Trapių akimirkų gaudytojas

Susitinkame su kino operatoriumi Feliksu Abrukausku pasikalbėti apie vaizdus ir vaizdų vietą šiuolaikiniame pasaulyje. Nufilmavęs režisierės Kristinos Buožytės juostas „Kolekcionierė“ ir „Aurora“, taip pat tokius filmus, kaip „Anarchija Žirmūnuose“, „Tyli naktis“ ir „Redirected“, operatorius į vis labiau atsigaunantį lietuvišką kiną įneša techninio išprusimo ir akimirkų stebuklo. 

Kalbėti vaizdais nėra lengva – reikia aukštos meistrystės įgūdžių ir talento, todėl daugelyje filmų tiesiog per daug šnekama norint užpildyti gebėjimo spragas.

Feliksas Abrukauskas

– Žodis „kinematografija“, kuriuo apibūdinamas filmavimo menas, susideda iš dviejų graikiškų žodžių – „judėjimas“ ir „rašymas / piešimas“. Vadinasi, kinas – rašymas judesiais ar judėjimo išrašymas. Jums, kaip kino operatoriui, artima tokia kino samprata?

Be jokios abejonės, kinas yra judesys, tai nėra sustabdyta akimirka, kaip fotografijoje. Nufilmuotuose kadruose, net jei jie yra statiški ir, rodos, nieko nevyksta, žiūrovas vis tiek jaučia laiko tėkmę. Iš esmės kinas yra tam tikro laiko tarpo – akimirkos, valandos, dienos, metų ir t.t. – retransliavimas. Laiko tarpo, kuris yra vienintelis ir nepakartojamas užfiksavimo prasme. Neįmanoma nufilmuoti to paties kadro du kartus, jie visi bus skirtingi. Todėl judėjimo sąvoka puikiai apčiuopia kino esmę. Netgi žiūrint iš techninės pusės, kinas filmuojamas arba rodomas sudėtingų mechanizmų pagalba, kurių viduje juosta juda iš vienos ritės į kitą, pereidama begales krumpliaračių, dantračių, viskas sukasi, juda ir kelia triukšmą. Aišku, skaitmeniniame amžiuje viskas vyksta tyliau, tačiau kinas nėra statiškas visapusiškai, jis visą laiką juda į priekį.

– Angliškai kino operatorius vadinamas „director of photography“ — kitaip sakant, vaizdo režisierius. Lietuviškas terminas skamba labai techniškai ir negyvai, tarsi jūsų darbas teapsiribotų kameros „operavimu“. Jūsų darbe turbūt neretai iškyla ši įtampa tarp techninio darbo ir kūrybos?

Ne, įtampa nekyla. Galbūt todėl, kad operatoriaus darbas didele dalimi yra neatsiejamas nuo techninės pusės. Kūrybinė pusė neabejotinai yra labai svarbi, tačiau operatoriaus kūrybiškumą skatina režisierius. Teoriškai, režisieriui užtektų gerai filmavimo techniką ir apšvietimo niuansus išmanančio operatoriaus tam, kad filmas būtų techniškai tvarkingai atliktas. Tačiau, mano nuomone, techninio darbo išmanymas yra labai maža dalis to proceso, kuris įvardinamas žodžiu „kūryba“. Žmonės, susieidami vienam bendram tikslui, siekia rezultato – sukurti bendrą kūrinį. Tuo tarpu norint kažką realizuoti, reikia išmanyt techniką, žinoti jos galimybes ir panaudojimo būdus, kitu atveju daugelis idėjų gali atrodyti neįmanomos techniškai. Techninis darbas ir kūryba netrukdo vienas kitam, ši simbiozė kaip tik užtikrina geresnio rezultato gimimą.  

– Ar kino operatorius turi būti ir geras fotografas? 

Kino operatorius ir yra fotografas, tik jis filmuodamas fotografuoja 24 kadrus per sekundę. Jei kyla klausimas, ar norint tapti geru operatorium reikia prieš tai būti geru fotografu – nemanau, kad tai būtinybė. Šios dvi profesijos labai glaudžiai tarpusavyje susijusios, tačiau tuo pačiu labai skiriasi viena nuo kitos. Svarbiausia vizualinių profesijų atstovams – gebėjimas perteikti tam tikrą pasakojimui reikalingą  jauseną, būseną, atmosferą, įtampą ir t. t., pasitelkiant turimas priemones. Asmuo, turėdamas gerus profesinius pagrindus (be abejo, fotografija lavina akį), greičiau ir kokybiškiau pasieks reikiamą/norimą rezultatą. Platus vizualiųjų menų išmanymas tik padeda operatoriaus profesijoje, nes kinas yra sinkretinis menas.

– Jūs esate tas žmogus, kuris yra atsakingas už žodžių ir minčių transformaciją į vaizdus. Kaip tai atsitinka? Juk, pavyzdžiui, scenarijuje aprašytą sceną galima nufilmuoti daugeliu būdų. Kas lemia, kad kamera stovės čia, o ne ten, judės vienaip, o ne kitaip?

Gana drąsiai pasielgčiau, jei priskirčiau save atsakingu už žodžių ir minčių transformaciją į vaizdus. Ne vien operatorius lemia, koks ir kaip atsiras kino filmas. Kinas nėra vieno žmogaus darbas, bet filmo kūrimo procesas yra vedamas vieno žmogaus – režisieriaus. Jis surenka komandą patikimų žmonių tam, kad galėtų įgyvendinti savo sumanymą. Nuo režisieriaus sugebėjimo verbaliai išreikšti mintis priklauso, ar žmonės, kurie ateina jam padėti, sugebės sukurti tai, ką jis galvoja. Be sugebėjimo komunikuoti su bedraautoriais dažniausiai būna sunku pasiekti norimą rezultatą.

Didžiausias režisieriaus darbas yra sugebėti artikuliuoti savo mintis ir sumanymus kolegoms, kad jie galėtų realizuoti jo idėjas. Visa kita kine yra tiesiog gerai arba apygeriai suorganizuotas techninis darbas. Kameros pozicija ir judesys priklauso nuo daugelio faktorių: nuo erdvės, kurioje filmuojama, nuo aktorių, dailininkų darbo, nuo techninių galimybių, nuo esamo biudžeto ir galiausiai nuo istorijos, kurią pasakoji. Filmavimo aištelė yra ta vieta, kurioje visi norai judėti į vieną ar kitą pusę, planai, sumanymai, kadruotės ir kita akistatoje su tikrove dažnai turi keistis, prisitaikyti prie esamų salygų. Operatorius šiose situacijose yra tik to trapaus akimirksnio gaudytojas, norįs užfiksuoti ne vien tik vaizdą, bet ir jauseną. Džiugu būna, jei tai pavyksta.  

– Kuo pasakojimas vaizdais iš esmės skiriasi nuo pasakojimo žodžiais?

Viskuo. Žodžiai yra žodžiai, o vaizdai yra vaizdai. Vaizdams žodžių nereikia. Jeigu matai lietų, nereikia dar žodžiais paaiškinti, kad tai lietus, bet jei nori papasakoti, kodėl tas lietus toks ypatingas, kaip jis kvepia, kokius jausmus sukelia – lengviau tai padaryti žodžiais. Aprašyti būseną daug lengviau, negu vaizdais išreikšti jausmą. Žodžiai skatina vaizduotę, o vaizdai tiesiog rodo faktą. Kalbėti vaizdais nėra lengva, šiam gebėjimui reikia aukštos meistrystės įgūdžių ir talento, todėl daugelyje filmų tiesiog per daug šnekama norint užpildyti gebėjimo spragas. 

– Viename interviu esate sakęs, jog kinas jums studijų laikais buvo „mistinis stebuklas“. Ar šiandien jaučiate taip pat? Kuo kinas stebuklingas? 

Šiuo metu jis man nebėra toks stebuklingas, nes žinau, kaip jis daromas ir iš ko susideda. Bet kokiu atveju, kiną aš mėgstu, vis dėlto ten yra nemažai stebuklų. Geru kinu niekada nesu nusivylęs. 

– Ką manote apie analoginio kino sunykimą ir masinę filmų produkcijos migraciją į skaitmeninį formatą? Tai tiesiog normali kino formos evoliucija, ar kažkas iš esmės kitokio?

Nematau tame problemos, tik privalumus. Besikeičianti technologija atneša naujų galimybių kūrėjams. Skaitmeninis formatas įgalino begales žmonių, kurie tik pasvajodavo apie kiną, kurti, reikšti mintis. Analoginis kinas nenumirė ir nemirs, kaip nemirė plokštelės, teatras, atsiradus televizijai ir pan. Visą laiką bus žmonių, kurie supranta filmavimo ant juostos estetiką ir privalumus, taip pat kaip ir žmonių, kuriems tie privalumai ne tokie svarbūs. Svarbiausia yra istorija, kurią tu pasakoji, o ne priemonės.

Jeigu tam tikros priemonės padeda istorijai gimti, o kūrėjas supranta, kodėl taip yra ir sugeba pasirinkti tai, kas jam svarbiausia, nebėra labai svarbu, kokiu formatu tai atliekama. Aišku, su skaitmenine revoliucija filmų padaugėjo 10 kartų, bet gerų filmų, sukuriamų per metus, išliko panašus procentas. Na ir kas, kad nusipirkai pigesnį ar brangesnį filmuojantį aparatą, juk dar reikia išmanyti, ką darai, sugebėti nėra lygu norėti. Geros produktų reklaminės kampanijos sukuria tobulą iliuziją, kad įsigytas vienas ar kitas žaisliukas padės tau sukurti filmą ar puikų videoklipą.

Tačiau praktika rodo, jog tai – tik iliuzija. Žmonės, jų talentas, sunkus darbas ir gilios žinios yra tos priemonės, kurios sukuria meno kūrinį, o ne analoginės ar skaitmeninės kino fiksavimo galimybės.Taip pat ir ne technologijos lemia kūrinio vertę. Technologijų prieinamumas dar labiau padidino skirtį tarp tik norinčių prisiliesti prie kūrimo stebuklo, žaidžiančių kiną, ir savo srities profesionalų, kurie ne tik nori, bet ir išmano savo sritį, sugeba įgyvendinti sumanymus, realizuoti savo idėjas, mintis. 

– Gyvename vaizdų prisodrintame pasaulyje: reklamos stendai, televizoriai, telefonų bei kompiuterių ekranai, „Youtube“, „Instagram“, „Facebook“… Visiems prieinama skaitmeninė technologija leidžia kurti ir skleisti vaizdus daug lengviau, nei bet kada anksčiau istorijoje. Žmonių sapnai, atmintis ir mąstymas atlieka iš principo vizualinę funkciją. Vaizdų tiek daug, kad jie nieko nebereiškia. Ar jums, kaip vaizdų kūrėjui, neatrodo, jog mes esame vis mažiau vizualiai raštingi, t. y. nebemokame matyti, stebėti, pastebėti? Ar galbūt atvirkščiai?

Norėtųsi tikėti, kad atvirkščiai, kuo daugiau žiūri – tuo labiau lavini skonį. Greičiausiai taip nėra, nes žiūrimo vaizdo kokybė per pastariuosius dešimtį metų suprastėjo, taip pat niekas nesigilina, kokios kokybės vaizdą jie žiūri. Tiesiog žiūri, kas vyksta, ir jiems to užtenka: kaip radijas, tik dar kažkas juda ekrane. Įsivaizduokit – filmas kuriamas kelerius metus, kiek laiko ir pastangų įdėta į jį, kad galima būtų jį rodyti kino teatre. Kiek daug priemonių ir išmanymo žmonės investuoja į filmo sukūrimą, kad jis gerai atrodytų tame milžiniškame ekrane…

O kažkas tą patį filmą žiūri online, „Youtube“ ar dar kokioje nelegalioje svetainėje, mato veidus iš trijų pikselių ir girdi blogai įgarsintus žodžius. Negi nejuokinga? Dėl to yra labai svarbus publikos lavinimas, kuomet žiūrovas supranta, ką jis mato, sugeba kritiškai vertinti vaizdo formą ir, be abejo, turinį, supranta kokybės reikšmę kine. O užfiksuotų vaizdų mūsų kasdienybė yra taip perpildyta, kad nebeužteks visų mūsų gyvenimų jiems peržiūrėti. Dabarties žmones norisi pavadinti vaizdo grafomanais.

Tas besaikis ir liguistas visų potraukis būtinai užfiksuoti savo gyvenimo momentus, reikšmingus ir nelabai svarbius, įvaizdinti savo išgyvenimus, iliustruoti ir paviešinti savo gyvenimo akimirkas, atrodo, atima iš tų fiksuotojų akimirkos stebuklą. Trapus momentinis džiaugsmas tampa amžinu prisiminimu kietajame diske. Po kažkiek laiko tų prisiminimų tampa tiek daug, jie sukrauti kažkur giliai failuose, kurie dažniausiai neatidaromi šimtmečiais arba jie tiesiog „nulūžta“ kartu su kietuoju disku. Kvailoka praleisti savo gyvenimą bandant užfiksuoti tai, kas neužfiksuojama, o tik išjaučiama. 

– Ar pats žiūrite filmus? Ar juose jus kas nors dar nustebina?

Taip, žiūriu daug kino filmų. Ir jei tik turiu galimybę rinktis, kur žiūrėti, tai visuomet primenybę skiriu žiūrėjimui kino teatro salėje. 

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments