tai yra filmai apie žinomus žmones?
Aš nelabai išmanau esamos situacijos. Galiu kalbėti tik apie save ir nemanau, kad sunku gauti finansavimą. Iš tikrųjų, visi kuriame, kas norime ir ką norime. O tai, kad džiuginame prodiuserius, man labai malonu išgirsti.
– 2004 m. sakėte, kad norite „ištrinti tą lietuvišką nevisavertiškumo jausmą, kuris atsispindi mūsų nacijos bruožuose, literatūroje.“ Nuo to laiko sukūrėte nemažai filmų. Kaip manote, ar jums pavyko bent dalinai tai padaryti? Ar tas nevisavertiškumas vis dar egzistuoja?
Jeigu aš manyčiau, kad man bent dalinai tai nepavyko, neimčiau kameros į rankas. Bet kaip smarkiai buvau užsimojusi 2004 m., net juokas ima. Ačiū, kad priminėte. „Nevisavertiškumas“? Šiandien sakyčiau – nemeilė sau ir pasauliui – manau, kad taip, tebeegzistuoja ir šiandien. O jeigu reikėtų žiūrėti į visuomenę ir tendencijas – yra gerų poslinkių.
