Tradiciškai stebinantis šiuolaikinis cirkas

Cirkas, kurį visi pažįstame dar vaikystėje, – tai margaspalvė palapinė, dresuoti gyvūnai, publiką juokinantys klounai, visuomet gera nuotaika, triukai, plojimai, blizgučiai, žiūrovų stebinimas… Šiuolaikinis cirkas pristatomas kaip „kitoks“, skirtas ne (ar ne tik) vaikams. Apie tradicinio ir šiuolaikinio cirko skirtumus ir egzotiką būti cirko artistu Lietuvoje kalbamės su Konstantinu Kosovecu – vienu pirmosios Lietuvos šiuolaikinio cirko menininkų kartos atstovų. Konstantinas nusiteikęs ryžtingai ir teigia, kad  naujojo cirko populiarumas Lietuvoje dabar priklauso tik nuo pačių artistų.

Kiekvienas spektaklis kitoks. Jam pasibaigus, galima tik pasakyti, kokio elemento buvo daugiau – cirko, šokio ar vaidybos.

Konstantinas Kosovecas

– Kas yra „šiuolaikinis cirkas“? Kuo jis skiriasi nuo to, kuriame lankėmės vaikystėje?

Šiuolaikinį cirką dar galime vadinti nauju, arba alternatyviu.  Cirkas daug kuo vis tiek liko cirku, tik naujajame prisidėjo daug svarbių dėmenų. Niekas nepamiršta, kad žmonės į cirką ateina norėdami būti nustebinti. Tik,  keičiantis visuomenei, žmones stebina jau kas kita nei gyvūnai ir klounai. Būdai – vis įvairesni ir įmantresni. Tarkime, dabar žmogų galima nustebinti tiesiog bėgimu. Bėgti kuo greičiau, iš visų jėgų, tarsi išsigandus – juk to nepamatysi kasdien. Ir gyvūnai žmonių nebestebina – triukus išdarinėjančius gyvūnus žmonės gali pamatyti internete. Reikia kurti taip, kad tai būtų įdomu ne tik vaikams.

Linksminimas taip pat nedingo – ir šiuolaikinio cirko spektakliuose galima pasijuokti. Tik nevengiama ir kitų temų: tai gali būti ir komedija, ir drama, todėl yra taip įdomu. Visi mano matyti šiuolaikinio cirko spektakliai – be galo skirtingi. Skirtumas tas, kad šiuolaikinio cirko žmonės nerizikuoja gyvybe, atlikdami akrobatinius triukus, nekaba keliolikos metrų aukštyje. Tradiciniame cirke dažnai žaidžiama šia žiūrovų baime – juk žmogus gali nukristi ir susižeisti. Čia tai nėra būtina, kadangi įspūdį galima sukurti pasitelkus daugybę kitų elementų.

– Į ką cirko menininkai iškeičia klasikinę cirko palapinę?

Viena iš naujojo cirko atlikėjų minčių tokia: jie nusprendė, kad irgi nori gyventi padoriai ir dirbti teatro erdvėje, ne vien keliauti. Jie parodė, kad cirkas gali būti sukurtas teatro erdvėje. Tačiau nebūtinai –  pavyzdžiui, 10-ojo šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ atidarymo spektaklis vyko baseine, stovinčiame „Menų spaustuvės“ kieme. Liko ir keliaujančių trupių, visą rekvizitą besivežiojančių viename automobilyje, kuris prieš spektaklį transformuojamas į sceną.

– Šiuolaikinio cirko pasirodymai – tai spektakliai. Juose cirko, akrobatiniai elementai jungiami su kitais menais. Ar galima atskirti, kada baigiasi cirkas ir prasideda kitas menas – teatras ar šokis, kito meno formos?

Kiekvienas spektaklis kitoks. Jam pasibaigus, galima tik pasakyti, kokio elemento buvo daugiau – cirko, šokio ar vaidybos. Nuo fizinio teatro cirką atskirti dar sunkiau. Cirko spektakliai išsiskiria tuo, kad juose paliekami fiziniai, techniniai, akrobatiniai elementai, kurių negali atlikti bet kuris žmogus, nes jie reikalauja specialaus pasiruošimo ir darbo. Šie elementai ir suteikia spektakliui kokybę.

– Tradiciniame cirke vienas po kito rodomi skirtingi numeriai, kurių kiekvieną užbaigia žiūrovų plojimai. Ar šiuolaikinio cirko kūriniuose būtinai turi būti pasakojama istorija, spektaklis turi būti vientisas?

Vientisumo siekiama. Dažniausiai scenoje būna nedaug artistų, tie patys žmonės vaidina visame spektaklyje, būna personažais nuo pradžios iki pabaigos. Todėl labai svarbu būti įvairiapusiškiems. Mokėti judėti, dainuoti, išmanyti akrobatiką. Kuo daugiau sričių artistas įvaldęs, tuo daugiau jų gali panaudoti scenoje.

– Iš tiesų, klasikiniame cirke artistai demonstruoja savo konkrečius talentus atskirai. Tuo tarpu šiuolaikinis cirkas iš atlikėjų reikalauja universalumo. Ko reikia norint būti cirko artistu?

Turbūt to, ką įvardijote – universalumo. Visų pirma, to, kas padaro žmogų artistu. Įrankiai gali būti skirtingi, juos galima pasirinkti, svarbu jų kokybė. Cirko dramaturgijos dirbtuvėse buvo mergina, kuri užsiima klounada, dainavimu, bet neturi nei žongliravimo, nei akrobatikos patirties. Tai net nėra būtina.

– Koks jūsų kelias į cirko sceną? Ar turite „savo sritį“, kurią išmanote geriausiai?

Pradėjau nuo žongliravimo ugnimi. Taip pat dirbau su kūnu, mokiausi kapueiros (capoeira). Netikėtai gavau kvietimą į „Naujojo cirko savaitgalio“ festivalį – rodos, penktąjį. Organizatoriai kvietė visus, darančius „kažką panašaus“. Pamačiau visus spektaklius. Kaskart išeidavau iš salės pilnas įspūdžių: tai ką, ir taip galima? Taip, pasirodo, visaip, bet kaip galima.

Pirmajame mano matytame spektaklyje įprasti triukai buvo pateikti naujai – pavyzdžiui, žongliruojama manekeno riešais. Tiesiog žiūrėjau ir stebino viskas. Susidomėjau šiuolaikiniu cirku. Supratau, kiek daug jame kūrybos, laisvės, ir norėjau dirbti šia kryptimi. Šiuo metu mokausi oro akrobatikos, dirbti su juostomis, virve. Yra daug dalykų, kuriuos dar norėčiau ištyrinėti. Man patinka iššūkiai. Kartą girdėjau frazę, kad cirkas – tai žmonijos meilė iššūkiams, paversta menu.

– Ką jums, kaip cirko artistui, yra įdomu, aktualu pasakyti žiūrovui?

Kaip artistas, siekiu perteikti režisieriaus sumanymą. Daugiausia gludinu atlikimo techniką. Mano tikslas – pasiekti kokybišką, tikrai profesionalų lygį. Kartais reikia ne per daug galvoti, o tiesiog sakyti, kas yra čia ir dabar. Gili dramaturgija nebūtina. Galima kurti ir apie labai paprastus dalykus, tik svarbu gerai išvystyti mintį.

– Cirko artistas – menininkas, kūrėjas. Ar yra įmanoma jam sukurti kažką naujo? Klasikiniai, techniniai cirko elementai yra surašyti, suskaičiuoti ir surūšiuoti…

Kūrybos yra labai daug. Žmogaus kūnas – beribis instrumentas. Kiek bebūtų dokumentuota, pradedame ieškoti. Žinoma, yra pagrindai, nuo kurių paieškos prasideda. Keičiant greitį, ritmą, žvilgsnį, būseną keičiasi viskas, ką menininkas nori pasakyti.

– Padėti pamatus naujai meno sričiai nėra lengva. Kokia ši pirmoji karta – iš kokių profesijų ji gimsta? O galbūt į profesionalų cirką juos atveda pomėgis?

Taip jau nutiko, kad daugelis pirmosios susidomėjusios kartos atstovų yra fakyrai – žmonės, jau užsiiminėję objektų manipuliacija, žongliravimu. Taip pat yra nemažai šokėjų.

– Ar pirmosios kartos masė jau „kritinė“? Ar artistų skaičius pakankamas, kad būtų galima generuoti idėjas tarpusavyje?

Tikrai yra žmonių, kurie gali kurti. Tereikia dirbti.

– O kokia yra Lietuvos šiuolaikinio cirko publika?

Manau, kad cirkas yra priimtinas kur kas platesnei auditorijai nei kiti scenos menai. Viena vertus, čia pasakojama istorija, kita vertus – rodomi ir triukai. Šie elementai gali „užkabinti“ skirtingus žmones. Norintys išgirsti istoriją, ją išgirs, o norintys būti nustebinti – bus nustebinti.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments