Spektaklis „Juoda dėžutė“ – apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį čia ir dabar

Spektaklis „Juoda dėžutė“. Vytauto Petriko nuotr.

Kovo 18 d. Klaipėdos dramos teatras (Teatro g. 2, Klaipėda) kviečia į pirmąją šių metų premjerą – spektaklį „Juoda dėžutė“ pagal baltarusių dramaturgo Pavelo Priažko pjesę (režisierius − Darius Rabašauskas).

Kiekvienas iš mūsų turime savo juodą dėžutę.

Darius Rabašauskas

„Spektaklyje veikėjai patenka į savotišką laiko kilpą – jie yra ir dabartyje, ir praeityje tuo pat metu. Nežinodami jokių tokios savo būsenos priežasčių, jie bando surasti kažkokius atspirties taškus tolesniam buvimui, bergždžiai ieško kažkokio savo gyvenimo momento ar įvykio, kuris sugrąžintų juos į „normalią“ realybę. Tačiau praeitis jau yra įvykusi, o dabartis nieko nesako apie ateitį ir jie negali ištrūkti“, − pagrindinę spektaklio mintį apibrėžia režisierius.

Šiuolaikinio dramaturgo P. Priažko pjesės personažus suvaidins aktoriai Vaidas Jočys, Karolina Kontenytė, Justina Vanžodytė, Donatas Stakėnas, Jonas Baranauskas ir Mikalojus Urbonas.

Režisierius Darius Rabašauskas:

„Pjesės tekstas itin talpus ir daugiaprasmis, tuo pačiu labai asmeniškas ir leidžiantis kiekvienam užčiuopti savo asmenines asociacijas. Norėtųsi, kad ir spektaklis paliktų „atvirą taką“ temų įvairovei ar interpretacijoms. Tas linijinio laiko sugriovimas leidžia kalbėti apie mūsų atmintį, prisiminimus, kaip jie veikia dabartį, apskritai kelti klausimą, kas yra realybė.

Ar tai, kas buvo „tada“, yra mažiau realu už tai, kas yra „dabar“? O kokį santykį su realybe tuomet turi tai, kas bus „po to“? Apskritai, kas yra mirtis? Gal tas begalinis tavo gyvenimo nuotrupų pasikartojimas ir yra tai? Pjesė taip pat kalba ir apie laiko neatšaukiamumą – kada kiekvienas tavo žingsnis gali būti lemiamas, nors tuo pačiu visas žmogaus gyvenimas gali egzistuoti kaip vienas momentas.

Vienas didžiausių iššūkių − nesugriauti pjesės atmosferos. Ji itin ryški ir specifinė. Ir čia svarbūs visi komponentai – tiek aktorių darbas, tiek scenografijos ar muzikos naudojimas. Itin svarbi vienovė. Ir šiaip iššūkių čia nemažai. Reikia atrasti būdus atskleisti tematikai ir tuo pačiu nesinori nieko prikišamai teigti, palikti jau minėtą „atvirą taką“. Galbūt ir aktoriams čia nelengvos užduotys, gan specifinės – norisi irgi palikti daug laisvės buvimui čia ir dabar ir tuo pačiu yra nemažai labai tikslių momentų.

Kiekvienas iš mūsų turime savo juodą dėžutę. Spektaklio veikėjai yra juodoje dėžutėje ir tuo pačiu stebi ją iš šalies. Juoda dėžutė turbūt ir yra pagrindinė spektaklio mintis. Tu nežinai, kas joje. Žinai, kad ji skirta tau. Ji tavo. Gal ten yra tavo baimė? Mirtis? Gali būti, kad ją atidaręs pamatysi būtent save. Ir ką su ja daryti, paliekama spręsti tik tau. Tai visiškai nekomercinis spektaklis, todėl norisi klausiančio žiūrovo, kuriam rūpi kelti klausimus.“

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments