Spalio 10 d. 18 val. galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) atidaroma jaunosios kartos tapytojo Gusto Jagmino paroda „TVANAS. Stań się!“. Po neseniai įvykusio sėkmingo pasirodymo meno mugėje „Positions Berlin 2017“ (Vokietija), Gustas Jagminas pristato savo ketvirtąją personalinę parodą, į kurią pakvietė ir svečią – vieną kūrinį parodoje eksponuos DAMTP/destrukcijos ir psichodarbininkų sąjunga.
Kitą sykį, būna, neturiu drobės, tai rankioju išmestus kartonus, baldų dalis.
Gustas Jagminas
Šia paroda autorius teigia grįžtantis prie savo pirmosios parodos „Mano genties ženklai. Tapyba“, surengtos Lietuvos medicinos bibliotekoje 2014 m. Tąsyk apie parodą buvo rašyta: „Mano tema – tai pažeidžiamo, nesaugaus, emociškai nestabilaus individo sąmonėje tūnanti Apokalipsės idėja (kaip katastrofų svaigulys), kurią yra gvildenę Jeanas Baudrillard’as ir Zygmuntas Baumanas.“
Anot G. Jagmino, parodos nederėtų sieti su klimato kaita ir atšilimu: „Man tai rūpi, domiuosi, niekada nebuvau skeptikas klimato kaitos atžvilgiu. Bet tapyboje aš ne apie TAI arba apie TAI tik iš dalies, nebenoriu didaktikos mene.“
Gustas Jagminas (g. 1979) Vilniaus dailės akademijoje 2010 m. baigė tapybos magistro studijas, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jo kūriniai buvo sėkmingai pristatyti meno mugėse „ArtVilnius‘17“ ir „Positions Berlin 2017“ (Vokietija). Menotyrininkas dr. Viktoras Liutkus apie Gusto Jagmino kūrybą: „Jis – geras koloristas, mėgstantis tapyti „užkelta“ spalvine gama, kontrastais, vykusiai panaudodamas piešinį, figūratyvą. Remiasi gamta, patirtimi, stebėjimu. Neieško pigaus komercinio rezultato. Moka analizuoti natūrą, ją dekonstruoti ir konstruoti“.
Parodos autorius Gustas Jagminas:
„Parodoje eksponuojami darbai, sukurti nuo praeitų metų rugsėjo iki šių metų rugsėjo. Šios parodos vaizdas pradėjo ryškėti maždaug prieš pusmetį, kai pastebėjau, kad tikslingai pradėjau murkdytis tapyboje su tvano, potvynio motyvais. O apie tokią parodą pradėjau mąstyti bene nuo 2014 metų, kai surengiau pirmąją personalinę „Mano genties ženklai. Tapyba“ Lietuvos medicinos bibliotekoje.
G. Jagminas. „Kontempliacija“, 2016 m.
Tačiau tapydamas apie parodas negalvoju, paprastai ilgesnį laiko tarpą tapau tai, kas man rūpi, tai, kas neduoda ramybės, stebiu save ir analizuoju, kol galiausiai nutariu, kad darbus galiu parodyti ir publikai. Panašiai ir su erdvėmis, mat būsimos parodos vaizdą kur kas labiau veikia erdvė, kurioje dirbi, nei ta, kurioje eksponuosi kūrinius.
Netgi formatus diktuoja labiau gyvenimo peripetijos, nei būsimos parodos gairės. Štai parodoje eksponuosiu ir vieną didesnę drobę (180×200), kurią nutapiau draugų dėka laikinai įsikūręs erdviose dirbtuvėse. Kitą sykį, būna, neturiu drobės, tai rankioju išmestus kartonus, baldų dalis; kuriu Naujamiestyje, o ten daug naujakurių – senuosius gyventojus keičia jaunesni, o jaunimas išmeta senus baldus.
Parodos rengimo laikotarpis man visada būna nelengvas. Ir kol paroda kabo, aš neturiu ramybės. Vis galvoju, analizuoju. Nė tapyti negaliu. Tačiau pernai įvyko lūžis: dar kabant parodai „Peizažas su kaliošu“ pradėjau tapyti darbus, kuriuos ir eksponuosiu parodoje „TVANAS. Stań się!“ Nežinau, gal tai patirtis, gal kas.
Bet rengiant pirmąsias parodas, reikėjo gerokai pasistengti, padirbėti su savimi, stebėti save, kad netapčiau tuo egomaniaku, kuris, kol kabo jo tie paveiksliukai, vien tik apie tai ir tegalvoja. O dabar, man tam tikras iššūkis yra parinkti ar prikergti pavadinimą parodai. Vis dėl to, jeigu eksponuojama gera tapyba, man geriausias lakoniškas pavadinimas – „TAPYBA“. Pamenat tuos laikus? Noriu padaryti kada parodą, kurią išdrįsčiau pavadinti „TAPYBA“.
Kokių žmonių laukiu parodoje? Laukiu lankytojų, visų laukiu. Tapybos parodas labiausiai lanko tapytojai, tai ir jų labai laukiu. Taip pat laukiu ir buvusių mokytojų, bet labiausiai laukiu jau mirusių tapytojų, taip norėčiau išgirsti jų pagyrimų ir papeikimų.“
