Sako, kad „pasaulis nebebus toks, kaip anksčiau“: ką tai reiškia kultūrai?

Koncertas pandemijos metu. © Tomas Terekas / Muzikos ruduo

Ne kartą viešumoje nuskambėjo vienaip ar kitaip suformuluota mintis, kad praėjus pandemijai, mes nebegrįšime į buvusią tikrovę, o gyvensime jau kitoje, pasikeitusioje, realybėje. Ką iš tiesų reiškia tokia mintis ir kas gali negrįžtamai pasikeisti kultūros srityje?

Ši nuolatos besikeičianti realybė, žinoma, aktuali ir kultūrai. O veiklos, tikslų, misijos ir įvairių modelių peržiūrėjimas, tikiu, buvo ir dar bus naudingas taip pat ir kultūros organizacijoms.

Matas Drukteinis

Per šiuo metus iš įvairių visuomenės atstovų lūpų – nuo ministro pirmininko ir kitų politikų iki verslininkų ir komunikacijos ekspertų – viešojoje erdvėje buvo galima išgirsti nerimą keliantį terminą „naujoji realybė“. Esą, tai – pasaulis ir gyvenimas po pandemijos, kuris nebebus toks pats, koks buvo anksčiau, prie jo reikės prisitaikyti visiems.

Panagrinėjus giliau, dažnu atveju, tai – veikiau skambi frazė. Objektyviausia kaita, tikėtina, įvyks visuomenės sveikatos srityje, kaip teigia ekspertai. Tai yra, gali dar ne vieną rudens, žiemos sezoną tekti viešumoje dėvėti kaukes, vis dar saugotis koronaviruso, galbūt pasikeis ir visuomenės požiūris į higieną, būsime geriau pasiruošę kitoms galimoms pandemijoms ateityje, jei tokių bus. Kaitą, kurią lems pandemija, galime laikyti viena ryškiausių iš visų apie kurias miglotai kalbama. 

Vadinasi ir kultūros sričiai bus tam tikrų ilgalaikių pokyčių. Visų pirmiausia, matyt, dar kurį laiką, o gal ir visam, renginių erdvėse rasime dezinfekcinio skysčio, kitų papildomos higienos priemonių. Šios naujos, nors ir nedidelės, išlaidos taps renginių biudžetų sudedamąja dalimi. Neabejotinai, bent kelis sezonus į priekį, rudens ir žiemos metu kultūros renginių organizatoriai turės įdėti daug daugiau pastangų, kad pritrauktų iki tol buvusį lankytojų skaičių rudens ir žiemos sezonais.

Net ir atsiradus vakcinai, kurį laiką padidėjęs visuomenės atsargumas dar gali išlikti. Tai lems ir komunikaciją, kurioje vis bus užsimenama, kad renginys saugus, laikomasi visų rekomendacijų. Vis dėlto, tikiu, kad ši kaita bus gana laikina ir po poros ar trijų metų viskas bus grįžę į įprastas vėžes.

Žiūrovų registracija konaktų atsekimui. © Tomas Terekas

Kalbant apie kitokią kaitą ir „naująją realybę“ kituose kontekstuose, mintys ir pasisakymai labiau primena naujas susiformavusias komunikacijos klišes ar bandymus kalbėti apie nieką. Pavyzdžiui, apibendrinant verslo atstovų pasakytas mintis apie pasikeitusį gyvenimą ir tam darančią pandemijos įtaką, kalbama apie tai, kaip atsirado daugiau laiko ar situacija privertė susitvarkyti veiklos trūkumus, spragas, kylančias greičiau iš neveiksnumo, problemų ignoravimo, nei dėl objektyvių priežasčių. Pavyzdžiui, verslininkai minti, kad atsirado laiko susitvarkyti įmonių internetinius puslapius, pasiruošti sklandžiau teikti elektronines paslaugas, optimizuoti įmonių veiklą.

Nors šie veiklos tobulinimo aspektai yra sveikintini, jie yra neatsiejama XXI amžiaus augančių vartotojų poreikių ir reiklumo dalis. Jei ne pandemija, tokie darbai kaip įmonės visiškas skaitmeninis pasiekiamumas, vis tiek netrukus būtų įgyvendinti dėl besikeičiančio pasaulio apskritai. Ši nuolatos besikeičianti realybė, žinoma, aktuali ir kultūrai. O veiklos, tikslų, misijos ir įvairių modelių peržiūrėjimas, tikiu, buvo ir dar bus naudingas taip pat ir kultūros organizacijoms.

Visų pirmiausia, ir kultūros sektorius, ir politikai praktiškai įsitikino ir galutinai suvokė, kad kultūra Lietuvoje priklauso tik nuo valstybės finansavimo. Tai nėra jokia naujiena, tačiau pandemija iliustravo, kas atsitinka, kai realus finansinis poreikis yra kur kas didesnis, nei valstybės galimybės jį patenkinti, o jokių kitų išteklių jį padengi kultūros sektorius neturi.

Kalbu apie kultūros mecenatystės tradicijos, mažos verslo paramos problemas, neišvystytą privatų kultūros sektorių, kultūros vartojimo mastus apskritai. Priklausomybė nuo vieno pajamų (finansavimo) šaltinio niekada nėra teigiama praktika, o pastaruoju metu buvo galimybė įsitikinti ir praktinę šios problemos pusę.

Jaunieji programeriai. © Modestas Endriuška

Ateityje, tai galime matyti jau dabar, vis daugiau bus kalbama apie finansavimo, pajamų kultūroje diversifikavimą. Šią problemą pamatė ir politikai, todėl artimiausiu metu galime tikėti proveržio tokiose srityse, kaip realus, o ne fasadinis mecenatystės tradicijų formavimas, paveikių kultūros auditorijos plėtros strategijų įgyvendinimas ir kultūros edukacija, kuri turėtų įgalinti kultūros organizacijas surinkti daugiau pajamų iš kultūros produktų ir paslaugų vartojimo įvairiomis formomis.

Tuo pačiu, ir visuomenė geriau įsisavins, kad už kultūros produktą reikia susimokėti. Viliuosi, bus suvokta, kad esamos, pavyzdžiui, koncertų ar spektaklių bilietų kainos toli gražu neatitinka sukuriamos vertės ir patiriamų išlaidų.

Iš kitos pusės, kultūros organizacijos yra priverstos permąstyti savo funkcijas, veiklos kryptis, efektyvumą. Kai kurios turėjo galimybę pamatyti, koks jų organizacinis aparatas yra nepaslankus greitam prisitaikymui prie besikeičiančių poreikių. Vis dėlto, nors pandemija tam ir turėjo įtakos, šis procesas anksčiau ar vėliau įvykęs būtų. Tam prielaidos pradėjo rastis jau ir anksčiau.

Besikeičianti vartotojų elgsena, vis daugiau naudojantis technologijomis ir mobilių įrenginių priemones jau pakeitė komunikacijos strategijas, iki šiol auganti ekonomika nuosekliai, nors ir lėtu tempu augino aktyvių kultūros vartotojų skaičių ypač didžiuosiuose miestuose. Ir toliau šie procesai tęsis.

Skaitmenizacija ypač paspartėjo. Šis iššūkis bus didžiausias kultūros sektoriui, nes pareikalaus iki šiol nematytų investicijų į naująsias technologijas, IT priemones ir su tuo susijusius žmogiškuosius išteklius. Apie tai dar kalbama nedrąsiai, nes kultūrininkai vis dar yra tam tikroje neigimo stadijoje, skaitmenizaciją tiesiogiai susiedami su mažesnių fizinių renginių įgyvendinimu. Tačiau ne pandemijos kontekste, tai apima ir apims daug platesnes su kultūra susijusias sritis. 

© Joshua Hanson / Unsplash

Be jau minėtos besikeičiančios komunikacijos su vartotojais, neabejotinai atsiras poreikis diegti skaitmeninius marketingo sprendimus: nuo automatinių duomenų apie vartotojus surinkimo iki dirbtinio intelekto pagalbos juos taikant konkretiems reklamos sprendimams. Vis dažniau išgirsime poreikį įsigyti brangiai kainuojančią įrangą: vaizdo kameras, garso techniką, transliacijų įrangą, IT įrankius ir kitokias priemones, kurios leistų įstaigoms ir organizacijoms sklandžiau pereiti prie skaitmeninės realybės.

Nors valstybinės įstaigos jau pradedamos aprūpinti jau dabar, vis dėlto nevalstybinis sektorius dėl to turės pakovoti ir įrodyti, kad to reikia ir kad dabartinės finansavimo priemonės bei taisyklės nesudaro pakankamų sąlygų tokiomis priemonėmis apsirūpinti. 

Vis dėlto kultūros pasiūla virtualioje erdvėje auga ir augs. Vis daugiau pradėsime kalbėti apie mokamo turinio plėtrą ir su tuo susijusias problemas. Viena iš jų – mūsų šalies visuomenė vis dar nėra pasirengusi mokėti už turinį internete. Nors pandemijos metu išaugo mokamo žiniasklaidos turinio paklausa, vis dėl to kultūros ir meno turinys internete suprantamas tik kaip pakaitalas. Ateinančius metus teks plačiau diskutuoti apie fizinės ir virtualios kultūros santykį bei tikslus.

Vienas aspektas dėl pandemijos bus jaučiamas itin stipriai, jį galėčiau laikyti neįtikėtinai efektyviai koronaviruso akceleruota kaita, tai – kultūros bendruomenės pilietinis aktyvumas bei įsitraukimas į politinius, valstybinius procesus. Sunku nuspėti, kokia tokios kaitos raida būtų natūraliu atveju, tačiau turiu įtarimą, kad kultūros bendruomenei būdingas kantrumas būtų praktikuojamas dar ilgai.

Tuo tarpu dabar, iškilus visuotinei grėsmei ir aiškiai matant kultūros politikos spragas bei institucijų neveiksnumą, bendruomenė atrado stiprybės garsiai apie tai kalbėti ir suprato, kad kaip ir visos kitos visuomenės grupės, turi visus pilietinius įrankius paveikti valdžios sprendimus, kontroliuoti ir, esant reikalui, daryti spaudimą.

VOXART.lt pokalbis su G. Masteikaite festivalyje “Muzika erdvėje”. © B. Mikelionytė / S. Maskoliūnaitė

Toks kultūros pilietinės visuomenės proveržis, gali iš esmės pakeisti kultūros politikos dedamąjį svorį bendros valstybės politikos aspektu. Tuo pačiu, pamažu keisti kultūros politikos įgyvendinimo kokybinius standartus. Keisis ir politikos viešumo reikalavimai, kurie pandemijos nulemti visos valstybės mastu.

Tikiu, kad ateityje įvairių Kultūros ministerijų ir kitų valstybės institucijų įvairiausių daro grupių, komisijų ir komitetų veikla bus daug viešesnė, o ekspertų suformuluoti pasiūlymai bus girdimi ir vykdomi. To negaliu paneigti: pandemija daugiausiai prisidėjo prie demokratijos stiprinimo mūsų šalyje.

„Naująją realybę“ aš veikiau vadinčiau „paspartintąja realybe“. Koronavirusas, kaip ir kiekviena visuotinė krizė, išryškino stipriąsias ir silpnąsias vietas. Pastarąsias tenka ir teks operatyviai šalinti. Vis dėlto, pandemija tik paspartino tuos procesus, kurie būtų įvykę neišvengiamai. Žinant naujovių diegimo kultūros srityje problematiką, gali būti, kad dėl neveiksnumo, delsimo, žinių trūkumo, politikų abejingumo, netikėtai būtume ryškiai atsilikę nuo viso likusio pasaulio.

Koronaviruso dėka, visam pasauliui susidrūs su tomis pačiomis problemomis vienu metu ir tuo pat metu vienaip ar kitaip jas tenkant spręsti, galime bent žinoti, kad mūsų šalies kultūros laukas eina koja kojon su kitomis šalimis. Bent jau kurį laiką. 

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments