Teatro kritika kaip vyno degustavimas

Teatro režisieriaus ir aktorių menas – sukurti naujas (arba primirštas) idėjas atskleidžiantį ir išskirtinai pjesę interpretuojantį spektaklį. Publikos – pastatytą kūrinį tinkamai suprasti. Tam, kad šis mechanizmas netrikdomai veiktų, įsiterpia teatro kritiko persona – savotiškas laidininkas tarp teatro kūrėjų ir žiūrovų, o spektaklius analizuojantys kritikų parašyti tekstai padeda giliau pažvelgti į tai, ką matome scenoje. Vienas ryškiausių Lietuvoje teatro kritikų Andrius Jevsejevas sutiko šnektelti apie šios profesijos subtilybes.

Labai linkėčiau, kad Lietuvos teatro scenoje pagaliau atsirastų tokių spektaklių, kuriuose literatūros kūriniai nebebūtų visų statymų pagrindinė ašis.

Andrius Jevsejevas

– Andriau, teatro kritiko plunksnos ėmeisi prieš aštuonerius metus. Papasakok, kaip atrodo tavo darbas?

Na, teatro kritikai mėgsta sakyti, kad tai – ne darbas, ne profesija, o labiau hobis. Kažkada pagalvojau, kad teatro kritikų veikla yra labai panaši į vyno degustatorių darbą. Įsivaizduok, jeigu tau visą mėnesį reikėtų ragauti vien tik lietuviškus vynus, kiek ilgai galėtumei tai daryti entuziastingai? Manau, trumpai. Dėl to reikia retkarčiais save praturtinti, pamaloninti išvykomis į užsienio premjeras, festivalius.

– Nori pasakyti, kad Lietuvoje teatro gyvenimas monotoniškas?

Lietuvos teatro kasdienybė nėra prastesnė nei kitose šalyse. Tačiau mūsų teatro bendruomenė yra gana konservatyvi, uždara. Naujovių, apytikriai kalbant, atsiranda nedaug ir retai. Kiekvienas bent kiek besidomintis teatru žino, kad mūsų režisierių olimpe sėdi saujelė tų pačių žmonių, kurie nesikeičia jau metų metus.

 – Ar manai, kad teatro kritikas gali daryti įtaką šiam užburtam ratui?

Žinoma.

– Vadinasi, kritikų tekstai skirti ne tik žiūrovams, bet ir režisieriams.

Visada rašau žiūrovams. Stengiuosi papasakoti, ką spektaklyje mačiau, ką supratau, galbūt įvesti žmones į tam tikrą kūrinio kontekstą. Žinoma, teatralai greičiausiai norėtų, kad būtų daugiau profesinės refleksijos.

– Galbūt teko susidurti su statistika – spektaklio apžvalgas žmonės dažniau skaito prieš eidami į teatrą ar jau peržiūrėję kūrinį?

Vieno varianto nėra. Vieni skaito prieš pasirodymą, norėdami sužinoti, apie ką bus kalbama kūrinyje, kiti – po, bandydami pasitikrinti suvokimą. Bet manau, kad didžioji dauguma žiūrovų recenzijas skaito jau pamatę spektaklį. Na, tarkim, aš pats stengiuosi niekada neskaityti pjesės (jei iki tol nesu su ja susidūręs) prieš spektaklį – man maloniau ją perskaityti jau jį pamačius.

Apskritai man atrodo, kad savotiška mūsų teatrinės kultūros tragedija yra prilipimas prie literatūros. Sėdėdami teatro salėje, dažniausiai net patys nesuvokiame, kad stebime, kaip aktoriai scenoje tiesiog skaito Dostojevskį, Čechovą ar Šekspyrą. Man atrodo, kad kiekvienas skaitytojas šiuos kūrinius įdomiausiai perskaito sau pats, scena tam nebūtina. Aš einu žiūrėti spektaklio, skaityti ženklų, kuriuos jis man siunčia. Literatūros kūriniai gali būti tiesiog maloni papildoma informacija. Labai linkėčiau, kad Lietuvos teatro scenoje pagaliau atsirastų tokių spektaklių, kuriuose literatūros kūriniai nebebūtų visų statymų pagrindinė ašis.

 – Kaip atrodo tavo darbas? Na, tarkim, kiek spektaklių tenka pamatyti per mėnesį? Ar privalai susipažinti su visais spektakliais, statomais Lietuvoje?

Taip, stengiuosi pamatyti kuo daugiau spektaklių. Tačiau pamažu ateina tas metas, kai supranti, kad visko nepamatysi. Manau, žmonės, kurie tik pradeda žengti teatro kritikų keliu, gali bandyti sugaudyti tą masę spektaklių. O šiaip… Natūraliai susiduri su nuovargiu – na kad ir nuo minėto „lietuviško vyno“ degustavimo.Paprastai gavęs spektaklio aprašymą, kūrėjų sąrašą, porą nuotraukų ir žinodamas literatūros kūrinį, pagal kurį statoma, gali atspėti, koks bus spektaklis, ir išties labai retai suklysti. Taip atsirenkami iš tikrųjų verti dėmesio kūriniai, kurių nevalia praleisti.

– Kaip žiūri spektaklius? Ar dar gebi įsijausti, ar tiesiog juos „mėsinėji“ – atskirai reaguoji į apšvietimą, muziką, vaidybą, režisūrinius ar scenografinius sprendimus?

Žinoma, visokių spektaklių būna, bet į kiekvieną jų įsijaučiu, būna, kad ir iki ašarų kūriniai priveda. Spektaklis neturi būti tobulas, kad paveiktų, kad įtrauktų į savo sūkurį. Kartais taip jau nutinka, kad tam tikrą spektaklį pamatai labai tinkamu metu. Antrą kartą tą patį spektaklį einu žiūrėti tik kai jis arba labai patinka, arba labai neaptinka.

 – Kokį spektaklį esi matęs daugiausia kartų?

Vienareikšmiškai, Gintaro Varno „Gyvenimas – tai sapnas“, gal 17 kartų. Daug kartų taip pat mačiau Oskaro Koršunovo „Ugnies veidą“, „Hamletą“, Rimo Tumino „Revizorių“. Tiesiog yra spektaklių, į kuriuos nueini „pasitikrinti“ dėl kokybės ir meninės ideologijos.

– Kaip imi rašyti recenzijas? Ar didelę tavo darbo dalį sudaro kūrinio refleksijos, teksto kūrimas, lyginant su tuo, kiek laiko praleidi pačiame teatre, bendrauji su kūrėjais?

Grįžęs iš spektaklio tikrai nepuolu kaip akis išdegęs prie teksto kūrimo. Man iš pradžių reikia išsikalbėti, permąstyti, žodžiu, stengiuosi padaryti kuo didesnę pauzę tarp spektaklio peržiūros ir apžvalgos rašymo. Skaitau kitų parašytas recenzijas, galiausiai net iškart po spektaklio peržiūriu socialinio tinklo „Facebook“ draugų, mačiusių kūrinį, atsiliepimus. Apie spektaklius su režisieriais stengiuosi kalbėti kuo mažiau, man nepatinka, kai gaunu per daug paaiškinamosios informacijos. Tuomet galima nejučia pradėti rašyti labiau atpasakojimą nei kritiką.

Galima pajuokauti, kad teatro kritikai yra savotiški superherojai: dieną paprastai visi dirba eilinius darbus – kas viešuosiuose ryšiuose, kas teatrų literatūrinėse dalyse, kas režisierių asistentais, o vakarais visi pasigalanda plunksnas ir tampa kitais žmonėmis – eina į spektaklius „kritikuoti“.
Manau, kad teatro kritiko darbas yra tobulas, jei turi papildomą minimalų pragyvenimo šaltinį ir jei aplink vyksta įdomūs, nauji, netikėti meno procesai; be to, jei atrandi savo nišą.

 – Ar teatro kritikai yra savotiškai pasiskirstę temomis?

Tai labai individualu ir priklauso nuo pomėgių. Manau, reikia turėti sau artimiausias temas ar kūrinius, kad visą laiką galėtum prie jų sugrįžti. Jei per mėnesį tenka peržiūrėti 30 spektaklių, visada gera turėti atskaitos tašką. Rašyti apie viską galima, bet privalu kiekvienam rasti sau artimiausią reiškinį – ar režisierių, ar teatro rūšį, ir išmanyti juos kuo puikiausiai.

– O ar patys teatrai kviečiasi kritikus, kad jie ateitų pažiūrėti spektaklių premjerų ir aprašytų jas?

Man niekada niekas nėra siūlęs pinigų, kad parašyčiau „užsakomą“ gerą ar blogą straipsnį. Jei teatrai kviečia, vadinasi, nori, kad būtų reflektuota. Jei nekviečia, greičiausiai tiesiog nenori, kad kas nors apie tuos naujai pastatytus spektaklius žinotų. Gaila, bet kai kurie valstybiniai teatrai kartais taip elgiasi.

Svarbiausia rašyti tai, ką galvoji, juk kiekvienas kritikas suinteresuotas, kad teatras rodytų kuo kokybiškesnę ir geresnę medžiagą. Gi niekas daugiau už juos į teatrą nevaikščios. Juk kritikas yra profesionaliausias žiūrovas.

– Galiausiai, koks turi būti idealus teatro kritikas? Kokių savybių reikia norint užsiimti šia veikla?

Būtina kaip įmanoma geriau išmanyti ne tik vietinį, bet ir tarptautinį kontekstą, tai reikalauja labai daug pastangų ir laiko. Taip pat – turėti daug jėgų ir užsispyrimo, nes, kaip minėjau, teatro kritikai yra įgalūs bent šiek tiek pakeisti teatre vykstančius procesus.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments