Liepos 26 d., trečiadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma socialinio meno paroda „Mano istorija“. Parodoje pristatomi menininkų kūriniai, įkvėpti asmeninių istorijų, kurias sveikstantieji nuo įvairių priklausomybių užrašė kūrybinio rašymo dirbtuvėse.
Labiausiai užkliuvo Lauryno istorija: kažkas tarp filmo „Trainspotting“ ir A. Čechovo knygos „Švediškas degtukas“.
Ula ir Rusnė Šimulynaitės
Projektas „Mano istorija“ kuriamas profesionalaus meno kūrėjams bendradarbiaujant kartu su sostinės Dailininkų sąjungos galerija bei VA Caritas priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“ (Vilnius). Projektu siekiama meno priemonėmis teigiamai paveikti nuo priklausomybių kenčiančių žmonių sveikatą ir dvasinę gerovę, skleisti žinią apie pagalbos priklausomiems asmenims galimybes bei mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligą.
Projekto metu vykusių kūrybinio rašymo dirbtuvių vadovas rašytojas Vidas Dusevičius pasakoja, jog per keturis birželį priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ įvykusius susitikimus ir pokalbius atsirado visas pluoštas „mano istorijų“, kuriose bendruomenės nariai dalijasi savo kasdienybės džiaugsmais ir rūpesčiais.
Parodos menininkai: Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Antanas Dubra, Vidas Dusevičius, Robertas Gritėnas, Dovilė Gudačiauskaitė, Jurgita Juodytė, Andrius Kviliūnas, Sigita Maslauskaitė, Rimantas Milkintas, Visvaldas Morkevičius, Yana Ross, Jelena Škulienė, Ula ir Rusnė Šimulynaitės, Audra Vau (Vaupšienė), Andrius Zakarauskas. Projekto kuratoriai: Andrius Zakarauskas, Vidas Dusevičius. Paroda vyks iki rugpjūčio 15 d.
„Mano istorija“ dalyvės Ula ir Rusnė Šimulynaitės VOXART papasakojo apie projekto kūrybinį procesą:
„Mes gavome bendrą istorijų pluoštą ir perskaitėme jas visas, iš kurių galėjome pasirinkti labiausiai patinkančią. Būti nuo kažko priklausomam yra baisus dalykas – tai, turbūt, įtraukia, kaip pelkė į patį dugną.
Tą dugną pabandėme atskleisti ir savo bendroje iliustracijoje naudodamos kelias technikas: kompiuterinę grafiką, koliažą, rapitografą. Kadangi esame komikso, iliustracijos, grafinio dizaino atstovės, tad ieškojome dinamiško ir vaizdingo siužeto.
Labiausiai užkliuvo Lauryno istorija (jei gerai supratome, mūsų veikėjo priklausomybė – alkoholis): lakoniška, vaizdinga, jokių nereikalingų epizodų. Istorija yra kažkas tarp filmo „Trainspotting“ ir A. Čechovo knygos „Švediškas degtukas“. Juodas humoras ir visiškas absurdas.
Su pačiu Laurynu susitikti neteko, o tai suteikė mums progą neįsipaišyti į jokius rėmus ir pasakojimą interpretuoti visiškai savaip. Garsiai skaitėme ir iš karto įsivaizdavome istoriją gyvai, brainstorminome ir dėliojome idėjas, o susitikimas būtų pakreipęs viena ar kita linkme, kaip pažiūrėjus filmą prieš perskaitant knygą.
Apskritai šis projektas pasirodė įdomus gyveniškomis ir tikromis istorijomis, kai kurios jų pateiktos tragiškai, kai kurios – komiškai, o kaip kūrėjoms tai buvo puikus šansas įsijausti ir išjausti kito kailį, tuo pačiu nevaržant savęs tik pesimizmu ir negatyvu, o leidžiant sau pažvelgti į problemą ir per humoro bei absurdo prizmę.“
Komentuokite