Visi turime mėgstamų vietų, kuriose mielai leidžiame laiką: pradedant namais, sporto klubu ar meno galerija ir baigiant kavinuke, kurioje kas rytą pakeliui į darbą rituališkai išgeriame puodelį cappuccino. Kas dar, be funkcionalumo ir turinio, mus traukia būti šiose erdvėse?
Nepaisant to, kad dabar labai madingi loftai ir modernūs interjerai, labiausiai mane vilioja paslaptys, glūdinčios senuose pastatuose.
Nerija Sabaliauskienė
Neabejoju, kad vienas iš aspektų – jaukus ir mūsų skoniui tinkamas šių vietų dizainas. Būtent apie šį, kartais ne tiek pastebimą, kiek pajaučiamą, meną šnekučiuojamės su viena ryškiausių šalies interjero dizainerių Nerija Sabaliauskiene.
– Visų pirmiausia, kaip savais žodžiais galėtumei nupasakoti, ką veikia interjero dizaineris? Koks yra pagrindinis šios profesijos uždavinys?
Interjero dizaineris turi suderinti kliento viziją, jo pageidavimus, sujungti jo norus ir finansines galimybes ir galiausiai panaudoti savo įgytą patirtį ir archyvinę medžiagą stengiantis, kad būsimas projektas maksimaliai patenkintų užsakovo poreikius ir vizijas.
– Kaip manai, ar apskritai interjero dizainas yra menas? Kiek procentais šiame darbe yra techninės, o kiek meninės pusės?
Kuriant interjerą, svarbūs ir techniniai, ir dekoratyvieji sprendimai. Galima sakyti, kad interjero kūrimas yra tam tikra meno išraiška arba forma – juk kiekvienas sukurtas dizainas yra vienintelis ir nepakartojamas.
– Interjerus kuri jau išties ilgą laiką ir kartą minėjai, jog darbų ir planų turi daugiau nei metams į priekį. Kaip vyksta tavo užsakymų atranka?
Šiandien aš atsirenku mažiau nei pusę pasiūlymų. Man svarbu santykis su žmonėmis, projekto įdomumas. Visa tai nepriklauso nuo patalpų dydžio – net ir mažai erdvei galima pritaikyti itin jaukų kūrybinį sprendimą. Nepaisant to, kad dabar labai madingi loftai ir modernūs interjerai, labiausiai mane vilioja paslaptys, glūdinčios senuose pastatuose.
– Koks yra tavo santykis su užsakovu? Ar vykdote darbus kartu – svarstote, eskizuojate, renkatės, ar labiau teiki pirmenybę individualiai kūrybai?
Pradedant darbus yra labai svarbu teisingai suprasti užduotį ir susiderinti veiksmus, kad tiek užsakovas, tiek dizaineris būtų patenkinti. Interjerų kūrimas dažniausiai yra ilgokas procesas, ypač jei projektas pradedamas nuo brėžinių derinimo. Kliento ir dizainerio bendradarbiavimas neretai trunka nuo trijų mėnesių iki kelerių metų, todėl labai svarbu tiek abiejų pusių atsakingas požiūris į darbą, tiek kantrybė ir abipusė pagarba, galiausiai – organika ir chemija.
Interjero dizaineris kartu turi būti ir geras psichologas, nes nuolat tenka padėti suvaldyti klientų stresą ir emocijas. Atrodo, paprasta, tačiau dažniausiai tai yra viena sunkiausių interjero kūrimo dalių.
– Ką savo profesijoje galėtum įvardyti kaip didžiausią iššūkį?
Didžiausias iššūkis yra žmonės ir darbas su jais, komunikacija, susikalbėjimas. Ne visi teisingai interpretuoja dizainerio darbą, dažnai pritrūksta pagarbos ir tinkamo suvokimo, kokią funkciją turi atlikti dizaineris. Žmonės ir interjerai skirtingi. Su kai kuriais darbas būna labai malonus, o su kai kuriais, deja, ne visada pavyksta.
– Kuri tiek gyvenamųjų, tiek prekybinių erdvių interjerą. Koks yra esminis darbo tarp šių dviejų krypčių skirtumas?
Kuriant visuomeninį, t.y. prekybinių, viešųjų patalpų interjerą, reikia galvoti apie žmones, kurie lankosi toje erdvėje, ateina į ją praleisti laiko, įsigyti prekių ir pan. Interjeras neturi užgožti parduodamų ar išeksponuotų elementų. Erdvė turi apgobti lankytojus jaukumu. Reikia turėti omenyje, kad kartais į tokias erdves žmonės užeina tik vieną kartą, taigi todėl interjeras turi būti neutralus, bet kartu ir įsimintinas.
Kalbant apie asmeninę erdvę, svarbiausias dizainerio uždavinys – pritaikyti interjerą įprastam šeimos narių gyvenimo būdui taip, kad funkciškai jis būtų maksimaliai patogus, konceptualiai naudingas ir, be abejo, pulsuotų šiluma ir jaukumu. Juk gyvenamoji erdvė – tai vieta, kurioje praleidžiama daug laiko, į kurią grįžtama po darbų, ir visai nesvarbu, ar tai modernus, ar šiuolaikinis klasikinis interjeras. Svarbiausia, kad dizainas būtų sukurtas būtent toje erdvėje gyvenančiai šeimai.
– Kokį kūrinį galėtumei pristatyti kaip savo vizitinę kortelę?
Dauguma interjerų yra išskirtiniai, sukurti su begaline meile, glaudžiai bendradarbiaujant su užsakovais. Tačiau kaip ryškiausią interjero pavyzdį paminėčiau būtent savo namų erdvę: joje galiu daryti, ką noriu – perstumdyti baldus ar remontuoti kambarius nors ir kas savaitę.
– Pakalbėkime apie paskutinius tavo kurtus interjerus. Ar gali juos trumpai nupasakoti, kuo jie tau ypatingi, kas buvo įdomiausia juos kuriant?
Visi interjerai ir žmonės, su kuriais juos kūrėme, yra palikę manyje vienokį ar kitokį pėdsaką. Vienas paskutinių bendrų su klientais kurtų darbų – Vilniuje įsikūręs Rūdninkų knygynas, kurio koncepciją sugalvojo parduotuvės savininkas Deimantas Vainilka, ištyręs rinką Lietuvoje ir nusprendęs, kad mūsų šalyje trūksta specializuoto, vyrams skirto salono, kuriame būtų galima ne tik paklausyti geros muzikos, nusipirkti knygą ar albumą, paskanauti kavos ir pyragėlio, bet ir išsirinkti vyrams skirtos kosmetikos, kvapų, žvakių.
Todėl prieš tai buvusią erdvę (kurią lankytojai žinojo kaip vinilo plokštelių ir knygų parduotuvę) perkūrėme į platesnį diapazoną turintį saloną. Man be galo džiugu matyti lankytojus, kuriems norisi ilgėliau pabūti naujoje erdvėje ir išjausti tą nepaprastą aurą, kurią sukuria muzika ir XVII a. menantys skliautai.
Taip pat noriu paminėti stilisto Manto Petruškevičiaus mielą ir jaukią vietą „Flower Couture“ Vilniaus prekybos centre „Panorama“, kurioje galima rasti meno albumų, kvapų ir nuostabių gėlių puokščių, pabendrauti su žmonėmis, pasidalinti dienos aktualijomis.
Man ši vieta emociškai labai jauki, nes sukūrėme ją iš mano mėgstamiausių spalvų, kurios yra ne visai tipiškos lietuviškam interjerui – kraujo raudonumo, baklažano, aukso. Ir, reikia pripažinti, tai – visiškai netipiška vieta prekybos centre.
Komentuokite