Menas gyvenime gali virsti menu gyventi: apie menų brandos egzaminą ir virtualius jo iššūkius

Vilniaus Žemynos gimnazijos mokinių spektaklis © Vilniaus Žemynos gimnazija

Šiomis dienomis Lietuvos abiturientai laikė menų brandos egzaminą ir vertinimo komisijai pristatė sukurtus kūrybinius darbus iš pasirinktos meno srities – muzikos, šokio, teatro ar vizualiųjų menų (dailės, fotografijos, grafinio dizaino, taip pat filmų kūrimo). Kaip sekėsi pristatyti ir apsiginti kūrybinę užduotį karantino sąlygomis ir kodėl šis egzaminas svarbus ne tik stojantiems į menų specialybes?

Menų egzamino procese mokiniai tikrai atsiveria ir keičiasi.

Agnė Rickevičienė

Vizualiųjų menų srityje nuotolinis kūrybinių darbų demonstravimas būtų lengviau įsivaizduojamas – juk ir profesionalūs menininkai bei galerijos rengė virtualias parodas. Tačiau kaip su kitomis meno šakomis?

Apie tai plačiau pasikalbėsime su didelę menų brandos egzamino vykdymo patirtį turinčiais pedagogais: Vilniaus Žvėryno gimnazijos dailės mokytoja metodininke Jūrate Kokštaite – ji šiais metais buvo Vilniaus miesto grafinio dizaino krypties vertinimo komisijos pirmininkė ir dailės kūrybinių darbų vadovė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktoriumi ir muzikos mokytoju ekspertu dr. Arvydu Girdzijausku – muzikos krypties kūrybinių darbų vadovu, Vilniaus Žemynos gimnazijos šokio mokytoja eksperte Agne Rickevičiene ir tos pačios gimnazijos teatro mokytoju Gintaru Tubeliu – ši gimnazija Vilniuje bene vienintelė, kur mokiniai renkasi šokio ir teatro krypčių kūrybinius darbus. 

Prieš pokalbį norisi plačiau pristatyti menų brandos egzaminą, įvestą 2013 metais. Jame svarbu ne tik rezultatas, bet kartu siekiama sudaryti sąlygas mokiniams išgyventi kūrybinį procesą nuo idėjos iki rezultato. Tai – galimybė pasijausti tikru menininku, suprasti kūrybos vertę, įsigilinti į tyrinėjamą meninę problemą, analizuoti ir sieti savo bei kitų menininkų kūrybą, interpretuoti meninį kultūrinį kontekstą, pristatyti savo kūrybą viešai.

Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokinių muzikinis spektaklis. © Vydūno gminazija

Šis egzaminas – ne tik mokinių pasiekimų patikrinimas, bet būdas motyvuotai rinktis profesionalaus kūrėjo kelią bei studijų programą, skatinti individualų raiškos stilių ir požiūrį į meninius reiškinius. Egzaminu taip pat skatinama pasinaudoti įgyta kūrybinio darbo patirtimi renkantis su menais nesusijusią arba iš dalies susijusią profesiją bei stiprinti meninio ugdymo prasmės supratimą mokykloje ir visuomenėje.

Atlikdami egzamino užduotį mokiniai apibendrina visą meninio ugdymo patirtį – tiek formalią, tiek neformalią ir mokosi sąmoningai taikyti įgytas žinias. Anot meninio ugdymo teoretikės dr. Vidos Kazragytės, mokinys ugdomas jo paties kūrimo procese, reikalaujančiame prasmingo žinių taikymo.

Mokiniai egzaminą gali laikyti kaip kūrėjai arba muzikos, šokio ir teatro srityse – kaip atlikėjai. Pasirinkę menų brandos egzaminą kandidatai kuria pasirinktos srities kūrybinį darbą. Visi mokiniai taip pat turi parašyti ne mažiau kaip 2000 žodžių apimties kūrybinio darbo aprašą. Egzamino vertinimas yra kriterinis, todėl mokiniai iš anksto žino, kokio rezultato iš jų tikimasi. Kūrybos procesas trunka apie pusę metų – egzaminas pasirenkamas spalį, o laikomas balandį.

Menų egzamino kūrybinio darbo reikalavimai. © VOXART.lt

Šiemet menų egzaminą pasirinko ir laikė daugiau nei pusantro tūkstančio abiturientų – panašiai tiek, kiek ir kelerius paskutiniuosius metus. Tradiciškai populiariausia yra vizualiųjų menų kryptis – du trečdaliai mokinių laikė dailės, fotografijos arba grafinio dizaino egzaminus. Tik beveik du šimtai abiturientų rinkosi muzikos egzaminą. Tačiau šokio ir teatro kryptys sulaukia dar mažesnio populiarumo. Tam yra objektyvių priežasčių – tik retoje gimnazijoje mokiniams siūlomi šie dalykai. Dar liūdnesnė padėtis yra su filmų kūrimu – jo mokoma tik keliose Lietuvos gimnazijose, egzaminą kasmet pasirenka vos keletas mokinių.

– Menų egzaminas nėra mokiniams įprastas pasiekimų vertinimo būdas. Juo skatinama ne tik pademonstruoti savo žinias, bet pasijausti ir tikrais menininkais. Kaip atsiskleidžia egzamino tikslai realybėje, kokį poveikį jis daro mokiniams, ugdymui?

Arvydas Girdzijauskas: Menų egzaminas mūsų gimnazijoje suvokiamas kaip įgytų meninių patirčių, sukauptų meninių veiklų bagažo apibendrinimas. Tai lyg savotiška ataskaita prieš patį save ir prieš draugus, apibendrinanti nueitą kelią ir pabrėžianti meninės veiklos prasmingumą. Antra vertus, tai ir proga labiau pasigilinti į sritį, kurią masina giliau patyrinėti, kuri labiau sudomino pamokų metu, iškėlė klausimų, reikalaujančių atsakymų. Manau, kad ir savęs išbandymo, iššūkio momentas svarbus, įrodant sau – „Aš galiu“: galiu sukurti, atlikti, priimti iššūkį ir jį įveikti. Šis principas, beje, gana svarbus visoje muzikinėje veikloje mokymosi mūsų gimnazijoje metu.

Žiūrint plačiau meninio ugdymo kontekste, egzaminą matyčiau kaip projektą, darbą, skirtą tam tikrai pasirinktai temai tyrinėti, gilintis. Tai – ir tiriamųjų gebėjimų, kurie bus būtini tolimesnėse studijose, ugdymas, ir mokslinio tyrimo principų pritaikymas meniniame procese. Taip suartinant mokslą ir meną, mažinama tradiciškai nusistovėjusi atskirtis. Egzamino darbas – tai ir programos temų, nustatytų ribų praplėtimas, ir tam tikros tiriamųjų darbų bibliotekos kūrimas. Čia, manyčiau, svarbus ne galutinis rezultatas (labai jau sunku gauti prastą pažymį dirbant pusę metų), bet procesas, motyvai, giluminiai dalykai, įprasminantys meninių veiklų reikšmingumą mokyklos gyvenime ir mokiniui suvokiant save kaip asmenybę.

Arvydas Girdzijauskas. © Asmeninis albumas

Jūratė Kokštaitė: Vilniaus Žvėryno gimnazija yra keletą kartų buvusi menų egzamino vertinimo centru. Tuomet aktų salėje surengdavome kūrybinių darbų parodą, ją lankė mokytojai, mokiniai. Tai būdavo tarsi egzamino reklama, didinanti jo vertę bendruomenės akyse. Kaskart sukurdavome tarsi vizualiųjų menų šventę. Gal dėl to mano mokiniai kasmet renkasi šį egzaminą. Nors domisi daugelis, apsisprendžia laikyti tik keli. Vieni mokiniai sako, kad būtų įdomu laikyti dailės egzaminą, bet jie jau pasirinko 4 ar 5 kitus, kurie bus reikalingi stojant į aukštąsias mokyklas. Kai kuriuos mokinius, nors jie puikiai piešia, kuria, išgąsdina kūrybinio darbo aprašas – jie neturi tokio aprašo rašymo patirties. Galop, lieka tie, kuriems menų egzaminas yra reikalingas, nes planuoja toliau mokytis su daile, dizainu susijusių dalykų.

Pateiksiu kelių egzaminą pasirinkusių mokinių atsiliepimus, atskleidžiančius jų požiūrį. Dabar grafinį dizainą užsienyje studijuojanti Sibilė sako nesigaili pasirinkusi dailės egzaminą: „Aš išmokau geriau valdyti akvarelę, panaudojau daugiau detalių, nei įprastai naudoju savo kūriniuose. Daug išmokau ir rašydama kūrybinio darbo aprašą.“ Prieš kelerius metus mokyklą baigęs Dominykas dabar studijuoja Vilniaus dailės akademijoje. Jis taip pat patvirtino, kad egzaminas jam buvo naudingas: „Atlikdamas šį egzamino darbą, daug ko išmokau, nes teko daug domėtis, rinkti informaciją, stengtis labiau suprasti grafičio kultūrą, jo piešėjus. Teko daug vaikščioti po Vilnių, kol suradau tinkamesnių kadrų nuotraukoms.“

Keletas mano mokinių, laikę dailės krypties menų egzaminą, toliau tęsia humanitarinės krypties studijas. „Kurdama menų (dailės) mokyklinio egzamino darbą, supratau, kaip per vaizduojamąjį meną išreiškiama žmogaus mintis, kaip piešiniais vystomas pasakojimo siužetas, kaip skirtingos piešimo technikos gali sustiprinti įspūdį, kurį autorius nori perteikti. Šis darbas man didelė paskata toliau mokytis ir siekti naujų kūrybinių patirčių įvairiose vaizduojamojo meno srityse“, – patirtį įvertino Nerilė, dabar studijuojanti humanitarinius mokslus.

Gintaras Tubelis: Stebėdamas savo mokinius suprantu, kad teatro egzaminas jiems – puiki galimybė diskutuoti rūpimomis temomis su bendraamžiais, bendruomene, atskleisti savo požiūrį. Tos galimybės, mokydamiesi kitų dalykų, jie tiesiog neturi. O egzaminas svarbus tuo, kad po kūrybinių darbų pristatymo, kuris mūsų gimnazijoje būna atviras ir gali dalyvauti visi bendruomenės nariai, dažnai išgirstu kolegų komentarus: niekada negalėjo pagalvoti, kad vienas ar kitas mokinys toks gilus ir gabus, toks įdomus.

Gintaras Tubelis ir mokiniai. © Vilniaus Žemynos gimnazija

– Manote toks egzaminas naudingas ir tiems mokiniams, kurie neketina savo gyvenimo sieti su menu?

Arvydas: Mokiniai pajėgia suvokti menines veiklas kaip savo asmenybės ugdymo būdą, kūrybinių horizontų praplėtimą ir naujų galimybių atskleidimą. Tokiu būdu kūrybinė vaizduotė tampa ne tik muzikos egzamino darbo rengimo priemone, bet ir saviugdos instrumentu, savo galimų veiklų įsivaizdavimo, ribų praplėtimo priemone. Tai atveria mokiniams papildomas galimybes save suvokti, nubrėžti lanksčias ateities perspektyvas, pasitikėti ir taikyti savo kūrybines galias, nesvarbu kokioje srityje jie šias galias pritaikytų. Menas gyvenime gali virsti menu gyventi.

Gintaras: Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad teatro egzaminą renkasi ne tik tie mokiniai, kurie savo ateitį ketina sieti su teatru, kinu ar menu, o ir tie, kurie „maudosi“ skaičių pasaulyje. Viena mano mokinė pasirinko studijuoti ekonomiką, nes jaučia didžiulį malonumą įveikusi sudėtingiausią lygtį, bet teatro egzaminas jai buvo labai svarbus, kad išsakytų savo poziciją ir požiūrį į gyvenimiškus dalykus. Kitam mokiniui, ilgą laiką buvus patyčių objektu, scena padėjo  „užčiaupti“ kiekvieną bandantį tyčiotis.

Keli pavyzdžiai, kaip egzamino patirtį apibendrina  mano mokiniai. Titas dalijosi tokiais įspūdžiais: „Aš tikiuosi, kad vieną dieną atsiras žmonių, kurie išdrįs pakelti galvą, kad ir kaip sunku tai būtų, ir pažvelgti į viršų. Galbūt tada jie supras, kad plytelės – tai tik grindinys, kuriuo mes vaikštome. O dangus yra tai, ko turėtų norėti kiekvienas, žiūrėdamas į jį.“ Gabrielė pasirinko teatro egzaminą, nors žinojo, kad meninės profesijos nestudijuos: „Mano svajonė yra tapti mokslininke, o jeigu tiksliau – biochemike. Nors tai yra tikslieji mokslai, kuriuose nėra daug vietos meninėms interpretacijoms, visada noriu turėti meną šalia savęs, nes tai yra didžiulė mano gyvenimo dalis. Pasirinkusi teatro egzaminą supratau, kad net pačios tiksliausios ir išgrynintos mintys visada gali turėti patobulinimų.“

Vilniaus Žemynos gimnazijos mokinių spektaklis © Vilniaus Žemynos gimnazijos

– Kaip keičiasi mokiniai menų egzamino kontekste?

Agnė Rickevičienė: Menų egzamino procese mokiniai tikrai atsiveria ir keičiasi. Galiu pakomentuoti savo mokinio Evaldo žodžiais: „Pasirinkau šokio kūrimo krypties egzaminą, kuriam sukūriau dviejų dalių šiuolaikinio šokio kompoziciją „Pašauktas iš šešėlio“. Kadangi šokis pagrįstas savianalize, nusprendžiau, kad jį atlikti geriausiai galėsiu pats. Kūrybinis procesas buvo tikrai įdomus, gilinausi ne tik į save, siekdamas suprasti, koks esu, bet ir į šiuolaikinio šokio istoriją, žiūrėjau daugybę šokių, konsultavausi su vadove. Egzamino metu supratau, kad kūrėjui būtina žvelgti į savo darbą ne tik iš savo, bet ir iš kitų perspektyvos. Supratau, kad nesu toks išskirtinis, kaip atrodė anksčiau.“ 

Jūratė: Nors nuo egzamino įvedimo praėjo 7 metai, dar ne visi kolegos ir mokiniai žino apie menų egzaminą. Tai atspindi ne itin pagarbų požiūrį į meninio ugdymo dalykus, kuris perduodamas ir mokiniams.  Kadangi turiu nemažą patirtį, įgyvendinant šį egzaminą, galiu pasakyti, kad neretai jis tampa mokiniams vienintele galimybe baigti vidurinio ugdymo programą ir gauti brandos atestatą. Deja, ne visi jie yra išsiugdę reikiamą dailės kompetenciją. Šiais mokslo metais turiu vienuoliktokų grupę, kuri puikiai dirba. Manau, gal kitais metais menų egzaminą laikyti pasirinks gabūs dailei mokiniai. Nors įprastai jie būna gabūs daugeliui dalykų ir laisvai gali rinktis kitus egzaminus.

Jūratės Kokštaitės mokinės Leticijos Šedurskaitės piešinys. © Asmeninis albumas

Laikyti menų egzamino mokinių nei skatinu, nei atkalbinėju – tik informuoju. Sudarau galimybę mokiniams spręsti patiems, ar jiems egzaminas reikalingas. Kartais 10 klasių mokiniai, kurie gerai mokosi dailę, klausia apie menų egzaminą, paaiškinu. Džiaugiuosi, kad Žvėryno gimnazijoje 11 klasėje visuomet susidaro ir  bendrojo (2 dailės pamokos per savaitę), ir išplėstinio kurso (3 pamokos) grupės, mokiniai gali rinktis kelių meno sričių programas.

Arvydas: Per keletą pastarųjų metų, mokiniams renkantis egzamino temas, galima matyti poslinkį nuo atlikimo kūrybos link. Šiais metais iš penkių laikiusių egzaminą keturi laikė kaip kūrėjai ir tik viena mergina kaip atlikėja. Visus šiuos mokinius motyvavo iššūkis – išmėginti jėgas mažiau pažįstamoje atlikimo srityje (džiazo vokalas), įsisavinti naujas kūrybos technologijas (elektroninė muzika, konkrečios muzikos elementai, ambientinės muzikos principų pritaikymas ir netgi plėtojimas).

Manyčiau, svarbu padėti mokiniams atrasti juos dominančią sritį iš tiesų labai plačiame šiuolaikinių muzikinių patirčių pasaulyje, paskatinti juos tyrinėti ir nebijoti iššūkių. Šios savybės, beje, turi būti ugdomos gerokai iš anksto, iki egzamino. Manau, mokiniams padeda ir muzikinio pasaulio, galinčio atspindėti visas įmanomas gyvenimo ir žmogaus patirčių sritis ir situacijas, pateikimas bei skatinimas šiose apraiškose atrasti save. Kai taip įvyksta – didelis džiaugsmas ir mokytojui, ir mokiniui.

Jūratė Kokštaitė. © Asmeninis albumas

– Menų egzaminas neatsiejamas nuo gyvo kūrinių atlikimo, pristatymo. Kaip karantinas pakeitė šią tvarką?

Jūratė: Prasidėjus karantinui bei mokymui(si) nuotoliniu būdu, ir dailės mokytojai, ir mokiniai, pasirinkę dailės egzaminą, vis tikėjomės, kad tai ilgai neužtruks ir galėsime susitikti, surengti kūrybinių darbų ekspozicijas, pristatymą paskirtuose centruose. Pernelyg nepergyvenome dėl menų egzamino, juo labiau, kad jis buvo beveik kaip ir išlaikytas: kūrybiniai darbai sukurti, aprašai parašyti ir įvertinti. Liko tik nedidelė egzamino dalis – kūrybinių darbų pristatymas ir gynimas. Vis tik ši dalis yra svarbi ir pagal egzamino reikalavimus turėjo būti įvykdyta. Būtų buvę apmaudu, jeigu mokiniai, kurie ruošėsi menų egzaminui nuo 2019 metų rudens, būtų neturėję galimybės pristatyti savo darbų.  Kai Švietimo ministro įsakymu buvo nukelta menų egzamino data, tai ir menų egzamino centruose kelis kartus keitėme galutinių darbų gynimo datas. Vėliau supratome, kad vis tik teks organizuoti darbų pristatymus nuotoliniu būdu.

Mokiniai galėjo ekrane demonstruoti savo kūrybinių darbų  nuotraukas, iš anksto parengtas skaidres su darbo eiga, parengiamaisiais eskizais. Vykstant grafinio dizaino egzamino darbų gynimui, nebuvo galimybės, ir juo labiau prasmės, atspausdinti mokinių sukurtų plakatų, reklaminių etikečių, lipdukų. Jie buvo rodomi tik ekrane ir vertinimo komisija matė tik skaitmeninį grafinio dizaino darbų vaizdą. Vis tik iš darbų nuotraukų, skaidrių kompiuterio ekrane tikro įspūdžio susidaryti neįmanoma. Pavyzdžiui, dailės egzaminui mano mokinys sukūrė išleistuvių suknelių kolekciją, jau buvo susitaręs su klasės draugėmis, kad per egzamino galutinę kūrybinių darbų peržiūrą jos pademonstruos jo kurtus drabužius, parinko muziką, planavo priderinti apšvietimą aktų salėje. O dabar vertinimo komisijos nariai galėjo matyti tik nuotraukas su merginomis, dėvinčiomis tas sukneles. Dar sudėtingiau vertinti tapybos ar erdvinius kūrybinius darbus, jų nepamačius „gyvai“.

Agnė Rickevičienė. © Asmeninis albumas

Agnė: Šokio krypties brandos egzaminą Vilniaus Žemynos gimnazijoje šiais metais pasirinko du mano vadovaujami mokiniai. Buvo išties sudėtinga vertinti šiuos kūrybinius darbus. Iki karantino paskelbimo jau buvome beveik baigę kūrybinį procesą, tačiau mokymuisi persikėlus į virtualią aplinką darbo eiga komplikavosi. Mūsų egzamino vertinimo komisija nutarė, kad vertins mokinių sukurtus filmus, kuriame mokiniai užfiksuos šokio fragmentus ir komentuos savo sumanymą, meninius sprendimus. Pamatyti gyvai atliekamas šokio kompozicijas nebuvo įmanoma. Tiesioginės vaizdo konferencijos bendravimui su kandidatais taip pat buvo atsisakyta.

Vienas mokinys kūrė solo šokį. Kompozicija buvo choreografiškai išbaigta, nufilmuota tik neįgyvendinta kostiumo idėja. Kita mokinė sukūrė kompoziciją, kurią turėjo atlikti iš viso keturi šokėjai. Egzaminui atsiųstas formatas buvo repeticijų ir treniruočių fragmentų montažas. Galutinio choreografinio sprendimo filmuotoje medžiagoje nebuvo dėl sugriežtintų sąlygų pandemijos metu šalyje. Reikia pripažinti, kad vertinti menamą kompoziciją komisijai buvo sunku, tad vertinama buvo mokinio naudai.

Gintaras: Teatro krypties egzamino pristatymas mūsų gimnazijoje vyko taip pat, kaip ir šokio – mokiniai savo pristatymus filmavo. Ir tai didelis praradimas – negalėjome pamatyti kūrybinio darbo visumos, tad ir įvertinti rezultatus buvo komplikuota. Tačiau skaitant mokinių aprašus buvo galima suprasti, kiek jie įsigilinę į savo kūrybinį darbą, ką jis jiems davė.

„Kopiau per savo baimes, lavinau savo kūrybines galimybes tiek rašto darbe, tiek ir kuriant etiudą. Etiudas buvo labai didelė man suteikta galimybė realizuoti savo mintis, išgyventi begalę gražių akimirkų ir pajusti naujų pojūčių. Repeticijos, manau, dar ilgai liks mano atmintyje, visos streso bei džiaugsmo akimirkos“, – rašė Radvilė. Kitas mokinys Martynas dėstė: „Teatro egzaminas mane 12-oje klasėje atitraukė nuo 12-toko rutinos. Ši neįkainojama patirtis leido man ugdyti savyje atsakomybę bei kantrybę. Viso šio proceso metu išmokau dirbti komandoje, pritaikyti kiekvienam komandos nariui įvairias užduotis. Manau, įgyta patirtis pravers įvairiose gyvenimo srityse, net ir buityje.“

Arvydas: Karantinas mums rašto darbų rengimo beveik nepakoregavo. Turėjome juos pabaigti ir pateikti komisijai iki kovo vidurio. Taigi darbai, prasidėjus karantinui, buvo jau beveik užbaigti. Tačiau pasikoregavo pristatymo rengimas – jis vyko nuotoliniu būdu, teko kai kuriuos sumanymus keisti. Pavyzdžiui, nepavyko virtualiu būdu kokybiškai įrašyti aktorės teksto ir muzikos spektakliui. Reikėjo tenkintis užrašytu tekstu natose. Teko atsisakyti ir ansamblinio kūrinių atlikimo per egzaminą – tai neįmanoma virtualiu būdu. Kompozicijų rengimas praktiškai nenukentėjo, nes jos buvo kuriamos individualioje kūrybinėje-elektroninėje erdvėje ir po to aptariamos, svarstomos. 

Agnės Rickevičienės mokinio šokio egazminas nuotoliniu būdu. © Asmeninis albumas

– Kaip savo kūrinius pristatydami virtualioje erdvėje jautėsi mokiniai? Taip pat jūs, kaip darbų vadovai, vertintojai?

Agnė: Kadangi mūsų gimnazijoje tiesioginio pristatymo buvo atsisakyta, matėme tik mokinių iš anksto paruoštus pristatymus, kuriuos jie galėjo tobulinti. Taigi, labai trūko to įprasto spontaniškumo, gyvumo, bendravimo čia ir dabar. Ir nors manėme, kad kūrybiniams darbams įvertinti pakaks mokinių paruoštos medžiagos, vis tik vertintojams teko susisiekti su mokiniais, pasiaiškinti kilusius klausimus. Mokomės iš patirties – gal vis tik vertėjo vykdyti egzamino pristatymą tiesiogiai, pasitelkus technologijas. Gal tokiu atveju mokinys galėjo daugiau perteikti ar netgi pademonstruoti? 

Gintaras. Pritariu Agnei – tiesioginis kontaktas su mokiniais būtų padėjęs geriau suprasti jų kūrybinius sumanymus, meninius sprendimus. Nes iš pateiktų filmuotų epizodų, net ir su išsamiais mokinių paaiškinimais, kartais buvo sunku suprasti, kodėl daromi vieni ar kiti sprendimai, kodėl pasirenkami vieni ar kiti simboliai…

Arvydas: Nors atrodo ir paradoksalu, bet nemažai dalykų gali pakenčiamai veikti ir virtualioje erdvėje. Žinoma, žmogiško kontakto kompiuteris nepakeičia. Nelieka mokymosi vienas iš kito, spontaniškų emocinių reakcijų pojūčio. Šitie aspektai labai svarbūs ugdyme ir nemanau, kad galėtumėm teigti, kad be jų galima apsieiti. Tai visgi nemažas nuostolis pasiruošimo procesui.

Jūratė. Praėjus egzamino vykdymo jauduliui galiu pasakyti, kad darbų pristatymai, nepaisant sudėtingos situacijos, puikiai pavyko: internetas „nestrigo“, laiko buvo daugiau negu reikia, mokiniai  pasiruošę kalbėjo apie savo darbus, atsakė į vertinimo komisijos klausimus. Matėsi, kad mokiniai gerai jaučiasi, mažiau jaudinasi prie kompiuterių ekranų savo namuose. Iš linksmesnių aspektų: kadangi yra reikalaujama, kad menų egzamino pristatymas būtų filmuojamas, IT specialistai menų egzamino centruose sakė, kad darbus pristatant nuotoliniu būdu yra paprasčiau archyvuoti egzamino medžiagą. Vis tik, manau, geriausia, kai galima parengti mokinių kūrybinių darbų ekspoziciją, pamatyti darbus „gyvai“, juos aptarti, susipažinti su darbų autoriais.

Jūratės Kokštaitės mokinės Auskos Dabašinskaitės piešinys. © Asmeninis albumas

– Kokios naujos patirties jūs, kaip kūrybinių darbų vadovai, įgijote po netradiciškai įvykusio egzamino? 

Agnė: Jei ne karantinas, menų brandos egzamino pristatymas turėjo įvykti balandžio pradžioje. Buvo labai keista neišgyventi kartu su savo mokiniais paskutinių akimirkų jaudulio prieš išeinant į sceną pristatyti kūrybinį darbą, džiaugsmo viskam pasibaigus. Visi mokytojai, tarp jų ir aš, buvome priversti staigiai įvaldyti naujas technologijas, bendrauti su mokiniais nuotoliniu būdu. Supratau, kad šokio procesui tai gana svetima – juk mūsų darbe svarbi erdvė ir betarpiškas kontaktas su mokiniais. Tikriausiai tai svarbu visiems menams.

Arvydas: Darbo vadovui teko mokytis bendrauti virtualioje aplinkoje ir ieškoti naujų muzikos pristatymo būdų, susipažinti su muzikos kūrimo programomis. Elektroninė erdvė turi tikrai daug galimybių, bet kolektyviniam muzikavimui ji visgi netinkama. Todėl ir nukentėjo ansambliai, bendrame ugdymo procese – chorai, šokis, teatras. Visgi mechaninės priemonės tik iš dalies gali pakeisti ir atstoti realų gyvenimą.

  • 109
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments