Teatro ir pasaulio gerintojas

Viena ryškiausių Lietuvos scenos asmenybių – aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis – įsitikinęs, kad šiandien teatras privalo keistis, prisitaikyti prie žiūrovų ir kviesti žmones mąstyti kitokiomis formomis. „Visuomenę turime pradėti kurti patys ir eiti į žmones“, – sako jis. Su režisieriumi svarstome, koks turėtų būti ateities teatras ir kaip jį pagerinti.

Aš visą gyvenimą buvau begalinis bailys, nors visada troškau būti herojumi. Bet herojumi man teko pabūti tik scenoje.

Valentinas Masalskis

– Valentinai, pirmiausia pakalbėkime apie režisavimą. Kaip atrodo darbo procesas su Klaipėdos jaunimo teatro trupe, kuriai dabar vadovaujate – tai labiau abipusė kūryba ar jūsų, kaip režisieriaus, dominavimas? 

Šiuo metu išsikėlėme sau uždavinį: išmokti dirbti grupėje. Juk šiandien žmogus, rodos, turi klausą, bet nieko negirdi. O kūryba juk turėtų būti kaip muzika. Visi turi girdėti vienas kitą, turi groti viena tema. Teatre reikėtų vengti solo pasirodymų. Režisierius čia – kaip orkestro dirigentas, nustatantis grojimo laipsnį. Taigi dabar pasiimame kūrinį, jį minimaliai paanalizuojame ir pradedame veiksmą: aktoriams duodu vieną sceną ir paprašau, kad jie savarankiškai ją pastatytų. Noriu, kad jie pirmiausia išgirstų vienas kitą, susitartų, o jau tada susikautų su manimi ir įtikintų, kad jų vaidmenų versijos yra teisingos. 

– Tačiau jūsų režisavimo pradžioje viskas atrodydavo visai kitaip.

Taip, anksčiau stengdavausi primesti kiekvienam aktoriui formą. Nepaisant to, visada norėjau surasti bendrą vardiklį visuose aktoriuose. Aktorius neturi būti daiktas, kurį režisierius stumdo. 

– Ar patys aktoriai pasirenka personažus, kuriuos vaidins?

Ne, vaidmenimis pasiskirstoma dar kūrinio analizės metu. 

– Ar būtina turėti sukauptos patirties, kad galėtum imtis vieno ar kito vaidmens? Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad Karaliaus Lyro personažo jaunam aktoriui suvaidinti bemaž neįmanoma. 

Be abejonės, jaunas žmogus Karaliaus Lyro nesuvaidintų. Jis dar neturi reikiamos patirties ir žilo plauko. 

– Bet juk Anos Kareninos vaidmens atlikėjos neturi šokti po traukiniu, kad gerai įsikūnytų į personažą.

Aktorius yra melagis, įtikinantis žiūrovą situacijos vyksmu. Be abejonės, galime daryti eksperimentą ir Karaliaus Lyro vaidmenį duoti vaikui. Tik kas iš to? Tu netikėsi, kad jis yra Karalius Lyras. Sakysi, kad jis per jaunas. Juk viskas daroma tam, kad žiūrovas patikėtų šiuo melu. Publika gali nieko nesuprasti, bet ji viską jaučia. Stebi spektaklį ir mato, kad „nelimpa“.

Teatras yra skirtas žmonėms, kad jie patikėtų tuo, ką mato. Tarkim, įsivaizduok situaciją: stoviu prieš publiką ir rodau fokusus. Ištraukiu iš skrybėlės zuikį. Visi supranta, kad tą zuikį turiu kažkur pasislėpęs, ir laukia, kada suklysiu ir tas zuikis iškris iš rankovės. Taip pat ir spektaklyje – publika stebi, ar aktorius meluoja teisingai. Deja, kartais kūrėjai, ieškodami naujų formų, pamiršta egzistuojant publiką, kuriai spektakliai ir yra skirti. 

– Galbūt viena iš jungčių tarp teatro kūrėjų ir žiūrovų yra teatro kritikai, kurie padeda abiem pusėms geriau viena kitą suprasti. 

Tikro teatro kritiko esmė yra pasakyti, kurioje vietoje teatre meluojama prastai. 

– Kaip manote, ar teatro kritikai neprimeta publikai savo nuomonės?

Tai – skonio primetimas, o ne nuomonės. Kritiku žmonės pirmiausia turi pasitikėti. O pasitikėjimas juk užsitarnaujamas labai lėtai. Nors nuo pat jaunystės mums, aktoriams, buvo skiepijama, kad kritikai yra labai blogi žmonės, trukdantys kurti, šiandien manau, kad tai – netiesa. Kritikas reikalingas kaip rykštelė, kuria gauni per nagus, kai padarai kažką blogai.

Visada mokau aktorius, kad scenoje jie jaustųsi labai saugiai, kad galėtų viešai demonstruoti save. Paprastai tas, kuris vaidina banditą, yra pats silpniausias. Bet jam sekasi jį suvaidinti, nes jis vaidina savo svajonę. Aš visą gyvenimą buvau begalinis bailys, nors visada troškau būti herojumi. Bet herojumi man teko pabūti tik scenoje.

Vaidinau kenčiančius, išprotėjusius, aukštų idealų siekiančius žmones. Scena man leido pasiekti savo svajonę. Būtent todėl ir sakau, kad ne aš sukūriau vaidmenis, o jie mane. Aš patikėjau tuo, kuo tiki mano personažai. Būtent todėl scenoje aktorius ir turi jaustis saugiai, nes privalo persikūnyti į kitą žmonių akivaizdoje. 

– Teatras, anot jūsų, jau nebegali kliautis vien turiniu. Dabar prie žiūrovo reikia prieiti skirtingomis formomis. 

Forma ateina su mada, su gyvenimo tempu. Kodėl dabar teatras pasidarė interaktyvus? Kodėl žiūrovui sukuriama iliuzija, kad jis kartu kuria spektaklį? Nes jam dabar nuobodu žiūrėti, kaip aktorius verkia. Tai atrodo lėkšta, sentimentalu. Žmogus, pirkdamas bilietą, perka sau aiškią emociją – juoką, nuostabą, išgąstį. Mada šiandien brutali, hiperaktyvi, straipsniai žmones veikia antraštėmis, nebe turiniu.

Šiandien režisieriai turi suprasti, kad ilgi spektakliai žmonėms sunkiai pakeliami. Ką jau kalbėti apie pertraukas, kurių metu žmonės vėl iš teatro nyra į savo gyvenimus, problemas, telefonus, išsiblaško, ir antrojoje dalyje aktoriai juos turi vėl iš naujo prisijaukinti. Mes dabar gyvename žinių ir nuotykių tempu. 

– Todėl Klaipėdos jaunimo teatras organizavo „Turgaus naktį“, kurios metu teatras persikėlė į viešą erdvę?

Taip, visuomenę turime pradėti kurti patys ir eiti į žmones, su jais bendrauti. 

– Kokį norėtumėte matyti teatrą? Kaip galima būtų jį „pataisyti“?

Pirmiausia, niekada neturėjau jokių svajonių. Nekoketuodamas sakau: tam nebuvo laiko. Visi vaidmenys pas mane ateidavo patys. Man patinka Hermanno Hesse‘s pasakymas: „Jeigu tu nori pakeisti pasaulį ir pyksti, kad jis nesikeičia, esi kvailas. Bet jeigu tu žinai, kad pasaulis nepasikeis, tačiau vis tiek bandai jį pagerinti, esi išmintingas.“ Žinau, kad teatras išsilaiko dėl grupės žmonių, įtikėjusių į vieną idėją, negailinčių savo sveikatos, šeimyninio gyvenimo. Kol visa grupė tikės vienu tikslu, tol teatras klestės.

Režisieriaus užduotis – bendrystės dvasios išlaikymas. Kokį pavyzdį turime parodyti, kad kiti degtų idėja? Ką aš turiu padaryti, kad svajonė tęstųsi visuose? Pats vis bandau įtikėti, jog kiekviena diena mums duota būtent tam, kad padarytume kažką gražaus, kažką didvyriško. Šiandien dažnai mąstau apie sąmonę ir savimonę. Daugelis žmonių gyvena tik su sąmone.

Žinai, aš kartais einu gatve ir paklausau, apie ką kalbasi žmonės: „Pirkau kažką…“, „Pastatė namą…“ Kas tai? Tylos užpildymas? Galbūt, bet prisimenu, kad eidami į mokyklą su savo draugu kalbėdavome tuos pačius dalykus. Negi mes nepaaugome? Negi negalime daryti kažkokių apibendrinimų? Negi negalime analizuoti šio pasaulio?

Kalbėjimas apie materijas, apie tai, ką mes pamatėme, kas ką pastatė ar ką pasakė tėvai, yra sąmonės, bet ne savimonės reikalai. Šiame XXI a. trūksta savimonės – kūrybos, suvokimo, kodėl žmogus egzistuoja šitame pasaulyje. Todėl ir manau, kad teatras – vienas iš būdų, turinčių padėti žmonėms tą savimonę išsiprovokuoti. 

  • 19
    Shares
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments