„Twenty Fingers Duo“ išleido debiutinį albumą: „Kūrybos metu vykstantys mainai – didžiausias turtas“

Ansamblis „Twenty Fingers Duo“. © Lauryna Narkevičiūtė

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Twenty Fingers Duo“, kurį įkūrė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir violončelininkas Arnas Kmieliauskas, išleido debiutinį albumą „Performa“. Jame skamba šeši kūriniai, atspindintys mūsų šiuolaikinės muzikos scenos įvairovę, kurias dueto užsakymu sukūrė kompozitoriai Mykolas Natalevičius, Dominykas Digimas, Rūta Vitkauskaitė, Julius Aglinskas, Arturas Bumšteinas ir Andrius Maslekovas.

Kaskart prisėdus prie naujo kūrinio – plečiasi horizontai. Man labai gera sutikti vis naujus kūrėjus.

Lora Kmieliauskaitė

„Performos“ premjera įvyko 2019 metų vasarį „Menų spaustuvėje“, kur gyvai atliekamas kompozicijas lydėjo vizualiųjų menų kūrėjos Laurynos Narkevičiūtės darbai. Šios vizualizacijos, papildančios muzikinį albumo naratyvą, pateko ir į debiutinį „Twenty Fingers Duo“ albumą. Unikalioje leidinio pakuotėje – dvikalbis bukletas, kompaktinis diskas ir QR kodai, norintiems albumo klausytis internetu. 

Šis albumas – tai bendras „Twenty Fingers Duo“ ir Lietuvos muzikos informacijos centro leidinys, kurį jau galima rasti Lietuvos kompozitorių kūrybos platformoje „MusicLithuania.com“. Jo pasirodymą lydi ir Šarūno Barto režisuotas videoklipas, taip pat muzikologės Rasos Murauskaitės interviu su Lora Kmieliauskaite ir Arnu Kmieliausku.

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų šio pokalbio metu nuskambėjo: „Lora, ką tu manai?“, „Arnai, o kaip tu galvoji?“ Šiltas, broliškai ansambliškas ryšys turbūt yra vienas ryškiausių šiuolaikinės muzikos ansamblio „Twenty Fingers Duo“, išleidžiančio savo pirmąjį albumą „Performa“, bruožų. Pokalbyje – svarstymai apie dueto kaitą, raidą, taip pat apie paradoksalų poreikį mokytis antiansambliškumo, kurio netikėtai prireikė įrašinėjant vieną „Performos“ kūrinių.

Albumo viršelis.

– Ko šiandien jūs ieškote šiuolaikinėje muzikoje, kas joje jus sudomina? Nauji garsiniai pasauliai, kraštutinumai? Kokių iššūkių randate? Juk šiais laikais, atrodo, niekuo nebenustebinsi.

Arnas Kmieliauskas: Vis dar esame linkę daug eksperimentuoti. Ne kartą sakiau, kad mes – bręstantis, jaunas ansamblis, kuris dar neturi aiškios krypties. Norime išmėginti naujus žanrus, formas, technikas… Mums viskas įdomu. Domimės išplėstinėmis instrumentų galimybėmis, tembriniais niuansais. Aišku, viskas tarsi jau išieškota, išmėginta, tačiau patys norime geriau susipažinti su ta išplėstine baze.

O ateityje gal paaiškės ir mūsų pačių aiškesnė kryptis. Lygiai taip pat stengiamės neužsidaryti, likti atviri kitoms medijoms, meno rūšims. Linkstame į tarpdiscipliniškumą. Šiais laikais ne viską išeina perteikti tik muzika, todėl, jungiant skirtingus menus, bent jau mano nuomone, pavyksta geriau atskleisti šių dienų pasaulį.

Atlikdami naująją muziką, galime įsitraukti į bendrą kūrybinį darbą. Tampame ne tik atlikėjais, bet, iš dalies, ir kūrėjais.

Arnas Kmieliauskas

Lora Kmieliauskaitė: Kaskart prisėdus prie naujo kūrinio – plečiasi horizontai. Man labai gera sutikti vis naujus kūrėjus. Mėgstu eiti į repeticijas, kuriose manęs daug klausinės, aš pati galėsiu klausti ir nuo pat pradžių matysiu, kaip dygsta tos kūrinio sėklos, kaip jos auga delnuose. Gera būti procese, kai tam tikrame koncertinio atlikimo taške jauti, kad nuėjai visą kelią, žinai, ką nori pasakyti, esi įsigilinęs ne tik į kūrinio koncepciją, o ir į pačią kompozitoriaus asmenybę.

Tie kūrybos metu vykstantys mainai man yra didžiausias turtas. Skirtingai, nei ruošiant klasikinio repertuaro kūrinį iš natų, kai iš esmės jautiesi vienišas. Dažnai kvestionuoji pats save – ar teisingai supratai? Vienas išgyveni tą kelionę… O bendradarbiaudamas su kompozitoriumi, kitais menininkais, puikiai perpranti tai, ką darai. Daugybę kartų ir mes su Arnu perklausiame vienas kitą, diskutuojame, nesutinkame. Nėra sustabarėjimo, nes visą laiką esame tarsi „ant adatų“.

Arnas: Paprasčiau tariant, atlikdami klasikinę muziką esame tarsi įpareigoti savaip interpretuoti. Atlikdami naująją muziką, galime įsitraukti į bendrą kūrybinį darbą. Tampame ne tik atlikėjais, bet, iš dalies, ir kūrėjais.

– Papasakokite, ką klausytojas ras jūsų debiutiniame albume „Performa“ – koks jo atsiradimo kontekstas, kokių kompozitorių kūriniai jame nugulė? Kodėl pasirinkti būtent šie kūrėjai? 

Arnas: Tikriausiai rinkomės pagal tai, su kuo buvo tekę ar netekę dirbti, ir kas mums tuomet atrodė įdomu išbandyti. Pradėdami ruošti programą, jau buvome įvairiuose festivaliuose ir koncertuose atlikę nemažai jaunosios kartos lietuvių kompozitorių kūrinių, susidarę apie juos įspūdį. Taip ir atsirinkome savo „laimingąjį šešetą“.

Visi, kuriems pasiūlėm, iškart sutiko bendradarbiauti, visiems buvo įdomu. Nenorėjome jų varžyti, nes visi – labai individualūs. Vieni naudoja šiek tiek aleatorikos, kitų muzikoje galima girdėti neoromantikos – mums įdomus tas kompozitorių spalvingumas, tai, jog jie nėra vieno stiliaus. Norėjome išryškinti, koks platus Lietuvos kompozitorių kūrybos spektras.

O kalbant apie paties CD atsiradimo kontekstą, tai pirminė priežastis paprasta – smuikui ir violončelei nėra sukurta daug muzikos, ne tik lietuvių, bet ir Vakarų Europos kompozitorių, todėl norėjome praplėsti savo repertuarą. Tikimės, kad jis galės praplėsti ir kitų ansamblių repertuarus. Reikia pasakyti, kad mūsų projektas „Performa“ yra audiovizualinis, prie jo taip pat prisidėjo vizualiojo meno kūrėja Lauryna Narkevičiūtė. Vaizdas „Performoje“ papildo, praplečia ribas, kartais net padeda suprasti pačią muziką. Iš tikrųjų, „Performa“ buvo pirmasis projektas, nuvedęs mus naujomis kryptimis.

Ansamblis „Twenty Fingers Duo“. © Artūras Morozovas

Lora: Dar svarbu paminėti, kad ši programa – tai dedikacija Lietuvai. Tuo metu, kai ji buvo ruošiama, su Arnu daug keliavome. Mūsų geografija labai išsiplėtė, tačiau Lietuva atrodė tokia mažutė, tokia gražutė. Norėjome, kad mūsų pakviesti kompozitoriai pasirinktų ar kažkokią istorinę asmenybę, ar gamtos objektą, susijusį su Lietuva.

Siekėme padaryti labai lietuvišką „produktą“, kartu tikėdamiesi atspindėti mūsų šiuolaikinės muzikos įvairiapusiškumą. Todėl sąmoningai rinkomės ir performatyvaus meno kūrėjus, kaip kad Arturas Bumšteinas, ir tradiciškiau į kūrybą žiūrinčius kompozitorius.

Arnas: Bet pirmiau atsirado kompozitoriai, o tada – minėta idėja. Temą suformavome tam, kad būtų vientisa ašis, visus juos sujungianti. Nevaržanti, bet duodanti impulsą kurti. Įdomus faktas, kad L. Narkevičiūtė vizualiką kūrė neišgirdusi kūrinių, o tik remdamasi jų idėjomis. Galutinį projekto vaizdą pamatėme jau tik pačioje pabaigoje.

– O neišgąsdins „Performa“ žmonių be šiuolaikinės muzikos „įdirbio“?

Lora: Manau, kad šiuolaikinės muzikos nepažįstantys maloniai nustebs ir susipažins. Galbūt net ir žinovą, manantį, kad puikiai pažįsta lietuvišką šiuolaikinę muziką nustebintų A. Bumšteino eksperimentika. Tačiau rinkdamiesi kūrinius albumui ir nenorėjome gąsdinti.

Arnas: Albumą dėliojome nuoseklaus augimo principu – raiškos naujumu išsiskiriančius kūrinius sudėjome arčiau pabaigos. Norėjome, kad klausytojas tarsi po truputį priprastų, protarpiais gautų pailsėti, o tada jau griebtų jautį už ragų (juokiasi).

Ansamblis „Twenty Fingers Duo“. © Tautvydas Stukas

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad jums visuomet įdomios išplėstinės technikos, nauji dalykai, kurių patys galite išmokti. Ar daug mokytis teko įrašinėjant šį albumą? Jautėte, kad patobulėjote, žengėte dar vieną žingsnį į priekį, ar užteko jau prieš tai turėtų gebėjimų, žinių?

Arnas: Sudėtingiausia tai, kad visi kompozitoriai turi individualią muzikinę kalbą, muzikos užrašymo būdus. Vietoj to, kad naudotų bendrą sistemą, daugybė kompozitorių visame pasaulyje kuria naują kalbą, terminus, notacijos sistemas ir fiziškai reikia laiko prie to priprasti, išmokti perskaityti, greitai sureaguoti. Čia daugiau bendras pastebėjimas, o kalbant konkrečiai apie „Performą“, būtų galima pasakyti kad daugiausia iššūkių turėjome su A. Maslekovo ir A. Bumšteino kūriniais.

A. Maslekovas naudoja labai plačią išplėstinių technikų bazę. Fiziškai reikėjo mokytis naujų dalykų, lavinti koordinaciją, kuri mums buvo neįprasta, o dar apjungti viską ansamblyje. Iš pradžių buvo gana sudėtinga, tačiau klausantis atrodo priešingai – kad viskas labai paprasta. O A. Bumšteino kūrinyje yra daug aleatorikos, improvizacijos. Mes nesame tie, kurie labai lengvai improvizacijai pasiduoda. Tad reikėjo išlipti iš klišių savo galvoje. Tai mums buvo pamoka, leidusi išplėsti atlikimo amplitudę.

Ansamblis „Twenty Fingers Duo“. © Lauryna Narkevičiūtė

Lora: Arnas viską labai teisingai pasakė, pridėti norėčiau tik tiek, kad dirbant su A. Bumšteino kūriniu, mums pirmą kartą gyvenime teko mokytis antiansambliškumo. Grojant ansamblyje neklausyti savo partnerio, ko juk visą gyvenimą mokėmės. Čia mums pirmą kartą tuo pačiu metu reikėjo groti ir darnoje, ir nedarnoje. Paradoksas.

Arnas: Vadovautis ne vienas kitu, o skambančiu muzikiniu takeliu, kuris mums užduoda toną. Mes su Lora turėjome nepasikliauti vienas kito instinktais, o stengtis reflektuoti tai, kas skamba elektroniniame garso takelyje.

Lora: Takelis buvo tarsi mūsų partitūra. Muzikanto „formatas“, visa sistema, kurioje mokėmės, sako priešingai. Tad turėjome nugriauti tą pamatą, metodiką, pagal kurią visą gyvenimą buvome mokomi. To paprastai net nekvestionuoji, atrodo, normalu klausyti, derintis, derėti. O čia staiga reikėjo prie kūrinio prieiti iš kitos pusės – man tai buvo labai įdomi pamoka.

  • 11
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments