Balandžio 30 d. 20 val. projektų erdvėje „Slenkstis_space“ (Ukmergės g. 125, Vilnius) vyks Francisco Janes filmo „GROU“ peržiūra. Ji uždarys autoriaus ir Jūratės Jarulytės eksponuotą parodą „THRESHOLD VILNIUS“.
Mes atsisėdame ant slenksčio stebėti ano paukščio už lango ir žiūrime į šį paukštį kambaryje. Francisko atgręžė jo atvaizdą į mus, pats pasilikdamas name prie miško.
Saulius Leonavičius
„Threshold Vilnius“ – paroda apie ritmą ir virpėjimą, signalo paviršių, šviesos srautą ir nuo tempimo įšilusią nugarą. Apie žmogų, stovintį vieną kamabaryje dienos pradžioje, kuomet miestas tik bunda ir kitą žmogų – kuomet miestas grįžta atgal į naktį. Ryto budrumui ir vakaro ramumui. Dviejų menininkų buvimas kambaryje padalina laiką į dvi dalis, kambarį – į dvi puses, žvilgsnį – į buvusį ir esamą. Jų buvimas šiame kamabaryje piešiamas garsu, judesiu, lėto paukščio ir lėto žmogaus kantrybe.
Francisco Janes yra tarpdisciplininis menininkas, kino ir garso kūrėjas iš Portugalijos. Francisko darbai gimsta iš tiesioginės, autentiškos esamojo laiko ir erdvės patirties, juose dėmesys grimzta iki bazinių tikrovės dėmenų. Francisko kuriami vaizdai skatina, ugdo kitokio, lėto ir jautraus žvilgsnio praktiką. Jūratė Jarulytė savo meninėje praktikoje Jūratė naudoja įvairias priemones – tapybą, video, performansą. Ją domina reliacinės praktikos, lygybės ir aplinkosaugos temos.
Kadras iš filmo „GROU“.
Saulius Leonavičius pasakoja, kuomet paklausė, ką Francisko parodytų ant baltos kambario sienos, jis atsakė: „Filmą, sukurtą rinkiniui „Hyesung Moon’s Films about 2020“. Tai gervė, vaikštanti pamiškėje, ieškanti maisto. „Jos atvaizdas raibuliuoja lange tarsi sapnuojamas. Keliasdešimt minučių, kuomet žmogaus ir paukščio laikas sinchronizavosi, susilietė, persiliejo. Virpantis atvaizdas pertraukiamas gatvės garsų, paukščiui sustingus, sankryžos šviesos toliau juda siena. Mes atsisėdame ant slenksčio stebėti ano paukščio už lango ir žiūrime į šį paukštį kambaryje. Francisko atgręžė jo atvaizdą į mus, pats pasilikdamas name prie miško. Ir šiek tiek sulėtino, kad būtų mažiau atpažįstama, bet labiau tikra. Gervė nei skuba, nei laukia, matoma, nematoma, jau nuskridusi, jau tik šviesa, atsimušanti į baltą sieną“, – kalba S. Leonavičius.
Taip pat Saulius Leonavičius atkreipia dėmesį į Jūratės Jarulytės kambaryje patiestą mankštos kilimėlį ir pakabintus popieriaus lapelius dienoms skaičiuoti: „Neliko nieko ko dar jos paklausti. Tik keltis anksti ryte, kai dar miestas tuščias, pirmam stovėti sankryžoje, tyliai ateiti, pasveikinti saulę ir tyliai išeiti. Toks yra ir jos kasrytinis šeštos valandos ritualas: įeiti, paliesti žemę rankomis, keliais, galva. Atsiremti, atsikelti, atsiklaupti, atveriantkrūtinę, užsimerkti iškvepiant. Tekant saulei, stovint veidu į dieną. Pasisveikinti, palinkėti, palaiminti, atpalaiduoti ir vėl įtempti, pažadinti, kvėpuojant giliai. Sustoti, palaukti ir vėl kvėpuoti.“
„Slenkstis_space“ – meninkų iniciatyva veikianti erdvė, skirta tyrinėti ribos, tarpinės būsenos, virsmo temas. Projekto dėmesys nukreiptas į dabartinę pandemijos krizę, siekiant permąstyti ją kaip globalios transformacijos laiką. Projekto intencija – rasti darbus, idėjas, veiksmus, kurie liudytų asmeninę patirtį ir būtų reikšmingi „žengiantiems per slenkstį“.
