Kauno galerijoje „Meno parkas“ – Neringos Križiūtės paroda „Ties šešėlių riba“

Kauno galerija „Meno parkas“ sausio 10 dieną, trečiadienį, 18 val. kviečia į jaunosios tapytojos Neringos Križiūtės parodos „Ties šešėlių riba“ atidarymą. Parodoje autorė retoriškai klausia: „ar vaizduotė gali pavaduoti mūsų suvokimą“?

Pasak menininkės, šio tapybos darbų ciklo „Ties šešėlių riba“ idėjos ir tematikos gimimą inspiravo ryškūs praeities prisiminimai, kurie aktualizuojasi dabartiniuose suvokimuose. Šešėlis šiame kontekste tampa prisiminimo metafora, atspindinti kintamumą, neužbaigtumą, nežinomybę ir chaosą.

Savo tapybos darbuose autorė analizuoja prisiminimo, suvokimo ir vaizduotės santykio problemą, ir retoriškai klausia: ar vaizduotė gali pavaduoti mūsų suvokimą? Vaizduotė paslepia tikrovės prisiminimų prigimtį ar ją atskleidžia?

Neringa Križiūtė (g. 1985 m.) yra jaunosios kartos tapytoja bebaigianti tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, taip pat autorė yra baigusi architektūros bakalauro studijas VDA KF.

Paroda vyks galerijos „Meno parkas“ pirmojo aukšto ekspozicinėje erdvėje (Rotušės a. 27, Kaunas) iki sausio 25 dienos. Ši paroda – tęstinio projekto „Jaunieji. Žalia sąmonė“ dalis.

Kalbamės su Neringa Križiūte apie atidaromą parodą, kūrybą ir „šešėlius“.

– Kokie prisiminimai, praeities įvykiai inspiravo parodą, yra aktualizuojami ir permąstomi, kodėl nori apie tai kalbėti savo darbuose?

Pastebėjau, kad tai, ką išgyvename dabar, visą laiką asosijuojasi su ankstesniais išgyvenimais, jie jaučiami per dabar matomų, užuodžiamų, liečiamų dalykų prizmę. Šie, rodos, kasdieniniai dalykai pasąmoningai manyje grąžina ryškius  praeities įvykius, kurie ir atsispindi šioje parodoje.

Šiame kūrybiniame procese suprojektuoti skaudaus praeities įvykio išgyvenimai, jo emocinės interpretacijos, tai – savotiška autoterapija, pasirenkant saugią meninę kalbą, atveriant ir paviešinant negatyvius išgyvenimus. Tikriausiai, norint atsikratyti praeities šešėlių vaizdinių, vienintelė išeitis – nebijoti jų, susidraugauti, kad nesijaustum svetimšaliu šiame pasaulyje.

– Kokie paveikslai bus esponuojami ir kokią atmosferą jie kurs galerinėje erdvėje?

Šioje parodoje bus eksponuojami tik nauji, per 2017-uosius sukurti paveikslai. Tikiuosi, atmosfera galerinėje erdvėje bus pozityviai mistiška. Nebyliai skaidant erdves tarp realybės ir abstrakcijos, buvimo ir nebuvimo,  manau, vyraus išsisklaidymo ir netvarumo, šviesos ir minties perspektyvos jausmas.

– Parodos aprašyme sakoma, kad šešėlis tau simbolizuoja kintamumą, neužbaigtumą, nežinomybę ir chaosą.

Ši daugiaprasmė šešėlio metaforos konotacija, ko gero, geriausiai atspindi ir apibūdina mano gyvenimą. Kūryba, visgi, ne atvaizduoju savo pasaulį, bet kuriu jį, taip priartėdama prie taip trokštamos tiesos, bet ji – subtili ir ne tokia vienaprasmiška. Kūrybiškai apmąstant ir išreiškiant savąjį „šešėlį“, įžvelgiu įvairių atspalvių. Manau, akis, pastebinti šešėlius, gali mėgautis ir spalvomis.

– Kaip tu pati apibūdintum savo santykį tarp tavęs, tavo vaizduotės ir realybės suvokimo?

Santykis tarp manęs, mano vaizduotės ir realybės suvokimo yra nuolatos dinamiškas, labiau daugiaprasmė diskusija, nei argumentas. Vaizduotė, be abejo, visada vienaip ar kitaip yra susijusi su situacija, pasauliu, kuriame esu. Tačiau svarbu yra tai, kad ji – kartu ir to pasaulio paneigimas.

Tik vaizduotės dėka gebu priešintis tiems šešėliniams beviltiškumo ir absurdo kupiniems prisiminimams, taip juos paneigiant. Vaizduotės kūryba turi grįžtamąjį ryšį su suvokimu, fantazijos reikalingos tam, kad atskleistume naujas suvokimo galimybes, jų vaizdiniai atveria tai, kas anksčiau buvo nepastebėta tam tikroje istorijoje.

– Kokios raiškos priemonės tau svarbios, kurios atsiskleidžia tavo būsimoje parodoje?

Tapyboje naudoju mišrią techniką, leidžiančią sukurti tarsi aptrupėjusį, apsitrynusį paviršių, primenantį spontanišką dėlionę iš pikselių. Tai padeda atskleisti prisiminimo pojūtį, kuris kartkartėmis blanksta, o kartais skleidžasi, kaip ryškūs impulsai.