Kada paskutinį kartą buvote kolektyviniame sode? O galbūt jūs – vienas iš naujakurių, kurie sodų bendrijoje gyvena nuolat? Kaip žinia, sodai turi savo tvarką ir taisykles. Ši aplinka dažnai užmirštama miestiečių bei miesto valdžios. Kaip reikėtų atgaivinti sodus, kad jais galėtų džiaugtis kiekvienas, kalbamės su architektų ir urbanistų komanda PUPA (Public urbanism, private architeture), 2014-ųjų vasarą tarptautinėje Roterdamo bienalėje pristačiusia projektą „Collective Gardens Revival“ („Atgaivink kolektyvinį sodą“). PUPA – pirmieji lietuviai, dalyvavę šioje bienalėje.
Žvelgiant į Lietuvos kolektyvinių sodų padėtį Europos mastu, manau, mūsų šalies sodų kultūra tiesiog klesti.
Justina Muliuolytė
– Pirmiausia, papasakokite apie save.
Tadas Jonauskis: Save laikome urbanistais, vykdome nišinius projektus, kurie tradiciniame architektų pasaulyje nėra dažnai vystomi. Tai – galimybių studijos, vizijos, urbanistiniai tyrimai, kurie tiesiogiai nesisieja su statybomis, teisiniais dokumentais, detaliaisiais planais. Pagrindinis mūsų tikslas yra mažinti skirtį tarp planuotojų, architektų, žmonių ir miesto. Urbanistika, kaip mes ją suvokiame, yra apibendrinanti ir misionieriška, padedanti įžvelgti tam tikras galimybes, potencialus ir informaciją transliuoti kiekvienam suprantama kalba. O šiaip – mes esame jauni, ypač verslo atžvilgiu. Lietuvoje kol kas yra mažai pavyzdžių, kuriais galėtume remtis ir tobulinti urbanistiką taip, kaip mes ją suprantame.
– Kaip susidomėjote būtent kolektyvinių sodų tema?
Tadas: Apie šią temą mąstyta buvo jau seniai, o didžiausia paskata atsigręžti į kolektyvinius sodus buvo Roterdamo bienalės tema „Urban By Nature“ („Natūraliai miestiškas“). Kolektyviniai sodai buvo pirmoji mintis, perskaičius temą. Teisinga tema, teisingas objektas.
Justina Muliuolytė: Vis dėlto tema nauja. Prieš tai nebuvome darę nei tyrimų, nei mąstę plačiau. Tiesiog pradėjome temą analizuoti Roterdamo bienalei. Siuntėme preliminarų pasiūlymą, tuomet analizavome dar daugiau. Taip viskas ir išsivystė.
– Daug mūsų pažįstamų arbų jų tėvai, seneliai turi kolektyvinius sodus. Ar sodininkystė, kaip hobis, laisvalaikio praleidimo būdas, vis dar aktyvi?
Tadas: Tikrųjų sodininkų šiandien mažiau, bet tarp jaunimo atsiranda nauja mada – noras patiems užsiauginti bent dalį savo maisto, gyventi sveikiau. Daug kas pavargsta nuo miesto ir važiuoja į sodus. Vis dėlto, kalbant apie Vilniaus rajono sodus, tendencija akivaizdi: sodininkų mažėja ir jų veikla traukiasi. Daug žmonių soduose statosi gyvenamuosius namus.
Justina: Žvelgiant į Lietuvos kolektyvinių sodų padėtį Europos mastu, manau, mūsų šalies sodų kultūra tiesiog klesti. Užsienyje vargiai kas gali mėgautis namuose užaugintomis daržovėmis ir kapstymusi sode. Prisimenu istoriją: vienų mano pažįstamų ispanų vaikai nežinojo, kaip auga bulvės – ant medžių ar po žeme. O pas mus visi vaikai žino, nes tai – paprasčiausiai natūralu. Be to, Lietuvoje populiarus maisto dalinimasis – tai yra unikalus reiškinys, pasitaikantis tik posovietinėse šalyse.
Tadas: Spėčiau, kad Lietuvoje kiekviena šeima, net neturėdama žemės sklypo ar sodo, vasarą iš savo giminaičių gauna šviežių daržovių ar vaisių. Esame vis dar agrarinės kultūros žmonės net gyvendami mieste.
– Kolektyviniai sodai būdavo skiriami įmonėms, kurios vėliau sklypus paskirstydavo darbininkams, tad dažniausiai sodo kaimynai būdavo dar ir bendradarbiai. Ar dabar vis dar yra nors kiek išlikusi kolektyvo, bendruomenės samprata?
Justina: Tai labai susiję su pirmininku – ar jis aktyvus, ar ne. Vilniuje yra sodų, kurie tvarkomi fantastiškai. Čia žmonės ne tik kartu tvarko aplinką, bet ir rengia šventes, vieni kitus apdovanoja prizais… Galime pagirti dvi Vilniaus bendrijas: „Talką“, įsikūrusią Antakalnyje (pirmininkė Aušra Narkeliūnienė), ir „Rasą“ (Rasos, pirmininkas Zigmas Urbonas). Deja, yra ir tokių sodų, kurie visiškai apleisti.
Tadas: Pradėję tyrimą, mąstėme, kad sovietmečiu bendruomenė egzistavo, o dabar dingo. Tačiau man atrodo, kad bendruomenė šiandien yra aktyvesnė nei prieš tai. Anksčiau soduose buvo įsikūrę darbo kolegos, iš esmės neturintys bendrų interesų (būtent laisvalaikio srityje). Vienam norėjosi turėti daugiau vejos, kitam auginti obuolius ar rožes, trečiam visai nieko neauginti. Skirtumai tarp žmonių nekuria bendruomenės. O kalbant apie bendruomenę, ja šiandien galima laikyti tiesiog kolektyvinio sodo gatvelę – šešis ar dešimt kaimyninių namų.
Taigi būrimasis į bendruomenę yra teritoriškas, dėl buitinių dalykų atsiradęs reiškinys. Taip pat jis susijęs su pažintimis: kuo didesnė sodų bendrija, tuo mažesnės bendruomenės. Mažesnės sodų bendrijos, jungiančios 100 ar 50 sklypų, yra priklausomos nuo sodo pirmininko. Jei jis aktyvus, sodai būna tvarkingi ir prižiūrėti. Pavyzdžiui, teko girdėti apie prie Vilniaus esančią vieną nuostabiai tvarkingą sodų bendriją: gyventojai kartu rūpinasi šalia tekančiu upeliu, jo pakrante, susitaria, kokios bus tvoros, kokie namai. Nors kiekvienas turi savo atskirą žemę, visi dirba kartu.
– Apskritai ar kolektyviniai sodai skatina bendruomeniškumą, ar žmonės tiesiog apsistato savo sodus tvoromis, nes nori pasislėpti nuo kitų?
Tadas: Veikia du veiksniai. Vienas – tai savo aplinkos, nuosavos žemės apsaugojimas, kuris yra tiesiog įgimtas: visi nori pasižymėti savo teritoriją. Ypač tai suprantama Lietuvoje, kur ilgą laiką nebuvo privačios žemės. Reikia dar 20 metų, kol šitas mąstymas pasikeis ir paseksime Švedijos pavyzdžiu, kur žmonės tiesiog nestato tvorų. Mūsų nuomone, kol kas santykis tarp sodininkų ir gyvenančių soduose nuolat arba jaunų ir pagyvenusių šeimų yra teisingas. Vyresni žmonės prižiūri, rodo pavyzdį jaunesniems. Jaunos šeimos su vyresnėmis keičiasi savo patirtimi. Tai yra sveika, socialinė cirkuliacija lyginant su naujos statybos rajonais, kuriuose dominuoja jaunos šeimos. Tai – rizikingos zonos, nes po 30–50 m. jose gyvens vien senjorai.
– Ar naujakuriai sėkmingai įsitraukia į bendruomenę?
Tadas: Manau, kad naujakuriams lengva į ją įsitraukti. Nepastebėjome tendencijos, kad kaimynai nenorėtų naujakurių. Pykčiai galbūt atsiranda dėl statybų ar kitų buitinių veiksnių, (pavyzdžiui, kad traktoriai statybų metu išvažinės keliukus), bet tai yra natūralūs, visur pasitaikantys nusiskundimai. Naujas nuolat sode gyvenantis kaimynas ir kitiems sodininkams turi kelti džiaugsmą, nes bus nuolatinis gyventojas, prižiūrės aplinką, žiemos metu valys keliukus. Jei sodą įsigis naujas sodininkas, kaimynai turės dar vieną entuziastą, kuris palaikys žalumą.
– Viena iš didžiausių bėdų soduose yra bendrų erdvių trūkumas. Kaip kurti bendruomenę, kai gyventojai ir sodininkai neturi kur bendrai leisti laiko?
Tadas: Man atrodo, kad tai – išsisukinėjimas nuo didesnių bėdų. Kaimuose bendra erdvė yra gatvė ir bažnyčia bei šventorius. Taigi soduose gatvės turi neatrastą potencialą. Čia nereikia aikščių, skverų, parkų.
Justina: Visi sodai vis viena dažniausiai turi kokį nors želdyną – kad ir kūdrą ar vandens bokštą su veja aplinkui.
Tadas: Manome, kad gatvė yra tinkamiausia vieta, kuri gali būti skirta renginiams, susibūrimams. Kol kas gatvės yra naudojamos tik pagal pirminę funkciją: atvažiuoti iki savo sklypo. Tačiau atėmus pirminį įvaizdį ir transformavus gatvę į viešąją erdvę, būtų patrauklu ja vaikščioti, važinėti dviračiais, tėvams saugiai išleisti vaikus žaisti. Tokia erdvė skatintų burtis. Bendruomenės renginiams ne visuomet reikia didelės erdvės.
Justina: Didesnė problema yra ne erdvių trūkumas, bet tai, kad erdvės yra nepritaikytos.
Tadas: Taip, erdves reikia kūrybiškai pritaikyti. Kalbant apie gatves, reikėtų tik poros dalykų: pritaikyti dizainą fiziškai ir suteikti gatvėms asmeniškumo, kad ne visos gatvės būtų, tarkim, Juodvarnių sodų 13-oji gatvė, – tai juk nieko nepasako. Gatvė taptų asmeniška, jei būtų pavadinti nusipelniusio sodų pirmininko pavarde, vietovardžiu ir pan.
– Kaip manote, ar yra poreikis kurti naujas sodų bendrijas, ar užtektų tiesiog tinkamai sutvarkyti esamas?
Tadas: Daržininkystės, sodininkystės paskirties sodų bendrijų galėtų atsirasti daugiau. Nebūtinai žemė turi tapti nuosavybe. Galbūt būtų galima ją nuomotis trumpesniam laikui ir už tai gauti tam tikras paslaugas, pavyzdžiui, įrankių nuomą, konsultacijas su sodininku profesionalu, galinčiu patarti ar galiausiai parekomenduoti medelyną, iš kurio tiesiogiai galima nusipirkti medžių auginių. Sodas gali būti pramogų erdvė, kurioje žmogus turi arba nuomojasi žemės plotelį ir jame leidžia vasaras. Dalyvaudami Roterdamo bienalėje siūlėme vasariškųjų sodų idėją.
Tokiuose soduose turėtų būti šiek tiek viešos erdvės, kur vasarą žmonės galėtų vaikščioti, bėgioti ir kt. Taip pat turėtų būti vietos jaunimui ir pagyvenusiems žmonėms, kad išliktų balansas. Be to, nepamiršome ir turistų. Jie prie sodų pradžios galėtų palikti automobilį, pasivaikščioti, papietauti ekologiškame restorane, nusipirkti vaisių ir daržovių, o užlipę į vandens bokštą apžvelgti panoramą. Turime daug galimybių, kurios ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje dar nėra virtusios realybe.
– Didžiausias kolektyvinių sodų privalumas – išpuoselėta gamta, nes sodai buvo kuriami prie vandens telkinių, upių, parkų. Kaip išlaikyti urbanizuotos aplinkos ir gamtos pusiausvyrą?
Justina: Mes savo Roterdamo bienalės projekte siūlėme tokį sprendimą. Tie sodai, kurie yra arčiausiai gamtos, mažiausiai urbanizuoti, juos reikia padaryti žalesnius. Palikti daugiau gamtos, leisti mažiau ar galbūt riboti ar išvis uždrausti naujas statybas, kad sodai nebesiplėstų. O tie sodai, kurie yra arčiau miesto ar miesto teritorijoje, galėtų virsti gyvenvietėmis.
– Mūsų miestai ir taip nėra tankūs, o sodų urbanizacija skatintų dar daugiau žmonių išsikelti gyventi už miesto. Ar nekyla grėsmė, kad kolektyviniai sodai pavirs į užsienyje kritikuojamas „uždarų vartų bendruomenes“?
Tadas: Naujiesiems rajonams tai gresia kur kas labiau nei sodams. Dažna gyvenvietė jau turi vartus ir prašalaitis negali į ją patekti. Lietuvoje dar neįžvelgiama blogosios šio reiškinio pusės. Šiuo metu tai vertinama net kaip geras sprendimas: esą plotas prižiūrimas, labai saugi kaimynystė. Tačiau tai – daugiau prekybiniai reklamos šūkiai. Realybėje tokios bendruomenės per laiką gali iššaukti socialines bėdas, atskirtį: šiuo metu jose gyvena viena ekonominė klasė, bet nebūtinai ji tokia ir išliks per artimiausią dvidešimtmetį. Taigi tokios uždaros bendruomenės, dažniausiai įsikūrusios toli nuo miesto, gali virsti socialine katastrofa.
– Savo projekte neurbanizuotus sodus siūlote palikti žalius, įtraukti jaunus žmones į sodininkystę. Jau daugelį metų kalbama apie įvairių sodininkystės, žemės ūkio būrelių steigimą darželiuose, mokyklose, šiltnamių užmiestyje statybą, kur vaikai galėtų mokytis. Kaip manote, kodėl tai vis dar nėra vykdoma?
Justina: Tačiau yra alternatyvių darželių. Valstybinių mokyklų, darželių veikla turi daug aspektų: direktorių „karaliavimai“, mokymo programos… Tačiau yra ir valstybinių darželių, kurie turi mažų žemės plotų. Galbūt pas mus šis mokymas nėra aktualus: juk daugelis vaikų vasaras leidžia kaimuose pas močiutes, o prie savo namų turi sodus.
Tadas: Vaikai Lietuvoje apskritai gana daug žino apie žemės ūkį lyginant su kitomis Europos šalimis. Tai nėra didelė problema. Tačiau toks ugdymas vis viena yra reikalingas. Edukacijos stoka visose srityse yra labai neigiama. Dalis mūsų laiko ir žinių turėtų būti skirta jaunimui mokyti. Ir visai nesvarbu, kurioje srityje: architektūroje, urbanistikoje, daržininkystėje, sodininkystėje ir t.t. Tačiau kol kas viskas paliekama mokyklų rankose ir tarsi natūraliai priimama, jog mokykla turi visko išmokyti ir visus aprūpinti.
Manau, kad mūsų visuomenei ir atskiroms bendruomenėms bręstant visi pamatys šį poreikį ir supras jo grąžą. Kai suvoksime, kad galime užsiauginti gerą kolegą, žinantį, ko nori, klientą, blaiviai mąstantį miestietį ar ūkininką, naudos bus visiems. Sodininkystės mokymas yra aktualus: jis susijęs su ekologija, bendruomeniškumu, susipažinimu su tradicinėmis šventėmis.
– Ar miestiečiai naudotųsi galimybe vasarą pabėgti į užmiestį, kur galėtų praleisti laisvalaikį, užsiauginti daržovių?
Tadas: Pavyzdžiui, aplink daugelį Olandijos miestų yra tam tikros žalios zonos, aiškios teritorijos, į kurias iš miesto žmonės gali nuvažiuoti per valandą ar dvi. Taip galėtų būti ir pas mus, sodai juk yra netoli miesto. Nereikėtų keliauti iki pajūrio, Trakų ar Molėtų. Atvykę į sodus žmonės galėtų pailsėti, pasivažinėti dviračiu, pasivaikščioti, pabėgioti ir grįžti atgal. Tai galėtų būti trumpos savaitgalio išvykos. Atsiradus galimybei, žmonės Lietuvoje tuo naudotųsi.
Justina: Reikėtų darbus pradėti nuo nužymėjimo. Žmonės turi žinoti, kad važiuodami dviračiu šia gatvele jie nuvažiuos į kitą sodą, pasieks kitą įdomų objektą. Be to, svarbu, kad prie sodų būtų ir transporto stotelės.
Tadas: Reikia vietų, kuriose būtų galima pastatyti automobilį, sėsti ant savo dviračio ar jį išsinuomoti, tuomet važiuoti nuo vienos stotelės iki kitos. Stotelėse atvykėliai rastų ekologiškus restoranėlius, nakvynės namus, vandens bokštą su terasa ir apžvalgos aikštele. Svarbu pradėti nuo mažų dalykų, tokių, kaip rodyklės, kurios rodo kryptį ežero link, vaisių ar daržovių prekybos vietos. Pradžiai to užtektų, o tuomet aplinka irgi pradėtų vystytis.
– Justina užsiminė apie viešojo transporto stoteles. Kaip spręsti kasdienes pačių sodo gyventojų susisiekimo problemas?
Justina: Šiuo metu viešasis transportas yra gana gerai išvystytas ir leidžia pasiekti bent jau didžiąją dalį sodo bendrijų.
Tadas: Galbūt nebūtinai važiuoti į patį sodą. Prie stotelių galėtų atsirasti dviračių saugyklos, kuriose gyventojai ir sodininkai turėtų galimybę palikti savo dviračius ir, išlipę iš autobuso, pasiekti jais savo sklypus. Be to, reikėtų apšviesti takus, tuomet būtų kur kas saugiau pasiekti savo sodą.
Justina: Taip pat sodų gatves, manau, reikėtų priskirti gyvenamajai kategorijai, kaip daugiabučių gyvenamųjų namų kiemai. Tuomet problema išsispręstų. Automobilių greitis būtų smarkiai ribojamas, o pėstiesiems nereikėtų šaligatvio ir jie jaustųsi saugiau.
– Dar viena problema, aktualesnė nuolatiniams sodų gyventojams, yra saugumas. Tarkim, sudėtinga atvykti pagalbos tarnyboms, o gaisro atveju ugniagesiams pasiekti konkretų sklypą išvis sudėtinga dėl gatvių siaurumo.
Tadas: Mes siūlytume urbanizuoti sodus, esančius prie pagrindinių gatvių, prie viešojo transporto arterijų, kurios sumažina atstumą ir važiavimo laiką. Reikėtų tankinti gyventojų skaičių ten, kur jau yra išvystyta infrastruktūra. Sodus, nepasižyminčius geru susisiekimu, rekomenduotume palikti žalius ir neskatintume žmonių ten gyventi nuolat. Ši problema nėra lengvai išsprendžiama.
– Ar galite paminėti kitų šalių sektinus pavyzdžius dėl kolektyvinių sodų atgaivinimo?
Justina: Išties situacija daugelyje šalių yra visiškai kitokia. Tarkim, Lenkijoje ar Latvijoje kolektyviniai sodai niekada nebuvo urbanizuoti. Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje sodais laikomi maži sklypeliai be nuolatinių gyventojų. Todėl šios valstybės nesusiduria su tokiomis problemomis, kaip pas mus, kad sodų bendrija tampa gyvenviete.
Tadas: Kalbant apie urbanizuotus sklypus, turbūt reikėtų sekti Favelomis (lūšnynų kvartalai, įsikūrę prie daugelio Brazilijos miestų), kurie apstatyti mažais namais, yra daug sklypų. Tai – statiniai be struktūros, o žmonės patys susikuria visas inžinerines sistemas, miestas nieko neplanuoja.
– Kolektyviniai sodai iš pažiūros traukia savo chaotiška architektūra: įvairiausių dydžių namai, gatvės ir takeliai, visiškai skirtingai želdinami ar kultivuojami sklypai… Tačiau nėra jokios urbanistinės sistemos.
Tadas: Urbanistinės sistemos reikia, architektūrinės – ne. Sodai tuo įvairumu ir yra patrauklūs. Urbanistinė sistema sodus suvienytų.
Justina: Tam tikri architektūriniai dydžiai, tokie, kaip pastato tūris, tvoros aukštis, galėtų būti ribojami dėl visos bendruomenės gerovės. Taip išvengtume gatvelių, apribotų aukštomis it sienos tvoromis, kaimynai vieni kitiems neužstotų saulės.
Tadas: Urbanistika veikia tuomet, kai žmogaus veiksmai daro įtaką kaimynams. Jeigu imčiau ir pasistatyčiau labai aukštą namą, ir šis mestų šešėlį ant kaimynų sklypo, kuriame auginamos morkos, būtų tikrai blogai. Kaimynai turi kooperuotis, tartis, jog visi būtų patenkinti. Įvestos tam tikros urbanistinės taisyklės šiek tiek palengvintų šią tvarką.
Komentuokite