Tarpinėse būsenose gimstantys poezijos procesai

Poezijai neleidžiama dūlėti knygose: kaip Feniksą iš pelenų ją kelia skirtingų meno sričių kūrėjai ir paleidžia skrieti tarpdisciplinine trajektorija. Literatūrai susijungus su muzika ir videomenu, gimsta nauji, daug didesnei auditorijai prieinami sutvėrimai. Viena iš tokių tvėrėjų – dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, savo kūryboje drąsiai maišanti medijas ir išraiškos formas, o vietoj akademinei bendruomenei būdingo uždarumo pasirinkusi kurti ir skleisti tarpdisciplininę poeziją viešumoje.

Audiovizualinė poezija – tai poetinės kalbos pranešimai, išreikšti techninėmis priemonėmis –  vaizdu ir garsu.

Gabrielė Labanauskaitė

– Gabriele, visų pirma, kaip savais žodžiais apibrėžtum, kas yra audiovizualinė poezija?

Dabar viskas tampa tarpdiscipliniška, tad griežti apibrėžimai nebetenka prasmės. Tačiau jeigu reikia bent kažkokių atspirties taškų tikslesniam įvardinimui, labiausiai sutikčiau su apibrėžimu, kad audiovizualinė poezija – tai poetinės kalbos pranešimai, išreikšti techninėmis priemonėmis –  vaizdu ir garsu.

Išskirtinis tokios poezijos bruožas – techniškumo aspektas, nes audiovizualinis kūrinys yra sukuriamas, užfiksuojamas ir skleidžiamas techniniu būdu, taip atsiskirdamas nuo akustiškai atliekamos dainuojamosios poezijos ar tiesiog išraiškingų poezijos skaitymų lauko. Audiovizualinei poezijai priklauso videopoezija, skaitmeninė, animacinė, internetinė, hipertekstinė ir performatyviu tarpdisciplininiu būdu įgyvendinama poezija, vis dažniau įterpiama į garso poezijos lauką.

 – Nuo kada ji pradėjo egzistuoti pasaulyje ir pas mus, Lietuvoje?

Anksčiausiai eilėraštį, kaip tam tikrą ženklų galaktiką, suvokė prancūzų poetas simbolistas Stéphane‘as Mallarmé dar XX a. pradžioje. Didelį žodinį muzikalumą kultivavęs S. Mallarmé baltą popieriaus lapą suvokė kaip iššūkį prieš jį stovinčiam poetui. Poeziją simbolistas laikė raktu, atveriančiu duris į pažinimą, atspindintį daiktų vidinę prigimtį.

Antroje XX a. pusėje moksliniai atradimai ir technologijų išplitimas palaipsniui pakeitė ir pasaulio suvokimą. Poetas susiduria ne su baltu popieriaus lapu, o su sudėtingais elektroniniais prietaisais ir jų daugialypėmis galimybėmis generuoti tekstą ir spalvotus bei judančius paveikslus. Poetas susiduria su savo paties gebėjimu valdyti technologijas ir pasinaudoti jų teikiamomis privilegijomis. Technologijos tampa akivaizdžiu rašymo ir skaitymo mediumu, užimančiu vis svarbesnę vietą nagrinėjamų poetų kūrybiniame repertuare.

Tačiau svarbu nepamiršti, kad jie pasirenka technologijas iš savo asmeninių literatūrinių poreikių ir noro sujungti savo viziją su radikaliu poezijos perinterpretavimu, jos išraišką formuojant programavimo, interaktyvumo, pakartojimo, bendradarbiavimo su kitais kūrėjais ir kitas procedūras. Lietuvoje audiovizualinės poezijos užuomazgos skaičiuoja daugiau nei keliasdešimt metų, aktyviausią raišką įgydamos tarpdisciplininei raiškai skirtuose projektuose ir renginiuose.

– Galbūt galėtum įvardyti, kas mūsų šalyje daugiausiai prisidėjo prie audiovizualinės poezijos atsiradimo?

Su garso poezija daug dirba Benediktas Januševičius, Tomas S. Butkus, vaizdo ir videopoeziją kuria Virginijus Malčius ir Remigijus Venckus, na, o performatyviąją poezijos formai atstovauja Benas Šarka.

– Užsiminei apie skirtingas audiovizualinės poezijos formas. Papasakok, kokius menus ji vienija?

Audiovizualinės poezijos formulė gana paprasta, jei neklimpsti giliai į teorinius vandenis: poezija (ar poetiniai pranešimai) ir (arba) vaizdas ir (arba) garsas.

 – Tad kuo skiriasi audiovizualinės poezijos kūrinys nuo eilėraščio?

Visų pirma, skiriasi suvokimo laikas. Skaitydami eilėraštį, mes patys reguliuojame savo skaitymo tempą, užsigalvojimą ties viena ar kita eilute. Jeigu mes žiūrime, pavyzdžiui, videopoezijos filmą, mes priimame mums padiktuojamas taisykles. Galbūt patį eilėraštį mes perskaitytumėme per minutę, o mums pateikiama trijų ar penkių minučių eilėraščio interpretacija ekrane.

Taip pat mūsų suvokimą keičia ir muzikinė interpretacija. Kaip ir paprasto skaitymo balsu atveju, skaitovas arba dainuojantis asmuo mums akcentuoja tam tikras eilėraščio vietas, užtęsdamas arba, priešingai, prabėgomis tardamas vienas ar kitas eilutes. Tačiau dainos pavidalą įgavęs eilėraštis dažnai tampa populiaresnis už užrašytą savo versiją. Jį lengviau atsiminti, nes jis yra melodingas ir ilgam įstringantis į atmintį.

Erdvės suvokimas čia irgi skiriasi. Skaitydami eilėraštį iš knygos mes esame konkrečioje vietoje, dažniausiai priešais baltą knygos puslapį, o videopoezija ar animacinė poezija mus nukelia į savo erdvę, į kurią realiai galbūt net neįmanoma pakliūti. Taip pat audiovizualinei poezijai labai svarbus pasakojimo tempas ir atlikimo maniera. Tai irgi savotiškas atlikėjo braižas, išskiriantis jį iš kitų kūrėjų būrio.

– Skirtybes tarp poezijos ir audiovizualinės poezijos formos atradome. O kuo skiriasi jų kūrimo procesas?

Tradiciniu būdu kuriantis poetas atlieka nuo jo vieno priklausantį darbą – sugalvoja idėją ir ją užrašo jam patikusia forma, o audiovizualinės poezijos kūrėjas dažnu atveju yra priverstas bendradarbiauti – poetas užrašo eilėraštį, operatorius nufilmuoja vaizdinį ir panašiai. Žinoma, vis daugėja menininkų, tokių, kaip jau minėti B. Januševičius, V. Malčius, kurie ne tik kuria poeziją, bet ir įvaldo technologijas, tokiu būdu jie patys kontroliuoja savo kūrybos procesą.

Sėkmingo bendradarbiavimo atveju poezijos kūrinys įgyja papildomas reikšmes, netikėtas interpretacijas. Tokiu atveju vaizdo ar muzikos kūrėjai ne tiesiogiai iliustruoja eilėraščio metaforas ar įvaizdžius, o kuria naujas reikšmes, kartais nunešančias toli nuo pradinio sumanymo. Svarbu suvokti, kad, kaip ir teatre ar kine, audiovizualinio poezijos kūrinio procesas dažniausiai yra komandinis darbas, į kurį kiekvienas atneša savo skonį, gebėjimus ir meninius sprendimus. Svarbu susikalbėti ir rasti bendrą kompromisą.

 – Kokius audiovizualinės poezijos privalumus išskirtumei?

Vienas iš svarbiausių audiovizualinės poezijos privalumų – jos patrauklumas ir didesniam suvokėjų ratui priimtina šiuolaikiška forma, sudominanti ir tuos, kurie poezija nesidomi. Todėl audiovizualinę poeziją suvokiu ne kaip priešpriešą tradicinei, rašytinei poezijai, o kaip naują galimybę kalbėti moderniomis priemonėmis, papildančią ir klasikos lobyną. Pavyzdžiui, moksleiviams būtų lengviau mokytis ir Kristijono Donelaičio kūrybą, pateikiamą suprantama kalba. Tai įrodė ir kadaise „TARP“ festivalio ir „Lietuvos kultūros instituto“ organizuotas poezijos filmo, sukurto pagal Oskaro Milašiaus eiles, konkursas. Įvairovė ir bendradarbiavimas, o ne uždarumas ir stereotipai sukuria naujas kūrybos ir jos suvokimo galimybes. Būtent tuo tiki audiovizualinės poezijos kūrėjai.

 – Prieš dešimt metų Lietuvos meno mylėtojus pasiekė tavo organizuojamas audiovizualinės poezijos festivalis „TARP“. Esi minėjusi, jog jis gimė iš noro skatinti didesnį skirtingas sritis atstovaujančių menininkų bendradarbiavimą. Per tokį ilgą laiką festivalis ne tik atrado savo žiūrovą / klausytoją / skaitytoją, bet ir tapo didžiausiu audiovizualinės poezijos festivaliu Baltijos šalyse. Apie ką šiemet kalba jubiliejinis, dešimtasis „TARP“?

Taip, festivalis „TARP“ yra didžiausias tokio tipo festivalis Baltijos šalyse, sujungiantis poezijos filmus, performansus, parodas, poetų gyvo garso koncertus, dirbtuves, paskaitas ir keistus leidinius – audiozinus ir audiokomiksus. Visada ieškome naujovių ir inovatyviai kuriančių bei bendradarbiaujančių menininkų.​Šių metų festivalio tema – TARPinės būsenos – iš tiesų mus lydėjo visus šiuos metus. Tai – neapčiuopiamos, kartais net nebepastebimos būsenos. Jose plaukiojame, nenorėdami savęs priskirti vienai dimensijai, klasifikacijai ar sprendimui. Juk kažkam save priskyrus neva viskas pasidaro aišku. Tada mes padėtume tašką. O mums svarbiausia – procesas. Tarpdisciplininis, tarpmeninis, tarphumaninis, tarpkosminis procesas. ​

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments