O. Koršunovo spektaklis „Vestuvės“

Rugsėjo 28 – spalio 13 d. Vilniuje vyks tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Jau 14-ą kartą rengiamas festivalis šiemet kvies išjungti išankstines nuostatas ir leisti sau priimti netikėtu rakursu pristatomas istorijas. Režisieriai ir kūrėjų kompanijos iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Italijos, Vengrijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos žiūrovams pristatys net 15 spektaklių, kurie kvies pažvelgti į gyvenimą ir mirtį be nusistatymo, be išankstinio žinojimo. 

Tokiais populistiniais ir nepalankiais kultūrai laikais, kokiais gyvename šiandien, organizuoti bet kokį kultūros festivalį apskritai yra iššūkis.

Audra Žukaitytė

„Sirenos“ kviečia pamiršti, kas yra teatras. Ir kartu su festivaliu švęsti galimybę teatrą matyti kitokį. Visokį. Hiperrealistiniame scenovaizdyje ir totaliniame chaose. Kartu su tais, kurie netelpa į lyčių stereotipus ir po tų, kurių nebėra. Stebint spektaklį ir vaikštant po spektakliu tapusius kambarius.

Festivalio organizatoriai nesiekia auklėti žiūrovų, nesistengia jų „supurtyti“ netradiciniais spektakliais ar nustebinti nekanoninėmis teatro priemonėmis. Šiemet „Sirenos“ kviečia pasižiūrėti į tai, ką iš pirmo žvilgsnio, vadovaudamiesi išankstinėmis nuostatomis, galėtume pavadinti klaida, o ją ištaisę prarastume nuostabaus grožio gyvenimo kūrinį.

Festivalis siūlo leisti sau nežinoti, kas yra tikras teatras ir akimirką negalvoti, kaip užlopyti skyles ar užtaisyti plyšius: pro juos galima regėti labai įdomų, gal sukrečiantį, o gal prasmės suvokimu apdovanojantį vaizdą. Pamiršti išankstines nuostatas ir mokytis priimti teatrą, kaip ir patį gyvenimą, iš naujo, neįrėminant ir neuždedant etiketės,  – štai ko bent akimirkai siektų šiemetinės „Sirenos“.

P. Ignatavičiaus spektaklis „Europiečiai“

Šiais metais festivalio metu bus rodomi šeši užsienio kūrėjų spektakliai (Stefan Kaegi ir Dominic Huber „Nachlass, kambariai be žmonių“, Hans-Werner Kroesinger „Teatro atminimo akmenys“, Kirill Serebrennikov „Artimas miestas“, Enrico Casagrande ir Danielos Nicolò „MDLSX“, Vincent Macaigne „Troškimas“ bei Kornél Mundruczó „Gyvenimo imitacija“).

Taip pat bus pristatyti devyni lietuviški spektakliai (Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečiai“, Kamilės Gudmonaitės „Trans Trans Trance“, Artūro Areimos „Antikristas“, Oskaro Koršunovo „Vestuvės“ bei „Šokis delhi“, Jono Tertelio ir Kristinos Werner „Žalia pievelė“, Yanos Ross „Trys seserys“, Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės „Saulė ir jūra“ bei Łukasz Twarkowski „Lokis“. Be to, rugsėjo 29 ir 30 dienomis įvyks 7-oji tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „ESC: ALT MODE“.

Festivalį „Sirenos“ plačiau VOXART pristato meno vadovė Audra Žukaitytė:

Kaip ir kasmet, spektakliai, pasirodantys „Sirenų“ programoje, yra atrenkami remiantis meniniais kriterijais. Siekiame, kad lietuvių auditorija turėtų galimybę susipažinti su unikaliais užsienio menininkų darbais, bandome ieškoti dialogo tarp lietuviškos produkcijos ir mūsų į Lietuvą atvežamų svečių spektaklių. Taip, pavyzdžiui, šiemet savotiškai „kalbasi“ Kamilės Gudmonaitės „Trans Trans Trance“ ir italų trupės MOTUS spektaklis „MDLSX“.

K. Gudmonaitės spektaklis „Trans Trans Trance“

Apie dokumentinio teatro galimybes savo žinojimą galima praplėsti ne tik lietuvių „Žalioje pievelėje“, bet ir vokiečių „Teatro atminimo akmenyse“ ar net vokiečių ir šveicarų „Nachlass, kambariai be žmonių“. Lietuvių programoje pristatome pastarojo sezono ar dar tik būsimas premjeras, kurių koncepcijos, kūrėjų kolektyvai ar analizuojamos temos mums atrodo įdomios, suprantamos ne tik lokaliame kontekste, kurių autoriai mūsų nuomone gali būti įdomūs užsienio teatro ekspertams.

Taip pat mums visuomet aktualu pristatyti Lietuvai, kaip jos kūrėjai veikia užsienyje. Ir jei tai ne lietuvių režisieriaus spektaklis, pastatytas svečioje šalyje, tuomet puikus pavyzdys, o dar ir dėl to, kad ir spektaklis, vertas ypatingo dėmesio, gali būti užsienio kūrėjų darbas pagal lietuvių autoriaus pjesę. Šiuo atveju kalbu apie Latvijos nacionaliniame teatre rusų režisieriaus Kirillo Serebrennikovo, apie kurio liūdną ir absurdišką šiandieninę situaciją turbūt ne kartą girdėjote (dėl kaltinimų tariamai neteisėtai pasisavinus valstybės biudžeto lėšas K. Serebrennikovui paskirtas namų areštas iki spalio 19 d.), pastatytą spektaklį „Artimas miestas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus tekstą.

Kai kurių autorių darbus pristatyti Lietuvos žiūrovams norime jau kuris laikas ir tik atsiradus galimybei – tiek festivalio ir jų užimtumo grafikų susikirtimo taškuose, tiek tuose taškuose atsiradus spektakliui, kuris mums įdomus ir rodosi vertas parodymo – suskumbame „užsirezervuoti“. Taip šiemetinėje programoje atsirado dviejų – vengrų ir prancūzų – teatro ir kino režisierių Kornél Mundruczó ir Vincent Macaigne pavardės.

Ł. Twarkowski spektaklis „Lokis“

Kas, organizuojant festivalį, pasirodė kaip didžiausias iššūkis? Turbūt tai, ką prieš kokį penkmetį būtume laikę iššūkiu, šiandien priimame kaip kasdienybę. Tik ta kasdienybė labai įvairiaspalvė, banguota ir nenuobodi. Juk organizuojant festivalį susiduri su įvairiausiomis detalėmis: tai, kas atrodo savaime suprantama, tarkim, spektaklių pavadinimai – kartais jų vertimas gali trukti kelias savaites, nes turi aiškinti kūrėjams vietinės kalbos specifiką, supažindinti su auditorijos poreikių niuansais.

Jau nekalbu apie tokius „kasdienybės iššūkius“ kaip faktas, jog kažkuris režisierius greičiausiai neatvyks į savo spektaklio gastroles, nes iš jo konfiskuotas pasas bei vieninteliai žmonės, su kuo teismai jam leidžia bendrauti – tai tėvai ir advokatas. Tiesą sakant, manau, kad tokiais populistiniais ir nepalankiais kultūrai laikais, kokiais gyvename šiandien, organizuoti bet kokį kultūros festivalį apskritai yra iššūkis.

Manau, jog festivalis keičiasi kartu su auditorija – nors patys ne iš karto galime pastebėti, atsigręžę atgal matome, kokie buvome anksčiau ir kokie esame dabar. Nekintantis dalykas turbūt lieka mūsų noras pristatyti įdomiausius užsienio kūrėjus, išliekame nuoseklūs, pristatydami naująją teatro realybę. Tebeeksperimentuojame, tačiau matydami, kad eksperimentas – tik dėl eksperimento, nesigraužiame kažkurios idėjos atsisakę. Kasmet tiksliai žinome, ką norime pasakyti festivaliu. Ir kasmet to ieškome iš naujo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *