Virtualus meno centras: ar įmanoma skaitmeninės kultūros įstaigos sėkmė?

© Markus Spiske / Unsplash

Dėl karantino režimo visame pasaulyje jau pirmosios pandemijos bangos metu išaugo skaitmeninių kultūros produktų ir paslaugų pasiūla. Nuo tarptautiniu mastu žinomų iki vietinių kultūros įstaigų – muziejai, galerijos, teatrai, meno kolektyvai ir visi kiti – pasiūlė įvairų turinį, kurį galima stebėti namuose.

Išplėtotas virtualus meno centras, investuojantis į sklaidą ir pasiekiamumą, subūręs platų partnerių ratą ir sugebantis pasiūlyti plačią kokybiško turinio įvairovę, galėtų tapti svarbiu įrankiu kultūros plėtrai.

Matas Drukteinis

Ar tai būtų galimybė pažiūrėti anksčiau nufilmuotus pasirodymus ar specialiai virtualiai erdvei sukurta paroda, mokamas ar laisvai prieinamas turinys arba virtualių susitikimų su kūrėjais ciklas – būdų išlaikyti savo auditoriją, pasiekti meno vartotojus namuose ieškojo bene kiekviena meno įstaiga. Žinoma, reikia objektyviai įvertinti, kad koronavirusas ir per pasaulį besiritantys karantinai buvo ne lemiamas veiksnys, o veikiau tik sustiprino ir taip paskutinį dešimtmetį besiplėtusią skaitmenizaciją į visas žmogaus gyvenimo sritis.

Kultūros sektoriuje turinio perkėlimas į virtualią erdvę vyko ir tebevyksta šiek tiek lėčiau. Pagrindinė priežastis, kurią pabrėžia ir dauguma lauko atstovų, – kokybiškas meno produkto patyrimas dažnu atveju remiasi gyvu perdavimu. Vis dėlto, menas yra įvairių pojūčių ir sąlygų visuma. Kartu, kultūros produktų vartojimas nuo seno atlieka ir tam tikrą socializacijos funkciją. 

Tiesa, įvairiose kultūros srityse šis procesas vyksta taip pat skirtingai. Jeigu skaitmeninimą daug anksčiau pradėjo bibliotekos ir muziejai, vėliausiai ir sudėtingiausiai prie kintančios situacijos prisitaiko scenos menų laukas.

VOXART mugėje ArtVilnius (2015). © VOXART.lt

Jeigu iki dabar virtuli erdvė tik papildydavo fizinėje plotmėje vykdomą kultūros veiklą, produktų pasiūlą, pandemijos metu tikriausiai pirmą kartą mes pamatėme ryškių pavyzdžių, kai persvara pakrypo į skaitmeninę pusę. Pavyzdžiui, šiais metais viena didžiausių pasaulyje Sidnėjaus bienalė vyko tik virtualiai, taip pat galime vis daugiau rasti įvairių platformų, kurios save pristato, kaip virtualios meno mugės ar galerijos. Kiek jose plačiai lankomasis, sunku nustatyti, tačiau jose eksponuojama nuo kelių iki keliolikos virtualių parodų (erdvių). Įdomu, kad kai kurios iš jų – visiškai virtualios, tai yra, net ekspozicinė salė, kurioje „kabo“ kūriniai, yra sukurta kompiuterine grafika.

Tačiau, ar galime įsivaizduoti daugiafunkcį virtualų meno centrą, kuriame susijungtų skirtingų meno sričių turinys? Tokią idėją Lietuvoje tikriausiai vieni pirmųjų iškėlė ir, pavadinkime, prototipą pristatė VOXART.lt dar 2015 metais. Kaip teigia vienas portalo įkūrėjų Matas Drukteinis, tokiu būdu buvo norima praplėsti naujienų, kultūrinės informacijos turinį.

„Portalas apskritai susikūrė vedinas vieno pagrindinio siekio, kurį įvairiomis priemonėmis mes įgyvendiname iki šiol, tai – aktualioji kultūra ir šiandien kuriamas menas turi būti įvairiomis prasmėmis prieinamas visiems žmonėms. Iš kultūrinės žiniasklaidos pozicijos pusės norime suteikti įprastam meno vartotojui, ne profesionalui, reikalingų žinių, kontekstų, kurie padėtų geriau suprasti ir bendrus procesus, ir pačius meno kūrinius. Kartu, pranešame apie įvykius bei analizuojame lauką iš kultūros politikos pusės. Iš karto žinojome, tai bus skaitmeninė platforma, kad prieigą prie mūsų siūlomos informacijos ir žinių galėtų turėti ir senjoras, ir paauglys, ir Vilniuje, ir mažame miestelyje, Lietuvoje ar diasporoje gyvenantis žmogus, pasiturintis ir sunkiai besiverčiantis. Kiekvienas turi teisę į kokybišką kultūrą, mes norime tapti įrankiu ją geriau pažinti“, – pasakoja Matas Drukteinis.

Matas Drukteinis. © Tomas Terekas

Anot jo, natūraliai buvo iškeltas klausimas, ar VOXART.lt negalėtų tapti skaitmenine platforma ir meno turiniui: „Pagalvojome, kad ne tik turėtume kalbėti apie meną ir kultūrą, tačiau ir parodyti apie ką šnekame. Tuo labiau, kad vienas didžiausių veiksnių, ribojančių meno pažinimą ir sukuriančių socialinę nelygybę kultūros vartotojų atžvilgiu yra meno įstaigų lokalumas, ypač kai kalbame apie vizualiuosius menus. Nors parodos, spektakliai ar koncertinės programos neretai keliauja iš didžiųjų miestų į mažesniuosius, tačiau, natūralu, kad tai nėra tokios pasiūlos apimtys ir įvairovė, kurią gauna didžiųjų miestų gyventojai arba tie, kurie gali sau leisti atvažiuoti specialiai vienam renginiui.

2015 metais pradėtas vystyti virtualus meno centras, kuris buvo kaip VOXART.lt dalis, pristatęs kino, muzikos, vizualaus meno kūrinius, sėkmingai gyvavo iki tol, kol buvo sustabdyta visa portalo veikla. Šiais metais atnaujinus veiklą ir prasidėjus pandemijai kartu grįžo ir tokios virtualios kultūros įstaigos idėja, tačiau jau daug platesniu mastu.

„Šalia jau minėtų tokio skaitmeninio centro privalumų, pandemijos akivaizdoje pamatėme dar keletą, o tai leido sau išsikelti ir ambicingesnius tikslus. Pirmiausiai, daugėjant skaitmeninio turinio apskritai, kultūros ir meno produktai aiškiai pasimetė bendrame informaciniame sraute. Tuo pačiu, nors virtualioje erdvėje pateikiamas kūrinys savo prigimtimi turėtų sumažinti lokalumo problemą ir padidinti prieinamumą, tačiau, atsižvelgiant, kad visas pasaulis vienu metu stipriai išsiplėtė į skaitmeninę erdvę, įvyko nenumatytas procesas – staigus fragmentavimasis, kuris sugrąžino fizinio pasaulio problemas. Paprasčiau kalbant, kultūros įstaigų kuriamas skaitmeninis turinys, dažniausiai publikuojamas jų pačių internetiniuose puslapiuose ar socialiniuose tinkluose, pasiekia palyginus nedidelę auditoriją. Todėl išplėtotas virtualus meno centras, investuojantis į sklaidą ir pasiekiamumą, subūręs platų partnerių ratą ir sugebantis pasiūlyti plačią kokybiško turinio įvairovę, galėtų tapti svarbiu įrankiu kultūros plėtrai. Kita susidariusi galimybė – pasikeitę vartotojų įpročiai visame pasaulyje. Tai reiškia, kad mes skyrę palyginus nedaug išteklių, galime pasiekti tarptautinę auditoriją, todėl toks kultūros ir meno produktų pristatymas virtualioje erdvėje sudaro galimybę susipažinti su Lietuvos kultūra ir menu apskritai. Ši kitus privalumus papildanti reprezentacinė funkcija sukuria prielaidas tokiam dariniui ateityje veikti kūrybinių kontaktų užmezgimo, tarpininkavimo, kultūros eksporto ir panašiose srityse“, – dėsto VOXART.lt vadovas Matas Drukteinis.

© Jesus Loves Austin / Unsplash

Svarstant, ar kultūros įstaiga galėtų sėkmingai veiklą vykdyti tik internetinėje erdvėje, tikriausiai pagrindinės tai lemiančios sąlygos – koks yra institucinis palaikymas, tai yra, finansavimas, ir kokio lankomumo, tai yra, susidomėjimo, sulaukia iš kultūros vartotojų. Jeigu pirmoji sąlyga labiau priklauso nuo bendrų tendencijų ir kultūros politikos, antroji – labiau nuo turinio ir veiklos krypčių.

Nuo jau anksčiau minėtų veiklos tikslų ir krypčių, toks virtualioje erdvėje veikiantis centras taip pat galėtų specializuotis ir virtualios ar papildytos realybės taikymo meno procese plėtra. Galbūt net užsiimti moksliniais tyrimais ar net specializuotų technologijų vystymu. Kita galima kryptis – tai sociokultūrinio procesų stebėjimas, tiksliau, kaip jie keičiasi skaitmenizacijos sąlygomis – nuo kultūros produktų pasiūlos iki vartotojų įpročių.

Vis dėlto virtualiam meno centrui, kaip visiškai funkcionuojančiai kultūros įstaigai, reikėtų ne ką mažesnių išteklių nei įprastai. Nors neliktų poreikio išlaikyti kartais itin brangiai kainuojančių patalpų, reikia įsisavinti, kad aukšto lygio skaitmeninių produktų kūrimas reikalauja tokių pačių, o kartais dar didesnių sąnaudų. Ypač, jei siekiama tobulinti meno kūrinio patyrimo kokybę virtualioje erdvėje.

Festivalis DRUSKOMANIJA’20: Aistė Vaitkevičiūtė. Indian Voices. © Emilija Vinžanovaitė

Net neskaičiuojant pačio kūrinio sukūrimo kaštų, pavyzdžiui, vien profesionaliai nufilmuoti koncertą ar spektaklį, sudėjus visas tiesiogines ir netiesiogines išlaidas, gali kainuoti nuo pusės iki kelių tūkstančių eurų, kai kuriais atvejais ir daugiau. Jeigu kalbėtume apie specialiai virtualiai realybei skirtus kūrinius, sumos šokteltų mažiausiai kelis, o gal ir keliolika kartų.

Be abejonės, virtualaus meno centrų perspektyvos yra teigiamos, nes jie gali užpildyti tas veiklos nišas, į kurias įprastai veikiančios meno įstaigos dažniausiai nesiorientuoja. Taip pat atsižvelgiant ir į vartotojų įpročių kaitos tendencijas, galima drąsiai teigti, kad skaitmeninių kultūros produktų ir jų kokybės poreikis tik augs.

VOXART.lt jau šiais metais pristatys pirmąjį Lietuvoje išplėtotą virtualų meno centrą, kuriame kultūros vartotojai turės galimybę susipažinti su įvairių sričių aktualaus meno kūriniais – nuo virtualių parodų iki koncertų. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

  • 1
    Share
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments