Šokis melancholijai

Kuriant šiuolaikinio šokio spektaklį, darbą galima prilyginti mozaikos dėliojimui – tam, kad bendra visuma derėtų ir žiūrovai matytų pilną vaizdą, kiekviena detalė (pradedant rankos mostu ir baigiant scenografija) turi būti kruopščiai išgludinta. Repeticijų įkarštyje susitikome su „Airos“ šokio teatro vadove ir siela, choreografe Aira Naginevičiūte-Adomaitiene – šnektelėjome ne tik apie šokio spektaklio statymo procesą, bet ir šokio judėjimą tarpdiscipliniškumo link.

Šokėjas turi sukurti vaidmenį, būti forma, sulieta su turiniu. Juk šokio neįmanoma suimituoti.

Aira Naginevičiūtė-Adomaitienė

– Aira, šokio spektaklius kuriate jau gerokai daugiau nei dvidešimtį metų. Pakalbėkime apie jūsų, kaip choreografės-režisierės, darbo metodiką. Kaip prasideda spektaklio kūrimas?

Paprastai tiesiog pamatau vaizdinį, iš kurio ir gimsta kūrinys. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti savo spektaklį „Nėščia tyla“ (2004 m.): vizijoje regėjau moterį su žuvimi rankoje – nuo to ir prasidėjo šio kūrinio realizacija.

– Turime temą. Kaip prasideda jos materializavimas?

Pirmiausia sukuriama režisūrinė dalis. Susidėlioju visus taškus, aspektus, kurdama jau žinau, kokius žmones norėčiau matyti scenoje. Nujaučiu, kas būtent galėtų tinkamai ištransliuoti reikiamą žinią, – savo faktūromis, judėjimu, garsu. Dažniausiai konkrečiai žinau, kokių šokėjų būsimame spektaklyje noriu. Taigi, kai susitinku su atlikėjais, mintyse jau yra gimusios kūrinio užuomazgos. Kartais ieškoma judesio precizikos, kartais palieku vietos improvizacijai: judesys nebūna absoliučiai konkretizuojamas.

– Vadinasi, kuriate kartu su savo šokėjais, duodate jiems galimybę pasireikšti ir prisidėti prie spektaklio kūrimo. Viename pokalbyje kartą minėjote, jog jums labai svarbu, kad atlikėjai scenoje gebėtų skleisti energiją. Kokius dar uždavinius jiems keliate?

Šiuolaikiniame šokyje ieškome drąsių, kūrybiškų ir atvirų žmonių-asmenybių. Šokėjas turi sukurti vaidmenį, būti forma, sulieta su turiniu. Juk šokio neįmanoma suimituoti: viskas, kas matoma scenoje, yra transliuojama gyvai. Kūnas – niekada nemeluojantis instrumentas, ir viskas čia yra labai atvira: juk neuždėsi pagražinančio efekto ar juolab nepašoksi pagal „fonogramą“.

– Jūsų šokio spektakliuose visada ryškų vaidmenį atlieka scenografija. Kuo jums svarbu scenografija, muzika, kostiumai?

Jie turi labai didelę reikšmę, jų kūryboje ir pati visuomet dalyvauju. Kartu su kompozitoriumi, scenografu ieškome sąlyčio taškų, eskizuojame, vieni kitiems siūlome idėjas. Tik tada, sujungus visumą, viskas tampa gyva. Judesys ir scenografija bei muzika veikia vieni kitus. Šokis vis dėlto yra vizualus scenos menas, dėl to man svarbu ir šviesa, ir scenografija, ir dramaturgijos ištransliavimas žiūrovams.

Spektaklyje savotiškai bandome sukurti kitą pasaulį, o jame juk nėra vien tik tuštuma. Čia regime ir bokštus, ir rūką, šviesą bei tamsą… Tai, kas vyksta scenoje, yra tarsi kitas gyvenimas. O galimybių yra begalė – norisi surasti tą grynuolį visose meno formose, kad bendra visuma suskambėtų.

– Šiuo metu žiūrovams pristatote naują kūrinį – šokio spektaklį „Melancholijos bokštai“. Jis iš kitų šokio kūrinių išsiskiria savo tarpdiscipliniškumu: prie judesio prijungiate ir audiovizualinę poeziją. Papasakokite, kaip kilo mintis šokį vienyti su literatūra.

„Melancholijos bokštai“ yra tęstinis bendradarbiavimas su dramaturge Gabriele Labanauskaite (pirmą kartą kūrėme spektaklį „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ 2008 m.). Man labai norėjosi kitokių dirgiklių, dramaturginės inspiracijos. Po ilgų ieškojimų skaičiau įvairias pjeses ir supratau, kad reikia kūrėjo, kuris, dirbdamas kartu su manimi, parengtų būtent šokio dramaturgiją. Taip pasaulį išvydo pirmoji Lietuvoje šokio pjesė – „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“.

Grįžtant prie „Melancholijos bokštų“, šį spektaklį sukurti mane įkvėpė G. Labanauskaitės eilėraščio pavadinimas (nepaisant to, kad jo šiame spektaklyje neišgirsime). Pavadinimas man sukėlė vaizdinį, ėmėme keliauti per atsitiktines, vietą ir laiką atitinkančias sąvokas, kurios išskleidė pilną vaizdų paletę. Tada buvo pradėta kurti muzika, scenografija, judesiai. Galima sakyti, kad „Melancholijos bokštų“ pagrindas ir yra tarpdiscipliniškumas, nuo jo viskas ir prasideda.

Kurdami šį spektaklį nagrinėjame įvairias melancholijos būsenas. Kartais nuostatos ar gyvenimo rėmai įkalina mūsų jausmus, o juk kaip tik reikia nepriimti visko asmeniškai – įsileisti kalbėjimą, klausytis ir matyti, pabūti tame, įkvėpti.

– O kaip žiūrovai reaguoja į tokį tarpdiscipliniškumą? Ar jums atrodo, kad žiūrinčiajam kelių meno sričių bendradarbiavimas padeda lengviau suprasti temą? Ar ji atskleidžiama geriau? Galbūt toks kūrimo metodas patogesnis jums, kaip choreografei-režisierei?

Niekada nesistengiu kurti taip, kad būtų patogiau. Šis mano pasirinktas kelias tikrai nėra patogus. Kurdami bandome surasti tą tiesą, kuri būtų aiškiausiai pateikiama žiūrovui: ieškome teisingos minties, teisingų žodžių, teisingo vaizdo. Suradus tinkamą judesį, garsą, formą, kūrinys įgauna gyvasties, kvėpavimo. Juk tiek spektaklis, tiek šokis arba transliuojasi į publiką, arba ne. Čia kalba eina ne apie priemones, o apie bendrą visumą. Dėl to sukame galvas ir ieškome to taško, kai idealiai, tiksliai ir priimtinai kaip vienis skamba ir šokis, ir tekstas. Šį procesą galėčiau sulyginti su mozaikos dėliojimu – visas darbas vyksta labai atidžiai ir atsakingai, eksperimentams čia nėra vietos.

Juk kūrybos procesas yra bandymas susikalbėti su žiūrovu ir siekis būti išgirstam bei suprastam kuo teisingiau. Svarbiausia, kad kūrinys žiūrinčiajam sukurtų asociacijas.

– Žvelgiant iš kitos pusės, galbūt ir publika yra kiek išlepusi ir kaskart trokšta kuo daugiau naujovių?

Manau, kad publika negali būti palepusi, nes šiuolaikinio šokio pasiūla nėra tokia jau didelė. Sutinku, kad publika yra reikli, bet pirmoje vietoje, kalbant apie kūrinį, turi būti kokybė ir paslaptis. Nesvarbu, koks tai bebūtų žanras. Stebėdama kolegų spektaklius, visada stengiuosi pašalinti bet kokias išankstines nuostatas – eiti su atvira širdimi ir noru ieškoti. Kūryba juk yra labai subtilus ir jautrus dalykas. Kiekvienas kolegų darbas yra gerbtinas. Žmonės turi būti tolerantiškesni tiek kitiems, tiek sau.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments