Diskusija. Ryčio Šeškaičio /„ArtVilnius'17" nuotr.

Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’17“ aktualaus meno tinklas „VOX ART“ pristatė diskusiją „Menininko meniu: pusryčiams – projekto paraiška, pietums – 2%, vakarienei – mecenatas“. Pokalbio metu kartu su tapytojais Adomu Danusevičiumi ir Egle Ridikaite, režisieriumi, aktoriumi ir performansų kūrėju Benu Šarka, galerijos „The Rooster Gallary“ įkūrėja Jurgita Juospaityte-Bitiniene bei „Baroti“ galerijos direktore Andželika Baroti pasidalinome mintimis apie kultūros finansavimą, meno rinką, mecenatystę, galerijų darbui bei menininkams kylančius iššūkius ir, apskritai, kultūros ir meno situaciją Lietuvoje. Diskusiją moderavo Matas Drukteinis.

Salvadoro Dali žmona ir mūza Gala buvo vaikščiojanti galerija, atrodo, kad ji nurodė šimtą metų į priekį, ką reikia daryti galeristams.

Benas Šarka

Diskusiją pradėsime nuo pusryčių: pakalbėkime apie projektinį finansavimą. Kaip jau įprasta, rudenį ir pavasarį kultūros bei meno atstovai rengia projektų paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, taip pat yra kitų programų ir projektų konkursų. Jurgita, jūsų galerijai jau beveik 10 metų, kaip suprantu, atstovaujate išskirtinai tik jaunosios kartos tapytojams. Į jaunus menininkus galbūt žiūrima šiek tiek atsargiau ar kritiškiau. Jūsų galerija teikia paraiškas, ar pavyko šiemet pavergti ekspertų širdis, apskritai, ar esate patenkinti projektiniu finansavimu Lietuvoje?

JURGITA: Mūsų galerijos veikla prasidėjo 2008 metais, kai padarėme savo pirmąją parodą. Tada dar neturėjome juridinio statuso, tai buvo labiau jaunimo iniciatyva, kuri 2011 metais peraugo į tikrą galeriją. Tad, kaip ir sakėte apie tuos pusryčius, visą tą kelią nuo pradžios ir pradėjau minti: pildyti paraiškas, ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių, pritraukti tuos pačius 2% pietums, eksportuoti lietuvių menininkų kūrinius į užsienį. Kai atsirado tokia institucija kaip Kultūros taryba, reikalai labai pasikeitė į gerąją ir skaidriąją pusę: daugiau paaiškinimo, argumentacijos, kokia tvarka, kriterijai ir, jei bent kiek giliniesi, yra pakankamai lengva suprasti, ko paraiškoje iš pareiškėjo reikalaujama, kokie vertinimo kriterijai, kaip viską pateikti, kad būtų teigiamas atsakymas.

Tačiau savo rate dažnai girdžiu neigiamų nuomonių – yra institucijų, kurios skleidžia tam tikrą nepasitenkinimą, tuo tarpu aš esu patenkinta visiškai. Kalbant apie jaunuosius menininkus, viena vertus, jie – tokia labiausiai pažeidžiama menininkų dalis, nes yra dar jauni, neturi patirties, tačiau, kita vertus, tai savotiškas pliusas, nes yra atskirtų programų, sričių, kuriose jaunieji menininkai akcentuojami ir yra prioritetas. Galiu pasidalinti statistika, kad iš antrajame etape Lietuvos kultūros tarybai teiktų trijų projektų finansavimą gavo tik vienas. Natūralu, per pirmą finansavimo etapą buvo daug daugiau lėšų bei projektų, ir mes teikėme daugiau projektų, o antrajame etape institucija gali teikti tik iki trijų paraiškų.

Benai, jūs irgi rengiate projektų paraiškas. Sakykite, kokia jūsų patirtis, ar nemanote, kad projektinė veikla trukdo menininkui judėti natūralia kūrybine vaga?

BENAS: Jėzus buvo menininkas ar ne? Jis nuolat klausdavo tėvo, savo mecenato,  o šis jam atsakydavo: „Daug žaismingiau – atsisakyti, negu prašyti.“ Žavesys yra tas, kad viskas, kas mums duota, bus atimta ir tai turėtų mums suteikti begalinį džiaugsmą. Kūryba nuo to ir prasideda: iš tavęs ne atima, o tu pats atsisakai. Kaip buda atsisakė savo turtų, nes turtai yra neregimieji. Gerbiamieji menininkai – tos voveraitės – traškios, mažiukės. Kaip ir Varėnoj ar Druskininkuose, vienais metais yra grybų derlius, kitais – nėra. Jeigu grybiena nepažeista, samanų plėšytojai nepažeidė, viskas gerai – voveraičių bus. Tačiau jos turi atsirasti, nes pusiausvyra jau pažeista – didžioji dalis senųjų jau kirmija. Dėl to, pavyzdžiui, galeristai – labai reikalingi. Tačiau vieni galeristai yra kaip vilkai, kurie ateina ir pasiima, o kiti vis tik yra ignoruojami, visos tos smulkios veislės – žožo, pudeliukai ir panašiai. Aš norėčiau, kad kuo daugiau galeristų būtų tų vilkų: aš matau, atėjau ir pasiėmiau. Galeristai – sanitarai tokie. Tas menininkas jau kirmija? Na gerai… Žinai, dabar – galeristų vilkų ateitis.

Andželika, jūs daug metų vadovaujate galerijai, stebite meno rinką, taip pat galite papasakoti apie Vakarų Lietuvos situaciją. Ar jus tenkina tas projektinis finansavimas?

ANDŽELIKA: Galerijai šiemet sukanka 25 metai, tad laiko tarpas – didžiulis: mačiau, kai viskas kūrėsi, kaip keitėsi, kaip viskas gyvavo. Nemanau, kad tokį didžiulį dėmesį reikėtų kreipti vien į Kultūros tarybą. Be abejo, ten, kur skirstomi pinigai, visų patenkintų niekada nebus. Tai tiesiog neįmanoma, aš neįsivaizduoju tobulo pinigų skirstymo mechanizmo, nes visur egzistuoja tas žmogiškasis faktorius, tam tikros simpatijos, antipatijos, asmeninės nuomonės. Tačiau, kalbant apie galerijas, jos tikrai gyvuoja ne iš projektų. Per metus projektai yra keli, vien parodos niekada nelaikau projektu, nes kūrėjai kuria visą laiką, ištisus metus, turi savo kūrinius, kuriuos nori parodyti, mūsų darbas – parduoti arba eksponuoti.

Projektu vadinu, kai norime kažką pristatyti plačiau, įdomiau, reprezentuoti galeriją arba tam tikrą dailininką jau tam tikru kitu mastu nei asmeninė paroda. Tačiau tai jau yra projektai, kurie niekada neleidžia galerijai gyventi, kadangi visos sąnaudos ir išeina projekto surengimui. Neužmirškime, kad Kultūros tarybos finansavimas – dalinis, jo niekada neužtenka projekto įgyvendinimui, tad papildomai atsiranda darbas, kurį mes ir taip darome visus tuos metus ir be Tarybos: surasti rėmėjų projektinei veiklai, kitiems galerijos renginiams, tai darbas su verslo puse, pritraukiant verslininkus į tiesioginę meno egzistencijos pažinimą bei paskui „susargdinant“ juos kolekcionavimu. Tai ir yra, manau, pagrindinė galerijos veikla, kaip ten bebūtų, bet galerija egzistuoja tam, kad padėtų menininkams parduoti savo kūrybą.

​​Jurgita Juospaityte-Bitinienė. Ryčio Šeškaičio / „ArtVilnius’17“ nuotr.

Adomai, Egle, gal jūs galėtumėte pasidalinti mintimis apie valstybės finansinę paramą. Įdomu, kokia jos dalis sudaro bendras menininko pajamas.

EGLĖ: Galiu pasakyti tik apie save: paraiškų rašyti labai nesistengiu, kartais tik stipendijai gauti. Pradžioje nelabai galėjai ir tikėtis, nes niekas tavęs nežinojo, kas iš to, kad rašysi – ką sako tavo pavardė? Tai kuri ir dar papildomą darbą susirandi tokį, kad galėtum dirbti ir paskui tapyti. Tačiau, kai jau po truputį pavardė tampa žinoma, tada gauni ir finansavimą. Taip ir sukiesi. Paskui jau ir daugiau prašyti gali, tada galvoji: gal ir nebedirbti tų papildomų darbų, gal jau išeitų iš savo kūrybos išgyventi. Apie pirkimus, pardavimus anksčiau išvis negalvojau, tuo nesirūpinau, juolab, kad mano darbai yra gana nestandartiniai, nei jų pasikabinsi – ir dideli, ir be porėmių, tai ir negalvojau, gal pirmiau norėjau atrasti save, daryti tai, ką noriu… ir tai ko nenoriu – tas papildomas darbas, už kurį aš gaudavau mažai, tačiau tikriausiai žinojau, kad nebus lenga, buvau tam nusiteikusi.

ADOMAS: Verslo požiūriu, tas kapitalas yra pinigai, o menuose, kaip nagrinėjo sociologas Pierre’as Bourdieu, kapitalas yra simbolinis – pripažinimas. Kaip ir Eglė minėjo, tapus žinomam, susikuria tas simbolinis kapitalas, o tada jau ir pinigai. Vien tik iš kūrybos tikrai neišgyvenu. Tačiau aš galvoju: kas bus, jei tu gyvensi tik iš kūrybos? Yra institucijos, sakykim, galerija. Norėdami, kad tie pardavimai vyktų, tave gali pradėti kreipti tam tikra linkme. Man atrodo, taip pat menininkui svarbu turėti tos atsvaros ir laisvumo. Pajamos iš kažkur kitur gal ne taip ir blogai – atsiranda laisvės galimybė, nes kitu atveju tampi labai priklausomas nuo tos pačios rinkos, nuo žūrovų. Kyla pavojus, kad stengsiesi įtikti, tam tikra prasme, tai čia toks slidus dalykas…

EGLĖ: Slidus, baisus ir nežinai, ar tu tą atlaikysi. Galvoju, jei kažkas, ar galėsiu, žinai, „pabėgti“ ar net nepajusi ir paskui…

ANDŽELIKA: Galerija tikrai nekreips dailininko tam, kad jis dirbtų pardavimui, nes mes patys esame suinteresuoti, kad tas dailininkas būtų kuo iškilesnis savo kūryboje. Todėl mes ir ieškome su verslu tų kelių, kad ir galerija išsilaikytų, ir padėtume menininkui ne stengdamiesi keisti jo kūrybą, o parduodami tokią jo kūrybą, kurioje jis stipriausias.

ADOMAS: Tiesiog, studijuodamas Kopenhagoje, susipažinau su tokiu profesoriumi, kuris yra pasiekęs labai sėkmingą karjerą pasauliniame kontekste. Jis pasakojo apie savo patirtį, kaip galerija pradėjo formuoti jo pasirinkimą, kur jis eina, į kurią pusę. Jam reikėjo labai daug jėgų atsitraukti, pakeisti kūrybą, penkerius metus iš viso buvo nustojęs kurti. Tačiau kai jis grįžo, tos galerijos jo pasikeitusios kūrybos jau nebepripažino.

EGLĖ: Slidus, baisus ir nežinai, ar tu tą atlaikysi. Galvoju, jei kažkas, ar galėsiu, žinai, „pabėgti“ ar net nepajusi ir paskui…

ANDŽELIKA: Galerija tikrai nekreips dailininko tam, kad jis dirbtų pardavimui, nes mes patys esame suinteresuoti, kad tas dailininkas būtų kuo iškilesnis savo kūryboje. Todėl mes ir ieškome su verslu tų kelių, kad ir galerija išsilaikytų, ir padėtume menininkui ne stengdamiesi keisti jo kūrybą, o parduodami tokią jo kūrybą, kurioje jis stipriausias.

ADOMAS: Tiesiog, studijuodamas Kopenhagoje, susipažinau su tokiu profesoriumi, kuris yra pasiekęs labai sėkmingą karjerą pasauliniame kontekste. Jis pasakojo apie savo patirtį, kaip galerija pradėjo formuoti jo pasirinkimą, kur jis eina, į kurią pusę. Jam reikėjo labai daug jėgų atsitraukti, pakeisti kūrybą, penkerius metus iš viso buvo nustojęs kurti. Tačiau kai jis grįžo, tos galerijos jo pasikeitusios kūrybos jau nebepripažino.

Eglė Ridikaitė. Mariaus Morkevičiaus / „VOX ART“ nuotr.

Jei mes negalime ar nenorime aktyviai parduoti savo kūrybos, kas tada mus gali išgelbėti – 2 procentai, verslo parama?

BENAS: Dar vienas šansas yra menininkams būti paliktiems likimo valiai. Kitu atveju, galeristai vis tiek turi būti kaip kokios marijos magdalenos… Laimi konservatoriai, visi galeristai tampa konservatoriais. Menininkui nebūtina tapti žaliuoju, valstiečiu ar konservatoriumi, tai – geleristų reikalas: užsiimti ta šventąja prostitucija. Aš galvoju, pavyzdžiui, nueinu prie parduotuvės, pamatau elegantišką madam ir klausiu: „Madam, ar jūs galėtumėte man nupirkti bandelę su razinomis?“ Ji nuperka. Paskui pasiteirauju, ar galima pas ją į svečius, ir ji sutinka. Sakau: „Ar galite man kraujo duoti ir baltą paklodę?“. Gaunu truputį kraujo ir nupiešiu ant tos baltos paklodės tokį triušį… Vien dėl to, kad galeristai nedirba savo darbo. Jie turėtų užsiiminėti ta šventąja prostitucija su polėkiu! Ateina, elegantiškai skina tuos žiedlapius, kad padėtų menininkams.

ANDŽELIKA: Na, Benas poetiškai kalba, bet yra teisus. Iš tikrųjų galerijos dalia yra tarpininkauti, ir gal kartais „neskaniai“, nes turi surasti bei įtikinti nelaužydamas dailininko, o laužydamas save ir auditoriją, kurią nori paveikti. Tačiau rezultatas galiausiai vis tiek abipusiai naudingas, nes jeigu tu nesiūlai bet ko, tavo sąžinė rami. Galbūt iš pradžių nenorėjo, bet tu jį įkalbėjai ne kažkokiam šlamštui, o geram, rimtam autoriaus darbui. Paskui ir pirkėjas, ir galerija laimingi, ir dailininkas – visi. Žinoma, šis kelias yra galerijos, ne dailininko, ir, be abejo, tai sunku ir ne visiems pavyksta tą daryti.

BENAS: Salvadoro Dali žmona ir mūza Gala buvo vaikščiojanti galerija, atrodo, kad ji nurodė šimtą metų į priekį, ką reikia daryti galeristams.

Tai kas blogai su Lietuvos galerijomis ir galeristais: kažko trūksta, nesugeba parduoti, nėra kas pirktų, o gal viskas gerai?

ANDŽELIKA: man sunku atsakyti. Jeigu sugebėjome tuos 25 metus išgyventi, reiškia kažką, bent kažką, darėme teisingai. Tikrai nelengva buvo nuo pat 1992 metų, kai apskritai nežinojome, kas ir kaip bus toliau. Tuo labiau, išgyventi Klaipėdoje, o ne Vilniuje dar sunkiau, nes, patikėkite, jeigu kalbame apie mažą Lietuvos meno rinką, Klaipėdoje ji – daug kartų mažesnė. Be abejo, todėl tenka dirbti su visos Lietuvos rinka, tikriausiai taip ir turi būti, Vilniuje turbūt taip irgi dirba. Visgi visomis prasmėmis Klaipėdoje buvo sunkiau, nes čia ir mažesnė žiūrovų auditorija, ir pirkėjų, ir pačių menininkų mažiau, tad išlaikyti tuos metus interesą tikrai nebuvo lengva. Todėl ir pasirinkome gal tokį sudėtingesnį kelią: egzistuojame ne vien kaip galerija su parodine veikla, bet taip pat labai daug dirbame miesto mastu, rengiame projektus viešoms erdvėms, tarptautinius projektus – taip daug sunkiau. Įkūrėme Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungą, kad būtų atrištos rankos platesnei veiklai, ne tik todėl, kad mums patiems taip įdomu gyventi, nes esame menininkai, bet ir todėl, kad išgyventume – nieko nedarę, būtume jau seniai užsidarę.

BENAS: Andželika, įsivaizduok, jeigu tu būtum išsiauklėjusi tokį agentą, kuriam pasakai „atvežk į Klaipėdą Yoko Ono“ ir atveža. Ji kala kažkokias vinis į lentas ir vilniečiai nugirsta: negali būti, Yoko Ono Klaipėdoje, televizija praneša ir visi pradeda plūsti. Tai va, ir agentų yra problema, tų tokių… Visi žiūrėjote apie Džeimsą Bondą. Galeristai iš jo irgi gali daug ko pasimokyti. 

Benas Šarka. Monikos Penkutės / „VOX ART“ nuotr. 

Jurgita, jūs atsovaujate kitai kartai, žinot, kas vyksta aplinkui. Nėra tų jaunų kultūros vadybininkų, galerinininkų, kurie sėkmingai dirbtų

JURGITA: Manau, kad yra. Apskritai į viską optimistiškai žiūriu. Mūsų galerija taip pat nesivadovauja tiktai „ištiestos rankos principu“. Mūsų lėšos sugeneruojamos daugiausia iš pardavimų tiek vietinėje, tiek tarptautinėje rinkoje, labai aktyviai dalyvaujame tarptautinėse meno mugėse. Tikrai net nepritarčiau, kad čia reikia kažkokių agentų-galerininkų, nes, mano nuomone, tikrai turime pakankamai aktyvių ir profesionalių galerininkų.

Tad lyg ir judame, bent jau Vilniuje, gera linkme?

JURGITA: Neskirstyčiau, ar Vilniuje, ar Klaipėdoje. Kaip Andželika minėjo, tai – viena rinka, ji maža ir nesidalina. Mano galerija turi klientų tiek Klaipėdoje, tiek Kaune, o Andželikos galerija turi klientų kituose miestuose. Taip, Klaipėdoje sunkiau išsilaikyti – visko mažiau, kita vertus, ir konkurencija mažesnė, nes turbūt nėra kitų tokių iniciatyvų.

ANDŽELIKA: Tai kaip tik yra blogai, nes kai tau niekas nekvėpuoja į nugarą, dar sunkiau išsilaikyti: rankos nusileidžia ir tu galvoji, kad esi pats geriausias, pats nuostabiausias, o taip toli gražu nėra, ypač kai tuo užsiimi 25 metus. Didžiausia Klaipėdos bėda yra tas kvėpavimo į nugarą neturėjimas, nėra jaunų žmonių, ne tik galeristų, bet ir menininkų. Tai yra pati didžiausia visų regionų bėda, viskas koncentruojasi Vilniuje, visa gyvybė čia: atvažiuoji ir matai, kad viskas juda, kruta, o Klaipėdoje… Jauniausias keramikas yra Baroti, kuriam 60 metų!

BENAS: Andželika, moterys, sukilkite. Žiūrėkite, ministrė Liana. Staiga plūstelėkite, moterys, tokia amazonių nimfomanių armija! Kitas pavyzdys: užsienyje dailininkas „pakabina“ seną grafienę ar kunigaikštienę, porą metų pagyvena, kunigaikštienė numiršta ir jam lieka pilis. Ta mecenatystės tradicija. Lietuvoje bajorų luomo nėra, mes turime patys kapstytis. Tačiau aišku, gavome tokį stiprų išlikimo geną. Tremtis baigėsi, dabar tokia kitokia tremtis, bet ji irgi duos ateities kartoms… Tos jaunos voveraitės kažkada labai traškės pasaulyje. Mes dirbame ir esame tas mėšlas, kuris tręšia ateities kartų genetiką. Tačiau moterys… jos gali viską. Atsiranda tuntai galerisčių, kurios išteka už užsienio ambasadorių – italų, ispanų. Politika. Kiek atsiranda jaunų lietuvaičių, kurios važiuoja ten į tą Italiją, išteka už kažkokių „lochų“ picerijų savininkų, batų įmonių direktorių, paskui išsiskiria, italų vaikus augina ir jokio pelno Lietuvai neneša, be gerų alimentų joms pačioms.

Tęsinys antroje diskusijos dalyje – jau netrukus. Skaitykite voxart.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *