Tapyba nuo ryto iki vakaro

Tapytojas Petras Lincevičius, 2015 m. šiuolaikinio meno parodos „Art Vilnius“ pripažintas kaip geriausias mugės jaunasis menininkas, apie savo darbą kalba kaip apie neišvengiamą būties dalį. Anot jo, idealus gyvenimas būtų pasiektas, jeigu galėtų tapyti nuo ankstaus ryto iki vėlios nakties. Šnektelėjome su Petru apie tai, kaip jis tapo, kokie jo darbo ir tobulinimosi metodai bei ką gi veikti ir kaip išgyventi baigus tapybos studijas.

Baigtas darbas jau gyvena savo gyvenimą, pats kuria interpretacijas žiūrovams.

Petras Lincevičius

– Kaip atrodo tavo, kaip tapytojo, darbo diena? Ar turi specialų ritualą, kada tapai?

Na, planas dažniausiai būna vienas: atsikeli anksti ryte ir pradedi dirbti.

– Pradedi dirbti būtent ankstų rytą? Ar tai – dėl disciplinos? Juk tai galima daryti bet kada, netgi naktimis.

Čia jau kaip pats susidėlioji – jeigu nesi priklausomas nuo jokio pašalinio darbo, nesi priverstas kažkur eiti, tuomet pats susikuri savo darbo dieną. Viskas priklauso nuo žmogaus. Man neužtenka laiko, tad tapyti pradedu ryte ir darbas užsitęsia iki vėlumos.

– Vadinasi, atsikeli ryte, nusiprausi, pavalgai, ir taip iki vėlios nakties tapai?

Jei tik taip pavyksta. Idealiomis sąlygomis, manau, kad tiesiog vien taip ir gyvenčiau. Tik nereikia klaidingai įsivaizduoti, kad aš visą dieną vien tik tapau. Kūryba susideda ir iš rašymo, medžiagos rinkimo, skaitymo ir mąstymo.

– Žinoma. Kaip tik visai neseniai perskaičiau kino režisieriaus Davido Lyncho knygą „Pagauti didžiąją žuvį“. D. Lynchas, prieš imdamasis kino, iš pradžių buvo dailininkas. Viename knygos skyrių jis puikiai pasakoja dailininko darbo niuansus: turėdamas kelias laisvas valandas, dar nereiškia, kad jas visas išnaudosi tapybai. Juk iš pradžių reikia pasiruošti, įeiti į tam tikrą nuotaiką, susitvarkyti buitinius klausimus, kaip kad drobės paruošimas, dažų maišymas ir t.t. Taigi pačiai tapybai, kūrybai lieka gal tik pusė to turėto laisvo laiko.

Taip, sutinku, išties reikia laiko, kad „įsivažiuotum“.

 – Pradedi naują kūrinį. Kaip jis gimsta? Ar turi konkrečių idėjų ir tada jas bandai perkelti ant drobės, ar visa tai darai impulsyviai ir dirbdamas žiūri, kas gimsta?

Pirmas variantas. Sumąstyta idėja tęsiama ne tik viename paveiksle, bet dažnai ir cikluose. Taip pat būna rašymas – rašau apie idėją, ir tuomet po ilgo tokio rašymo, išsigrynini mintį, idėją, surandi ar sukuri tinkamą jai vaizdą. Tada prieini prie tapybos.

– Ar tapai namuose, ar tau būtina atvažiuoti į studiją?

Taip, tapau ir namuose, nors ten ir nėra studijinės sąlygos. Turiu kelis darbus, kuriuos tapau studijoje ir kelis, kuriuos tapau namuose. Namuose galiu tapyti vakarais ir naktimis.

– Vadinasi, vienu metu tapai kelis kūrinius.

Taip. Tačiau tai būna vieno ciklo darbai. Ciklas sukuria vientisą pasakojimą ir temos užbaigtumą.

– Ar tau rūpi, kad žmogus, matantis tavo tapybą, suprastų, ką jam sakai?

Smagu, kai supranta, t. y. kai atseka, ką norėjau tuo kūriniu ar kūriniais pasakyti. Bet iš kitos pusės žiūrint, norėjimas, kad paveikslas būtų suprastas, suponuoja nuomonės, idėjos primetimą. Taip pat yra smagu, kai žiūrovas gali pasiūlyti naują, savitą to paties kūrinio suvokimą. Baigtas darbas jau gyvena savo gyvenimą, pats kuria interpretacijas žiūrovams. Norisi, kad paveikslas paliktų žmoguje įspaudą, jį paveiktų.

– Ar yra paveikslų, kurie paveikė tave patį?

Taip. Galbūt didžiausią poveikį padarė tapytojų Polio Sezano, Polio Gogeno paveikslai, kai juos pirmą kartą gyvai pamačiau. Jie darė (ir tebedaro) įtaką supratimui, kas yra tapyba, kokia ji, mano nuomone, turėtų būti. Atsistojus prieš šiuos kūrinius, jauti per spalvas, formas pulsuojančią energiją.

– Pamenu puikią Hanso-Georgo Gadamerio mintį, jog pabuvoję galerijoje ar muziejuje, mes iš jų išeiname būdami geresni žmonės. Pasibuvimas mene duoda mums dieviškus impulsus, mus pripildo.Tačiau pakalbėkime apie parodas iš kiek kitos pusės. Kaip atrodo parodos surengimo procesas? Na, tarkim, ar menininką kviečiasi pačios galerijos, ar tuo rūpintis reikia jam pačiam?

Būna ir taip, ir taip. Tačiau pasiūlymus aš atsirenku. Man svarbiausia, jog pati galerijos erdvė padėtų kūrybai. Erdvė privalo turėti kontekstą ir papildyti parodos idėją (kalbu apie kūrinių eksponavimą). Kartą yra tekę kurti darbus specialiai konkrečiai erdvei.

– Spėju, kad patiems menininkams organizuotis parodas nėra pats maloniausias darbas. Turbūt idealus modelis būtų, jei šiais reikalais užsiimtų meno vadybos žmonės. Kaip į tai žiūri? Ar vadybininkas palengvintų darbo buitį?

Lietuvoje tai kol kas nėra labai populiaru, tačiau yra menininkų, kurie dirba su vadybininkais. Aš pats vadybininko neturiu, bet tai tikrai ne blogas dalykas ir neatmetu šios galimybės ateityje. Nes tokiu atveju gali daugiau laiko skirti kūrybai. Kartą skaičiau straipsnį apie tai, kaip turėtų atrodyti sėkmingo tapytojo diena: 40 proc. laiko turėtų užimti tapyba, o likusius 60 proc. – įvairios paraiškos, finansų pritraukimas ir kt. Tačiau tada atsiranda savotiška tarnystė, kai menininkas tampa įrankiu ir kuria ne dėl savęs, o dėl parodų. Imi jausti, kad išduodi savo meną. Bet iš kitos pusės – tokios žaidimo taisyklės.

– Ar tau apskritai svarbu, kad tavo kūriniai būtų parduodami?

Svarbu. Jeigu darbas jau yra baigtas, pakeliavęs po parodas, jam tiesiog nevalia toliau gulėti studijoje. Taigi, atsiradus susidomėjusiam žmogui, kuriam patinka stilius, kuris tuo darbu rūpinsis, jam jį perleisti yra labai normalu.

– Ar manai, kad būtina baigti mokslus, dailės mokyklą, tapybos studijas, kad būtum sėkmingas tapytojas?

Svarbiausia tai, ką gauni akademijoje. Išmokti tapyti gali puikiai ir be akademijos. Pilna mokytojų ir pamokų internete. Mokslo įstaiga duoda tiriamąjį, argumentuotą mąstymą, sukrauna bagažą. Pats, be mokslų, manau, to neišmoksi – reikia subręsti ir akademija su savo resursais šiuo atveju yra tarsi kelias, padedantis pasiekti tikslą.

– O ar galima susirasti „normalų“ darbą pagal profesiją, kai baigi tapybos studijas?

Gali būti mokytoju, dėstytoju, gali daryti užsakymus, specialius projektus. Tarkim, aš pats irgi tapau kūrinius pagal užsakymus, svarbu su užsakovais rasti bendrą kalbą. Meno istorijoje galima pastebėti požiūrio į užsakymus pasikeitimą: pavyzdžiui, Renesanso didieji kūriniai su keletu išimčių  visi yra užsakymai. Galbūt yra nusistovėjusi nuomonė apie užsakymą kaip kūrybinės laisvės suvaržymą. Mano nuomone, tai yra nepagrįsta baimė. O mokymas ir dėstymas irgi nuostabus dalykas, nes nuolat tobulėji, nesustoji ties viena mintimi, esi priverstas judėti į priekį.

– Užsiminei apie tobulinimąsi. Kaip atrodo tavo mokymasis?

Vyksta įvairūs mokymai, seminarai, tačiau aš juose dažniausiai nedalyvauju. Dažniau peržiūriu įrašus, straipsnius, videomedžiagą internete. Paprastai ieškau su filosofija susijusios informacijos tam, kad prasiskleistų žinių laukas, kad išsigryninčiau idėją, ją geriau suprasčiau. Turėdamas platesnį kontekstą, geriau suvoki, ką darai. O kalbant apie technologinį tobulėjimą, viską taip pat randu internete. Pavyzdžiui, yra net įvairių beveik sportinių tinklalapių, kuriuose galima nusistatyti figūros ekspozicijos laiką (tarkim, 30 ar 15 sekundžių) ir per laiką reikia tą figūrą nupiešti.

– Kokių savybių reikia idealiam tapytojui? Arba – koks tu pats stengiesi būti?

Pirmiausia reikia mylėti savo darbą ir jokiu būdu nedirbti per prievartą. Mano dėstytojas Arvydas Šaltenis sakydavo, kad savo kūryba negalima meluoti. Atsidurdamas vienas prieš savo darbą niekaip negali jo sumeluoti. Reikia atsakyti į klausimą, kodėl tai darai. Tapyba yra ne vien mąstymo forma, bet ir gyvenimo būdas, jai reikia visiškai atsiduoti. Tapybos procesas yra apie čia ir dabar, tačiau paveikslo, jeigu nesunaikinamas,  gyvenimas nusitęsia net keletą šimtmečių po tapytojo mirties. Šios mintys neleidžia apsimetinėti ar nutolti nuo savęs.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments