Petras Geniušas apie šiuolaikinę akademinę muziką

Šiuolaikinė akademinė muzika, konkuruodama su visa galybe klasikos, bando prisijaukinti ir atrasti savo klausytojus. Kalbiname pianistą virtuozą Petrą Geniušą, kuris, aktyviam koncertiniam gyvenimui parengęs jau ne vieną studentą, deda ant svarstyklių šiuolaikinę ir klasikinę muziką – kuri kurią nusvers dabartinių atlikėjų repertuaruose?

Galbūt šiuolaikinės muzikos tendencijos plačiau paplitusios užsienyje, o pas mus nusistovėjusi labiau tradicinė atlikėjų mokykla.

Petras Geniušas

– Pirmiausia norėtųsi sužinoti, kaip vertinate Lietuvoje kuriamą šiuolaikinę akademinę muziką? 

Iš tiesų, prisipažinsiu, kad man šis klausimas nėra pats paprasčiausias ir lengviausiai atsakomas. Ko gero, niekam nekyla abejonių, kad yra sukurta labai daug puikios naujos lietuvių kompozitorių muzikos. XX–XXI a. – tikrai labai vaisingas laikotarpis lietuvių muzikos istorijoje. Jeigu dabar išskirčiau vienus, kiti galbūt užsigautų, įsižeistų, bet genialių kompozitorių Lietuvoje yra daug. Pradedant, be abejo, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, kuris, tiesą sakant, nė nežinau, ar laikomas šiuolaikiniu kompozitoriumi (nors jo kūryba tikrai buvo kitokia, jis, mano nuomone, atgaivino, suteikė tam tikrą naują kryptį lietuvių muzikai). 

Vėlesnio laikotarpio išskirčiau tokius kūrėjus, kaip Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vytautas Barkauskas. Ryškūs ir kiek vyresnės kartos kompozitoriai, kaip Eduardas Balsys, Julius Juzeliūnas, kurių muzika dažnai skamba įvairiose scenose. Reikia nepamiršti ir jaunesnių – Mindaugo Urbaičio, Vidmanto Bartulio, Šarūno Nako. Apie kiekvieną kompozitorių būtų galima labai daug ir ilgai  kalbėti, bet, kaip jau minėjau, nenoriu nieko pamiršti ir įžeisti. Aš labai myliu lietuvių muziką, dažnai jos imuosi ir manau, kad ji yra didelis, neišsemiamas lobynas.

– Kam teikiate pirmenybę rinkdamasis programas sau ir padėdamas jas pasirinkti studentams – lietuvių ar užsienio kompozitorių muzikai?

Kalbant apie pianistų repertuarą, reikėtų paminėti, kad jis yra suformuotas jau XIX a., kai fortepijonas tapo centrine jėga. Didžioji dalis šiuo metu atliekamo repertuaro yra romantizmo epochos kompozitorių kūriniai. Tačiau reikia pripažinti, kad būtent tai ir sudaro mokomąjį tobulėjimo pagrindą šiuolaikiniam pianistui virtuozui. Nemaža dalis kūrinių yra ir iš XX a. pirmosios pusės. Mano repertuare didesnę dalį užima ankstyvesnė muzika, nors esu nemažai prisilietęs ir prie naujesnės muzikos, ypač lietuvių kompozitorių. 

– Kalbant apie studentus, būtų įdomu sužinoti, ar jie noriai imasi atlikti šiuolaikinę muziką, ar vis dėlto tenka ilgiau įkalbinėti jos imtis?

Studentų mokomajame repertuare šiuolaikinė muzika sudaro tikrai nedidelį procentą, nes taip jau priimta, kad reikia mokytis klasikinius, romantinius kūrinius. Be abejonės, kaip ir visur kitur, yra išimčių. Tikrai atsiranda studentų, kurie specializuojasi šiuolaikinėje muzikoje. Galbūt šiuolaikinės muzikos tendencijos plačiau paplitusios užsienyje, o pas mus nusistovėjusi labiau tradicinė atlikėjų mokykla. 

– Bet kodėl? Galbūt mūsų bendruomenėje yra nustatyti tam tikri standartai?

Akademinė klasikinė muzika yra aktuali jau ilgai ir, drįsčiau sakyti, kad ji nelabai sensta. Didžioji dalis kūrinių yra patikrinti laiko, tai – tikri šedevrai, o kiekvienas šiuolaikinis kompozitorius turi konkuruoti su visu tuo palikimu, o tai nėra taip jau paprasta. Pavyzdžiui, popmuzikoje tai, kas nauja, yra vertinga ir sudomina vien dėl to, kad nauja, o klasikinė, rimtoji muzika net keletą šimtmečių nepraeina, nepasensta. 

Atlikėjų repertuare kiekvienas laikmetis gauna sau atitinkamą procentą. Galima pajuokauti: penki procentai – Johannui Sebastianui Bachui, penki – Wolfgangui Amadeu‘ui Mozartui ir t. t. Skaičiuojant tuos procentus, kažkuri dalis atitenka ir šiuolaikinei muzika, bet šiuo atveju tikrai ne kitų sąskaita. Aš atsimenu O. Balakausko pasakytą įdomią mintį: „Šiuolaikinė muzika yra paskutiniai 2000 metų.“ Manau, kad ir nereikėtų galvoti taip siaurai, kad šiuolaikinė muzika telpa tik XX a. pab. ir XXI a. rėmuose. 

– Ar gali būti, kad vyrauja nusistatymas, jog šiuolaikinė muzika yra negraži, neįdomi, nesugrojama?

Manęs šiuolaikinė muzika tikrai negąsdina, ji man yra graži, net labai. Jeigu muzika gera, ji kartu (negalima, reikia keisti ir graži, ir mielai atliekama. Galbūt ir yra kažkokie nusistatymai, nes kiekvienas visuomenės sluoksnis turi savo konkrečius pamėgtus dalykus. Kartais žmonės, kurie būna labai radikalūs, vėliau pasuka į kitokį stilių, suprasdami, kad ta amžinoji muzika vis dėlto yra padaryta iš tų pačių dalykų ir kad ji nepraranda savo ryšio. Juk kompozitoriai nėra kokie kvaileliai, kurie nusistatę, kad melodija būtinai turi būti graži.

Kūryba susipina su fiziologija, kažkuo ypatingu, kas veikia žmogų. Tai gali būti tam tikri sąskambiai, ritmas ir visa kita. Aišku, viską reikia labai diferencijuoti. Aš negaliu daryti konkrečių apibendrinimų, nes kiekvienas žmogus turi savo specifinį „kokteilį“, kuris pagal išsilavinimą, smegenų vingių kiekį, temperamentą ir kitus aspektus nusistato, kas jam yra gražu, o kas – ne. Taip, be abejonės, muzika, kuri sudėtingai klausoma, negali tikėtis plataus klausytojų rato. Nereikia net kalbėti apie visiškai šiuolaikinę muziką.

Pavyzdžiui, Paulo Hindemitho kūryba plačiajai publikai gali pasirodyti nemelodinga, bet man asmeniškai jo muzika, nors ir keista, bet savotiškai graži ir melodinga, logiška ir lyriška. Kalbant apie situaciją Lietuvoje, yra kompozitorių, kurie naujai kuria paprastą muziką. Ši kryptis vadinama naujuoju paprastumu. Jai atstovauja kompozitoriai Vidmantas Bartulis, Mindaugas Urbaitis, kuriantys itin gražią, bet labai paprastą muziką.

– Kadangi šiuolaikinės muzikos atlikėjų studentų vis dėlto yra, sakykite, su kokiais sunkumais tenka susidurti ruošiant programas?

Ne kartą šį klausimą teko aptarinėti su kolegomis iš Lietuvos ir užsienio, kurie nuolat sėdi konkursuose. Paprastai, tie atlikėjai, kurie specializuojasi šiuolaikinėje muzikoje, su ja ir susidoroja lengviau. Jiems kyla žymiai daugiau problemų atliekant, pavyzdžiui, Alessandro Scarlatti ar J. S. Bacho muziką. Gal taip yra dėl to, kad pirmiausia pats atlikėjas yra šios epochos žmogus, jam aiškesnė dramaturgija, mažiau nusistovėjusių atlikimo variantų, todėl jis gali jaustis kiek laisviau ir interpretuoti savaip. 

– Galbūt prie to prisideda bendradarbiavimas su pačiais kompozitoriais?

Gal, bet kartais ir nepažįstamų kompozitorių kūrinius galima labai gerai atlikti. Dažnai ir užsieniečiai atvažiavę groja šiuolaikinius lietuvių kūrinius, pavyzdžiui M. K. Čiurlionio konkurse. Ir groja, pripažinkime, labai puikiai, nors jie pirmą kartą susiduria su tokiais kūriniais. Taigi, tai nulemia ne tik bendradarbiavimas, bet greičiau šiuolaikinės muzikos suvokimas.

– O kaip yra ruošiamos programos? Ar jas renkasi patys studentai, ar parenka dėstytojai?

Kadangi mes kalbame apie studentus, kurie aktyviai groja, jie dažniausiai dalyvauja konkursuose. O konkursuose dažniausiai reikalaujama groti ką nors šiuolaikinio, tokiu būdu tarsi nurodoma, ką atlikti. Bet neišvengiamai reikia atlikti ir skirtingų epochų kompozitorių kūrinius. Tenka paragauti visko. Dažniausiai aktyvus atlikėjo gyvenimas padiktuoja asmeninį repertuarą. Atsiranda tai, ko jam reikia. Vienu atveju – konkursui arba konkrečiam koncertui, kitu – specialūs užsakymai atlikti naują kūrinį ir t. t. Tada jau ir atsižvelgiama į tai, ko atlikėjas nori pats, ką jis pasirenka.

Jeigu studentas manęs klausia, ką jam groti, aš tikrai dažniausiai stengiuosi įpiršti jam šiuolaikinės muzikos, bet tą sąvoką „šiuolaikinės“ apimu labai plačiai. Bella Bartokas, Paulas Hindemithas, tai, kas parašyta daugiau kaip prieš šimtą metų, o atrodo tarsi vakar. Dar reikėtų paminėti, kad repertuare yra tokių šiuolaikinių kūrinių, kurie jau tapo kanonu, pavyzdžiui, Gyorgy Ligetti etiudai, kurie yra be proto sunkūs ir ne dėl to, kad jie yra šiuolaikiniai, bet jie tiesiog labai sudėtingi. Šiuolaikinėje muzikoje didesnis dėmesys skiriamas ritmikai, naudojama poliritmika, o tai atlikėjui ir yra didžiausias iššūkis.

– O jūsų studentų repertuare daugiau lietuviškos šiuolaikinės muzikos ar pasaulietinės?

Labai sunku atsakyti. Gal lietuviškos. Aišku, tai priklauso nuo laikotarpio, kurį mes vadiname šiuolaikine muzika. Jeigu tai yra po 1975-ųjų, tikrai daugiau lietuviškos. Iš tiesų sunku įvardyti, nes konkrečių skaičiavimų nevykdžiau, bet reikia pripažinti, kad su studentais vis dėlto daugiausia grojame klasikinę muziką.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments