Tarp spektaklio ir performanso – A. Vilkaitytės „Išoriniai pojūčiai“

Organizatorių nuotr.

„Išoriniai pojūčiai“ – Austėjos Vilkaitytės šokio performansas, gegužės 20 d. pasirodysiantis Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2), o gegužės 24 d.  – Menų spaustuvėje Vilniuje (Šiltadaržio g. 6). Profesionalus, o kartu ir megėjiškas šokis, tirpdantis žanrus ir laviruojantis tarp choreografijos spektaklio bei performanso, šokėjoms jau tapęs terapija.

Kūnas yra tik objektas, konteineris, o siela kažkur kitur –  gal net laminato plokštėje ar „Peco Rabenne“ aromate.

Austėja Vilkaitytė

Režesiere ir choreografė A. Vilkaitytė kartu su dar penkiomis merginomis – Egle Nešukaityte, Judita Stundžyte, Kristina Marija Kulinič, Ieva Jackevičiūte, Indre Ginkevičiūte – išlaisvina improvizaciją ir komponuoja judesius, persipynusius su laiku, erdve ir kūnais.

Merginos kūrybinius sentimentus instruktuoja su autentišku judesiu bei kitomis mediatyviomis praktikomis, kurios turi ir terapinio pobūdžio. Šokio spektaklio atlikėjos dar prieš pasirodymus dalinasi istorijomis ir ieško atsakymų, kaip kūryba studijoje ir scenoje gali būti siejama su jų pačių bei publikos asmeninėmis erdvėmis.

Šokio performanso režisierė ir viena iš atlikėjų Austėja Vilkaitytė:

„Mane domina kūrinio išraiška, kurią galima būtų apibrėžti tarp spektaklio ir performanso, naudojant choreografiją kaip rėmą ir koncentruojantis į patirtį, kurią galime surasti kaskart improvizacijoje – taip mes laviruojame tarp šių dviejų žanrų. Tikiuosi, jog žiūrovas pasijus šiame performanse/spektaklyje kaip tam tikroje kelionėje arba sapne.

Kalbant apie politinius, socialinius diskursus, aš ir toliau formuoju savitą sau feminizmo judėjimą, įvardindama jį rajonine teorija, kur kiekvienas atsirandantis objektas ir rūbas tampa simbolika, iliustracija ir žinute pats savaime, apšviestas sceninių lempų. „Išoriniai pojūčiai“ bendrai kvestionuoja subjekto ir objekto erdves – kaip mes galime priimti, jog kūnas yra tik objektas, konteineris, o siela kažkur kitur –  gal net laminato plokštėje ar „Peco Rabenne“ aromate. Tie pigūs gilių tradicijų pakaitalai taip pat turi sielą, kuri atgyja teatre – dar vienoje tradicijoje.

Žinutė, kurią kaskart primenu sau ir kolegėms – kaip visuomenėje esančias problemas galima hiperbolizuoti ir paversti šokio poezija, kaip galime tapti tik tranzistoriais, kūnais, per kuriuos keliauja informacija, kaip transformuoti socialines reikšmes į lėtai judančius paveikslus, kiek galime atverti ribas, kaip galime rasti grožį vienatvėje.“

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments