Lapkričio 17 d., penktadienį, Vilniaus universiteto Teatro salėje (Universiteto g. 3) režisierius Alius Veverskis kviečia dar kartą pro rakto skylutę pažvelgti į žmonių su negalia gyvenimą, kai jūs į juos nespoksote gatvėje.
Supratau kur kas platesnį sąvokos „negalia“ apibrėžimą – kiek daug to negalėjimo turime mes visi.
Alius Veverskis
Spektaklio „Luošiai“, sukurto pagal kanadiečių dramaturgo Davido Freemano to paties pavadinimo pjesę, premjera įvyko 2016 m. tarptautiniame teatro festivalyje „Tylos!“. Kūrinyje, pasitelkiant ironiją, sarkazmą ir kartais vulgaraų humorą, nagrinėjamas šlubų, paralyžuotų ir mikčiojančių žmonių gyvenimas. Jus nustebins jų keliami klausimai ir problemos – tokios pačios, su kuriomis susiduriate kiekvienas. Jie žino, ką galvojate apie juos, bet niekada nedrįstate to pasakyti garsiai, tačiau ar numanote, ką jie galvoja apie jus?
Režisierius Alius Veverskis teigia, kad spektaklyje nekalbama vien tik apie žmones su negalia, nėra tikslo moralizuoti ar kelti gailestį, o svarstoma apskritai apie žmogų ir žmogiškumą. „Statydamas pjesę, per neįgaliųjų požiūrį į sveikuosius supratau kur kas platesnį sąvokos „negalia“ apibrėžimą – kiek daug to negalėjimo turime mes visi. Norėjosi, kad žiūrovui, taip pat kaip ir man bei aktoriams, ateitų ne deklaratyvus supratimas, kad esame lygūs, o tikras suvokimas – visi esame vienodi“, – apie kūrybinius siekius ir procesą pasakoja A. Veverskis.
Artėjant Tarptautinei žmonių su negalia dienai, kuri kiekvienais metais minima gruodžio 3-ąją, spektaklis „Luošiai“ ragina visuomenę dar sykį pergalvoti, kokiais kriterijais mes vertiname aplinkinius ir save pačius, ar tikrai esame tolerantiški ir suprantame jautrias visuomenės grupes, susiduriančias su socialine atskirtimi, diskriminacija ir paprasto bendražmogiškumo trūkumu.
„Ši tema nepraranda aktualumo ir, manau, nepraras tol, kol visuomenė išsiugdys stiprų empatijos jausmą, kol žmonės bandydami perprasti kitus, pirmiausia nesugebės suprasti savęs. Tam spektaklis siūlo ne sudėtingą, deklaratyvų ir didaktišką, o ironišką būdą, kalbant apie paprastas gyvenimiškas situacijas, su doze sveiko humoro“, – kalba Alius Veverskis.
Spektaklyje vaidina jaunos kartos aktoriai: Anupras Jucius, Eglė Ancevičiūtė, Goda Simonaitytė, Justina Nemanytė, Povilas Adomaitis, Šarūnas Januškevičius, Vaiva Kvedaravičiūtė, Arnoldas Augustaitis. Vizualizacijas sukūrė menininkė Kamilė Stanevičiūtė.
Apie „Luošius“ kalbamės su režisieriumi Aliumi Veverskiu.
– Kaip atradai D. Freemano pjesę, kodėl pasirinkai ją statyti ir kalbėti būtent apie žmones su negalia?
Matau daug tos „negalios“ aplink ir savyje, norėjosi į tai pasigilinti. Spektaklio tema, personažai yra žmonės su fizine ar protine negalia, bet negalios formų yra ir daugiau. Vien pirmu žvilgsniu panagrinėjus žodį „negalia“, matome, kad tai reiškia – „nėra galios“, „kažko negali“. Ar negalėti, pavyzdžiui, priimti sprendimų, nesugebėti susiimti, sukaupti valios kažką daryti jums neatrodo gana didelė ir baisi „negalia“?
– Apie tokią temą mūsų visuomenėje įprasta kalbėti rimtu tonu. Kodėl pasirinkai pjesę, kurioje žmonių su negalia tema atskleidžiama per tam tikrą ironiją, komiškumą?
Mane asmeniškai rimtas tonas mažai tejaudina. Rimtas tonas reikalingas kokiam nors kabinete iš tikrųjų spręsti, skaičiuoti, išmatuoti neįgaliųjų situaciją, o spektaklyje mes to nedarome. Rimtas tonas lyg ir savaime sukuria gailesčio ar užuojautos prašymą, o tokia nuotaika mažiausiai čia reikalinga. Galų gale, pats pjesės autorius buvo neįgalusis, tad ne mes pasirenkame toną, tai autentiškas autoriaus noras išsisakyti šitaip „nerimtai“.
– Kokios problemos ar neįgaliųjų gyvenimo aspektai perteikiami spektaklyje? Pjesė – kanadiečio autoriaus, šios problemos taip pat aktualios ir Lietuvoje?
Neminint akivaizdžių problemų, su kuriomis susiduria judėjimo negalią turintys žmonės ar, pavyzdžiui, elementarios psichologinės pagalbos trūkumas bet kokiai socialiai jautriai grupei ir ne tik grupei, visa kita – labai bendražmogiška: karjera, kūryba, seksas. Tos pačios problemos visiems, todėl ir neakcentuojame, kad spektaklis labai socialinis. Stengėmės surasti universalią idėją, kuri tik vystosi per neįgalumo prizmę.
– Spektaklio aprašyme minima, kad draudžiama įsineštį gailestį. Kodėl?
Todėl, kad tame „gailestyje“ ir yra visa problema. Gailestis – pasyvi būsena, kuri neretai žemina subjektą. Žmogus nori supratimo, pagalbos ar pokšto – lygiaverčio savęs pripažinimo.
Komentuokite