Meliuzinos mitas Laisvydės Šalčiūtės parodoje

Organizatorių nuotr.

Balandžio 4 d. 18 val. VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) atidaroma Laisvydės Šalčiūtės paroda „(MELO)DRAMOS. (MELo)NCHOLIJA. MELIUZINA“.

Mano „asmeninės mitologijos“ herojė Meliuzina šioje parodoje vėl ironiškai gilinasi į jausmus, duotus pažadus ir jų netesėjimą.

Laisvydė Šalčiūtė

Parodoje eksponuojama 13 akvarelių, instaliacija „Meliuzinos užrašai“ ir internete aptikti mūsų dienomis egzistuojantys Meliuzinų pėdsakai, užfiksuoti atsitiktinių liudininkų. Paroda veiks iki balandžio 22 d.

Autorė Laisvydė Šalčiūtė VOXART pasakoja apie atidaromą parodą:

Ši paroda apie Meliuziną. Joje perinterpretuoju pasakojimą, egzistuojantį skirtinguose Eurazijos kraštuose. Vienas jų – XV a. prancūzų legenda, kurios herojė Meliuzina (pranc. Mélusine) už bausmę, kad gindama motinos šlovę uždarė savo žiaurų tėvą kalne, kiekvieną šeštadienį virsdavusi moterimi su žalčio ar žuvies uodega.

Ji ištekėjusi už Raimondino de Puatjė (de Poitiers) su sąlyga, kad jis jos niekada neturįs išvysti šeštadieniais, kai ji maudydavosi. Pastačiusi vyrui keletą pilių. Vyras žodį sulaužęs, ir ji virtusi paukšte bei dingusi amžiams, tik jos rauda sklindanti iš pilies bokštų, kai pavojus gresia kuriam nors jos palikuoniui…

IX a. Japonijoje buvo pasakojama panaši istorija. Princas prie vandens sutikęs gražią moterį ir jai pasipiršęs. Ji sutikusi tekėti su sąlyga, kad jis pažadėsiąs nežiūrėti, kai ji gimdysianti jų vaikus. Ši moteris ėjusi gimdyti į tam vandenyno pakrantėje pastatytą namelį, dengtą paukščių plunksnomis.

Vyras sulaužęs duotą žodį ir pažvelgęs, kas vyksta tame namelyje. Pasirodę, kad tame namelyje jo žmona virtusi rykliu. Pastebėjusi, kad vyras sulaužė pažadą, moteris išėjusi į jūrą ir daugiau niekada nebegrįžusi. Sakoma, kad būtent tą dieną jūros ir žemės pasaulius atskyrė siena, ir nuo tada iš vieno į kitą pereiti nebegalima…

Įdomus istorijos faktas yra ir tai, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Radvilų rezidencijoje Nesvyžiuje XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje veikė reikšmingiausia visoje Abiejų Tautų Respublikoje privati liejykla. 1619 m. į Radvilams priklausiusios Biržų pilies arsenalą iš Nesvyžiaus liejyklos buvo atvežta patranka, tituluota Meliuzinos vardu.

Tokie pasakojimai audrina mano vaizduotę, mintyse jau seniai susikūriau Meliuzinos personažą, kuris šmėkščiojo ir ankstesnėje mano kūryboje. Mano „asmeninės mitologijos“ (kurią užuominomis ir gabalėliais pasakoju savo sukurtais darbais) herojė Meliuzina šioje parodoje vėl ironiškai gilinasi į jausmus, duotus pažadus ir jų netesėjimą.

Meliuzina turi įvairių būdo bruožų – kartais ji melancholiška, kartais įžūli ir chuliganiška. Taip yra todėl, kad menas anaiptol nėra geras elgesys, tai reakcija į supantį pasaulį, pavyzdžiui, į spektakliškas mūsų visuomenės mistifikacijas bei komitragišką idiotizmą.

„Mano reikalavimai žmonėms ir menui vienodi – jie privalo turėti atvirą pabaigą“ (neprisimenu, kur tai perskaičiau). Perpasakota istorija ir jos herojė Meliuzina turi atvirą pabaigą.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments