„DramaTest“: Uršulės Bartoševičiūtės queer Šekspyras ir kiti atradimai

Uršulė Bartoševičiūtė. © VMT

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras karantino pabaigos ypač nekantriai laukia ne tik dėl pasiilgtų susitikimų su žiūrovais, bet ir dėl galimybės įgyvendinti naujus, tik šiemet pavidalą įgijusius planus. Tai – dramaturgijos ir teatro bandymų erdvė „DramaTest“, kurios atviras kvietimas šiuo metu kaip tik laukia režisierių paraiškų.

Laisvai samdomas režisierius yra nomadas, kuris vis keliasi iš teatro į teatrą, ieškodamas naujų trupių, komandų, asmenybių.

Uršulė Bartoševičiūtė

Šio kvietimo metu atrinkti dalyviai prisijungs prie dar trijų projekto rėmuose kursiančių režisierių, tarp kurių – lapkričio mėnesį Vilniaus mažajame teatre premjerą „Sprendžiant Hedą“ pagal Jono Kleino pjesę pristačiusi jaunosios kartos režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. Laboratorinio pobūdžio darbui „DramaTest“ metu Uršulė pasirinko klasiką – Viljamo Šekspyro pjesę „Kaip jums patinka“, tačiau žada nenutolti nuo savo kuriamam teatrui aktualių feminizmo ir queer diskursų, o tapatybės klausimus nagrinės drauge su skirtingų kartų aktoriais.

Uršule, praėjusį lapkritį, jau užgriuvus antrajai pandemijos bangai, debiutavai Vilniaus mažajame teatre su virtualia spektaklio „Sprendžiant Hedą“ premjera. Pasidalink, kas tave atvedė į šį teatrą?

Laisvai samdomas režisierius yra nomadas, kuris vis keliasi iš teatro į teatrą, ieškodamas naujų trupių, komandų, asmenybių. Kiekvieną kartą atėjus į naują teatrą vyksta abipusis išsibandymas – kaip tave išbando teatras ir žiūrovas, taip ir tu, kaip režisierius, išsibandai, tarsi pasimatuoji teatrą. Ateidama į Vilniaus mažąjį teatrą žinojau, jog tai vieta su labai gilia tradicija. Rimo Tumino įkurtas teatras formavosi aplink šį žmogų.

Aš į šį teatrą įeinu nebūdama nei Rimo Tumino mokine, nei kaip nors kitaip su juo susijusi – esu ateivis. Manau, kad tai turbūt buvo laimingas sutapimas, jog būtent tuo metu teatras norėjo įsileisti jauną žmogų, o aš kaip tik atsinešiau medžiagą, kuri jiems pasirodė įdomi ir priimtina. Bendradarbiavimas su šiuo teatru tęsiasi ir aš esu labai dėkinga už šias galimybes. Man labai svarbu, kad galiu grįžti į teatrą, kurio žmones jau pažįstu. 

Uršulė Bartoševičiūtė. © VMT archyvas

Paminėjai tai, jog pirmą kartą atėjusi į glaudžią teatro bendruomenę jauteisi tarsi ateivė. Kaip sekėsi atrasti bendrą kalbą ir bendrus kelius su komanda?     

Išties į Mažąjį teatrą atėjau su visa kūrybine komanda ir trimis laisvai samdomais aktoriais, kurie prisijungė prie dar trijų trupės aktorių. Pačioje pradžioje jautėsi skirtumas tarp teatrinių mokyklų, vaidybos manierų, darbo principų, bet tai įvyksta kaskart dirbant su trupe. Trupė yra savitas organizmas – kol nesi su joje esančiais žmonėmis statęs spektaklio, iki galo nesupranti, kaip ji veikia, taigi, mūsų tikslas pirmąjį mėnesį buvo tiesiog suvienodinti teatrinę manierą, pradėti kalbėti panašia teatro kalba.

Kai tyrinėjome santykį tarp personažo ir aktoriaus, vaidmens ir žmogaus, pasiekėme dar kitą lygmenį – juk komandoje kartu kūrė Eglė Gabrėnaitė, kuri ne šiaip pasakoja teatro istoriją – ji yra ta istorija. Kartu dirbome ir su Tomu Kliuku ir Vytautu Rumšu jaunesnioju – abu šie akoriai turi ilgametę sceninę patirtį. Atrodo, kad komandoje susikūrė išties įdomus balansas.

Dėl šio balanso man buvo svarbu Hedą, kaip svetimą ląstelę, atsivesti iš šalies, kas ir nutiko su aktore Kamile Petruškevičiūte – ji buvo žmogus, nežaidžiantis pagal trupės taisykles. Toks „ateivis“ turi kritinį požiūrį ir į trupę, ir į erdvę, į kurią jis ateina, dėl to iki galo nėra patogu nei jam, nei aktoriams – šis aspektas buvo reikšmingas darbui su pjese.

Taip pat nuo pradžių žinojau, kad Eilerto Liovborgo (aktorius Karolis Kasperavičius) vaidmenį irgi turi atlikti žmogus, nepriklausantis trupei – šis personažas šiaip ar taip yra tvarką ardanti dalelė, priežastis, dėl ko didelė dalis spektaklio pasaulio sugriūna. Ilgai svarsčiau, ar Tėjos personažą kurs trupės aktorė, ar laisvai samdoma menininkė, bet po puikaus kastingo susidėliojo galutinis aktorių paveikslas su Adele Šuminskaite, kuri tarsi apjungė visą dėlionę.

Savo kelią Vilniaus mažajame teatre pradėjai nuo didelio šiuolaikinės pjesės pastatymo, o dabar „DramaTest“ projekto rėmuose eksperimentuosi su klasika laboratorinėje erdvėje. Kaip nusprendei imtis Šekspyro komedijos „Kaip jums patinka“?

Kontaktas su klasikine dramaturgija veikiausiai yra natūralus kiekvieno jauno režisieriaus žingsnis. Šio projekto rėmuose galiu laisvai eksperimentuoti, todėl Šekspyras mano rankose atsidūrė dabar. Kol kas dirbant su „Kaip jums patinka“ atrodo, kad dirbti tuo pačiu metu yra ir lengva, ir sunku. Lengva, nes autorius pasiūlo labai geras situacijas, sceninio veiksmo užuomazgas, kurios gana nesunkiai pasiduoda interpretacijai, aktualizavimui. Šekspyro turinys takus ir išsilieja režisieriaus pasirinktoje formoje. Su vėlesne dramaturgija tai daryti sunkiau, ji dažnai diktuoja kur kas konkretesnę formą ar intertekstus.

Visgi sudėtingoji pusė – tai suvokimas, kad ši pjesė yra klaidų, situacijų komedija ir bet kokia interpretacija turi turėti santykį su komiška situacija. Todėl džiaugiuosi, kad mano susidūrimas su Šekspyru gali įvykti teatrinėje laboratorijoje, kurios formatas leidžia žaisti ir tyrinėti. Nors tikimės, kad susitikimas su žiūrovu įvyks, vis dėlto tai nėra įprastas spektaklis – čia su kūrybine komanda mes lygiomis dalimis einame į naują medžiagą su tikslu pasibandyti, pasižiūrėti, ar ta medžiaga mums veikia. Galbūt ji neveiks – tame nėra nieko baisaus.

Uršulė Bartoševičiūtė. © VMT

Ar jau žinai, su kokia komanda dirbsi eskizo kūrimo metu?

Savo aktorių „norų sąrašą“ esu užrašiusi, tačiau dar deriname detales. Bet kokiu atveju tai yra kitokia komanda, nei spektaklyje „Sprendžiant Hedą“. Noriu išsibandyti darbą ir su kitais trupės aktoriais – man, kaip kūrėjai, svarbi aktorių kaita. Šiuo atveju noriu dirbti su vyresniais aktoriais. Tai – iššūkis, kadangi mano spektakliai labai dažnai polemizuoja su tam tikrais feministiniais, lyties diskursais, nagrinėja identitetą ir tapatybę. Šios temos retai analizuojamos Lietuvos teatre, dažnai yra svetimos žmonėms, užaugusiems Sovietų Sąjungoje. 

Sovietmečiu sekso nebuvo, už identiteto klausimus kur kas svarbiau buvo bendruomenė, o ir feminizmas suprastas savotiškai – anuomet jis tiesiog įteisino dvigubą darbo dieną (vieną darbe, kitą – buityje), kurią iki šiol dirba dažna moteris. Tuo tarpu per paskutinius tris nepriklausomybės dešimtmečius visas feminizmo bangas išgyvenome suspaustai ir greitai, o šiandien jau tikimės panašių lyčių lygybės rezultatų, kokius demonstruoja Vakarų Europos valstybės.

Vyresnės kartos aktoriai didelę dalį gyvenimo praleido kitokiose istorinėse aplinkybėse, po geležine uždanga, su cenzūra, turėjo galvoti, kaip (ne)kalbėti apie šiuos dalykus. Tuo tarpu aš esu laisvės vaikas, niekada neturėjęs cenzūruoti savęs – visuomet galėjau kalbėti tai, ką noriu. Taigi, „DramaTest“ metu mes, skirtingų laikmečių žmonės, sutiksime identiteto temą, prie kurios, ko gero, ir eisime skirtingai, o visa tai apvienys Viljamas Šekspyras.

Lietuvos teatre pastebiu keistą dichotomiją – teatras tarsi skirstomas į tą, kuris nagrinėja bendražmogiškas, amžinąsias, kad ir šekspyriškąsias temas, bei tą, kuris yra socialiai ar politiškai angažuotas, todėl esą neliečia amžinųjų temų. Man atrodo, kad šie du dalykai gali koegzistuoti. Mano kuriamas teatras yra socialinis, taigi, ir politiškas, bet jis lygiai taip pat gali kalbėti apie vadinamąsias amžinas temas. Juk tapatybė ir identitetas yra amžinos temos, tik skirtingais laikotarpiais suprastos ir vadintos skirtingai.

Jei žiūrėtume į tą pačią mano pasirinktą Šekspyro komediją „Kaip jums patinka“, joje sutiktume ir gender bending, translytiškumo klausimus, ir persirengimą kita lytimi, homoerotinę meilę. Šiuo metu tyrinėju ir renku informaciją bei kritiką apie queer, feministinę tematiką Šekspyro kūriniuose.

Ar galvodama apie būsimas dvi kūrybinio proceso savaites „DramaTest“ metu keli sau ir savo komandai kokius nors specifinius tikslus ar lūkesčius?

Darbui su savo medžiaga turėsime dešimt dienų – faktas, kad to rezultatas nebus spektaklis, sunku tai pavadinti ir išbaigtu eskizu. Be abejonės, turiu tikslą – kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad jis susijęs su tam tikrų procesų bei tapatybių destigmatizacija dirbant su vyresniais aktoriais. Sunkiau apibendrinti Sovietų Sąjungai priklausiusių valstybių atvejus, tačiau laisvasis pasaulis prarado visą kartą LGBT+ žmonių, kurių gyvybes praėjusio amžiaus pabaigoje nusinešė AIDS, savižudybės ir smurtas. Šie žmonės dabar būtų mūsų tėvų amžiaus ir galėtų būti visuomenės veikėjai, bendruomenės balsai, lyderiai, garsiai kalbantys apie lyties kaip spektro diskursus bei lyties performatyvumą.

Kai mūsų, tūkstantmečio vaikų, karta yra kaltinama visa ko seksualizavimu ir bandymu tapatybės bei identiteto klausimus nagrinėti tik per seksualumo prizmę, man atrodo, jog geriausias atsakymas tokiam kaltinimui – taip atrodo todėl, kad pasaulis prarado visą kartą apie tai anksčiau galėjusių kalbėti žmonių. Taigi, mano tikslas „DramaTest“ metu – skirtingų kartų pokalbis, destigmatizacija ir diskusija apie tapatybės laisvę tiek su jaunais, tiek su vyresniais aktoriais.

Ačiū už pokalbį!

  • 2
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments