Balandžio 13 d. 18.30 val. „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) įvyks spektaklio „identify“ (rež. Ieva Stundžytė, „Atviras ratas“) premjera. Vienos dalies spektaklio „identify“ tiriamasis objektas – XXI a. žmogaus refleksija su savimi pačiu ir jį supančiais pasauliais.
Vykstanti refleksija su savimi yra išties stipriausias ir brangiausias proceso aspektas.
Ieva Stundžytė
Aštuonių individų, susaistytų kraujo giminyste, bendros praeities ar, iš pirmo žvilgsnio, atsitiktiniais ryšiais, gyvenimo epizodai-istorijos virsta keistu gyvenimo kaleidoskopu. Šiuos aštuonis asmenis sieja bendras gyvenimo-išgyvenimo variklis – bandydami identifikuoti save, kiekvienas jų tampa savo paties įkaitais.
Spektaklyje vaidina Gabrielius Zapalskis, Judita Urnikytė, Justina Smieliauskaitė, Martyna Gedvilaitė, Karolis Kasperavičius, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Jurgis Marčėnas, Arnas Danusas ir Benita Vasauskaitė. Muziką kūrė Arnas Danusas, video – Eimantas Bareikis; kostiumus – Malvina Stankutė.
Spektaklio režisierė Ieva Stundžytė:
„identify“ tekstas sukurtas ir parašytas 2013 metų kovą/balandį per dvi savaites, kaip sakoma, „į stalčių“, t. y., su mintimi, kad jis ten ir pasiliks, nebuvo planų nei „identify“ skaityti viešai, nei kurti spektaklį. Pjesės gimė kaip tiesiog kūrybinio įkvėpimo ir tuo metu susiklosčiusių tiek asmeninių, tiek objektyvių aplinkybių rezultatas.
Pirminė tema buvo žmogaus egzistencijos prasmės suformulavimas – paskutinė tiek pjesės, tiek spektaklio scena iš tikrųjų buvo parašyta pati pirma. Ten kuriantis žmogus aršiai diskutuoja su žmogaus klonu – kas yra žmogus, kokia jo esmė, kas yra visuomenė, kas atsakingas už visą mūsų gyvenimą, kodėl vyksta tarsi mums nepavaldūs fatališki įvykiai. Pasaulio, kaip atskiro subjekto, sukūrimo ir su(si)naikinimo klausimas… Taip pat vienatvės, meilės, savižudybės temos…
2015 metais aktorė Eglė Gabrėnaitė mane paskatino šį tekstą atnešti trečio kurso, kurio vadovė ji buvo, Vaidybos studentams. Įvyko keli skaitymai, jie labai „užsikabino“, mane nustebino, kaip jiems tai aktualu ir svarbu, ir prasidėjo darbas. O 2016 metais prasidėjo kūrybinis procesas „Atvirame rate“, kuris tebevyksta ir dabar.
Iššūkių daug. Negaliu įvardinti didžiausio… Tekstas nėra autobiografiškas, ten nerasite nieko, kas būtų kaip nors asmeniškai susiję su manimi, tikrai nenugyvenau tokio „spalvingo“ gyvenimo… Neturiu kuo nustebinti ar šokiruoti… Kaip ir 2015 metais su studentais, taip ir dabar mane stebina ir jaudina tai, kad aktoriams, kuriantiems vaidmenis „identify“, daug kas yra artima, gal patirta, gal ne, tačiau vykstanti refleksija su savimi yra išties stipriausias ir brangiausias proceso aspektas. Man garbė, kad jie patikėjo.
Tikiuosi nenuvilti visų pirma savo aktorių, o tada bus matyt.
Spektaklio žiūrovų amžiaus cenzas yra nuo 16 metų, jame vartojama necenzūrinė kalba, smurto scenos, nuogas kūnas, bet visgi… Nemanau, kad žiūrovą tai šokiruoja. Ir jau senokai. Visi tie elementai yra mūsų visuomenės dalis, ir galima juos ignoruoti, bet jie vis tiek egzistuoja, nepriklausomai nuo tavęs. Teatras yra visuomenės veidrodis ir tokiu būti, manau, karts nuo karto iš esmės privalo. Taip, teatras niekada nebus tikresnis už gyvenimą, bet paveikesnis būti gali.“
Komentuokite