Šokis kaip gyvenimo būdas

Nuotraukos Mariaus Morkevičiaus / VOXART

Viena ryškiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Rūta Butkus spalį iškeliavo į tolimąją Kiniją mokyti rytiečius šokio pagrindų ir paslapčių. Šnekučiuojamės su Rūta apie šį ypatingą darbą – šokio mokymą.

Stebiu savo kūną ir taip pat kitus: tiek žmones, tiek gyvūnus, tiek paukščius.

RŪTA BUTKUS

Anot menininkės, svarbu, kad studentai įvertintų aplinką, savo vidinę būseną ir nespaustų savęs per jėgą, o pasileistų „tekėti“. „Jei esi liūdnas – šok tą liūdesį, būk su juo, stebėk kūną, kur jis veda, kaip veda ir kur nuveda, jei myli, šok tą meilę, jei pyksti, pyk ir šok, jei bijai, bijok ir šok, jei skauda, šok su tuo skausmu ir stebėk, kaip jis veda kūną“, – užsidegusi kalba Rūta.

– Visų pirmiausia, papasakok, kokių apskritai savybių reikia šiuolaikinio šokio šokėjui? Kokie būdo, charakterio ir fiziniai bruožai tau svarbūs, mokant studentus šokio?

Paprastai reikia ritmo jutimo, lankstumo, artistiškumo, „plono“ kūno sudėjimo. O man studentuose – šokėjuose ar aktoriuose – įdomu kitoks požiūrio kampas, nukrypimai nuo standartų, pasiutimas, atviras protas. Man patinka stebintys, matantys, girdintys, mokantys gerbti save ir kitus.

– Paminėjai, kad vienas iš būtinų dalykų mokantis šokio yra lieknas kūnas. Tačiau vis dažniau tenka pastebėti šiuolaikinį šokį kuriančius pilnus, raumeningus žmones, kurie toli gražu nepanašūs į lieknas smilgas. Ar vis dėlto tvirtesnio kūno sudėjimo asmeniui yra sudėtingiau mokytis?

Visai ne kūno sudėjimas apsunkina mokymąsi. Tai gali būti vienodai sudėtinga tiek lieknam (jei raumenynas neišvystytas), tiek tvirto sudėjimo (jei raumenynas išvystytas tik dėl įvaizdžio ar formos)…

– Ar mokydama šokio, turi kokias nors savo specialias metodikas, kuriomis vadovaujiesi? Kokia yra tavo, kaip pedagogės, filosofija?

Pedagoginį darbą dirbu tik ketvirtus metus, ir tai nėra mano pagrindinė veikla, taigi kalbėti apie savo specialią metodiką tikrai būtų per anksti. Atrodo, jog tas darbas pats mane pasirinko, ne aš jį. Judesio pamokas turėjau tik vieną semestrą Oskaro Koršunovo studentams, o „užstrigau“ akademijoje beveik ketveriems metams.

Mokydama remiuosi kitų metodais, sukauptais iš patirties, stebiu savo kūną ir taip pat kitus: tiek žmones, tiek gyvūnus, tiek paukščius; domiuosi rytų filosofija, pusantrų metų buvau atsiskyrusi nuo visuomenės: gyvenau tyloje. Dabar jau keturiolikti metai, kai važinėju po įvairias šokio dirbtuves, visą tą patirtį sisteminu ir tada, atėjusi pas studentus, matau jų kūnus, energiją, pasiruošimą, ko jiems trūksta, ką jie turi, ko neturi, kokia jų nuotaika, ir tada pasiūlau vienokią ar kitokią judesio kelionę.

Pirmiausia judesys žavus tuo, kad tai nėra tik pratimai, ruošiantys kūno raumenis ir lankstumą, jėgą ir ištvermę. Judesys suteikia galimybę susitikti su savimi, geriau pažinti save ir kitą, taip išlaisvindamas kūną nuo bereikalingų blokų. Kūnas – tai mūsų mintys. Man labai įstrigo vieno mokytojo žodžiai: „Jei mąstai raumenynu, mąstai giliai.“ Judesys leidžia išskleisti jautrumą, atvirumą, jėgą, kartu ir švelnumą, leidžia turėti kontaktą su žeme ir dangumi, būti tuštumoje, mėgautis tuo, ką darai.

Kad mokėtum mylėti, turi mokėti nekęsti, kad mokėtum šypsotis, turi mokėti liūdėti, kad mokėtum juoktis, turi mokėti verkti. Man svarbu, kad studentas įvertintų aplinką, įvertintų savo vidinę būseną ir nespaustų savęs per jėgą, o pasileistų „tekėti“. Jei esi liūdnas – šok tą liūdesį, būk su juo, stebėk kūną, kur jis veda, kaip veda ir kur nuveda, jei myli, šok tą meilę, jei pyksti, pyk ir šok, jei bijai, bijok ir šok, jei skauda, šok su tuo skausmu ir stebėk, kaip jis veda kūną. Kiek nuostabių atradimų taip įvyksta – juk nė viena technika to neišmokys, technika yra tik kaip pagrindas tam, kad mokėtum valdyti kūną ir nustotum jo bijoti.

Taip pat mane visada domino ir tebedomina klausimas, kaip judant ir minimaliai naudojant raumenyno darbą išgauti maksimumą energijos, tai tarsi savotiška cirkuliuojanti ekosistema: judėdamas neišeikvoji savo kūno, o kaip tik išmoksti  pasikrauti energijos iš judesio. Kaip vėjo malūnai sukuria energiją, taip ir judėdamas kūnas pagamina energiją sau pačiam.

– Ar tiesa, kad į šiuolaikinio šokio sceną gali patekti net tie, kurie šokio nesimokė nuo mažų dienų? Ar tau yra tekę susidurti su tokiais atvejais, kai, tarkim, 20-metis, iki tol nešokęs, iškart supranta techniką ir puikiai įsilieja į pažengusiųjų gretas?

Šiuolaikinio šokio konceptas yra ir natūralus, ir organiškas, ir laisvas, ir lengvas, ir tvirtas gamtos judesys, o toliau seka įvairios to judesio interpretacijos. Kūdikiai, tik pramokę šliaužioti, vaikščioti, bėgioti, vaikai iki kokių trejų metų juda kaip gyviai ar gyvūnai. Tokį organišką, laisvą kūną turime visi, o po to gal pradedame jį pamesti, t. y. pametame savo centrą. Tie, kurie to centro nepametė augdami, labai greitai perpranta judesio sistemą, pametusiems tenka labai daug prakaito lieti, kad vėl jį surastų.

– O kaip atrodo šiuolaikinio šokio šokėjo darbo diena? Ar būtina treniruotis kasdien?

Kaip atrodo standartinė šiuolaikinio šokio šokėjo diena, tikrai nežinau. Negaliu pasakyti už kitus. Mano dienos labai skirtingos, priklauso nuo tuo metu vykstančių darbų. Būna, kad visą dieną nuo ryto iki vakaro repetuoju, vedu pamokas ar pati mokausi, ir būna, kad visą dieną praleidžiu prie kompiuterio rašydama ar ieškodama kokios informacijos. Bet kai kūnas įpratęs judėti, jis tiesiog reikalauja nors mažytės mankštos.

Kai turiu galimybę, einu į salę šokti, jei ne, tada tas mankštas darau visur ir įvairias, nebūtinai salėse, tarkim, gamindama maistą, kalbėdama telefonu, skaitydama, sėdėdama prie kompiuterio, eidama gatve, važiuodama dviračiu ar troleibusu labai dažnai atlieku kokius nors pratimus arba šoku. Gyvenimo tempas beprotiškas, ir tam, kad spėčiau šį tą nuveikti, tenka judesį pinti į savo buitį. Šokis tiesiog yra mano gyvenimo būdas. Man kasdienis judesys suteikia gyvybės, todėl man jo reikia visada.

– Šiandieną didelę mūsų gyvenimo dalį užpildo internetas, kuriame, gerai pakapsčius, galima surasti bemaž viską. Kaip manai, ar įmanoma išmokti judėti / šokti be pedagogo, tiesiog žiūrint vaizdo medžiagą ir atkartojant judesius?

O kaip suprasti, kad jau išmokai? Žodį „išmokti“ visi suvokia skirtingai. Kiekvieno žmogaus siekiai labai skiriasi, o nuo mūsų siekių ir priklauso, ką mes įvardijame kaip išmokimą. Man asmeniškai jokia vaizdo medžiaga niekada neatstos iš talentingo pedagogo ar choreografo gyvai gautos informacijos. Vaizdo medžiaga yra skirta susipažinimui, sužinojimui, analizavimui, stebėjimui. O meistras lieka meistru, man tai – neįkainojama ir nepakeičiama dovana. Aš be proto vertinu kokybę, patirtį ir įdirbį. Vaizdo medžiaga leidžia mokytis tik formos, o forma man toli gražu iki išmokimo. 

– Kada apskritai galima teigti, kad šokėjas yra profesionalus? Ar tam būtinas diplomas?

Deja, diplomas tikrai neapibrėžia, kad asmuo yra profesionalas. Profesionalas – šokėjas, mokantis savo srityje nardyti it žuvis vandenyje, jam kliūtys – tik privalumas, jis valdo ir situaciją, ir kūną lengvai, paprastai ir žaismingai, nors kartu matai ir suvoki, kokia buvo sunki ir sudėtinga jo kelionė. Profesionalas teoriją jau yra suvokęs praktikoje, jis siekia kokybės, nesustoja mokytis, nuolat ieško ir stebi.

– Neabejoju, jog šiuolaikinio šokio šokėjui nepakanka tik gerai šokti, kad jis būtų puikiai vertinamas, kviečiamas į projektus, statymus ir kt. Kaip siūlai tobulintis papildomai? Kiek yra svarbu užsiimti kitokia, paraleline veikla, na, pavyzdžiui, domėtis kitomis meno sritimis, skaityti, bėgioti, vaikščioti po parodas, žaisti loginius žaidimus ar futbolą?

Nėra vieno atsakymo, kaip tobulintis, kiek ir ko reikia lankyti, skaityti, žiūrėti ar žaisti. Tik pats, turėdamas kryptį, gali atsirinkti, kur keliauji ir ko tau šiuo metu reikia. Kiek atviras tavo protas, tiek tu būsi atviras aplinkai. Neužtenka tik lankytis, žiūrėti, skaityti ar klausyti, dar turi suvokti, ką skaitai, matai, girdi, kur esi. Būtina reflektuoti save ir aplinką, nes informacinis srautas yra beprotiškai intensyvus, ir jei neturi aiškios krypties, labai lengva nuskęsti tame sraute.

– Spalį išvykai į Kiniją, ten dirbi su studentais ir juos mokai šiuolaikinio šokio. Kadangi į Kiniją keliauji jau antrąkart (pasakojai, jog pirmą kartą vedei užsiėmimus jauniesiems šokėjams), papasakok, kokį matai skirtumą tarp lietuvių ir kinų studentų?

Išvykstu metams, o po to matysiu, gal liksiu dar dvejiems, gal trejiems… Kalbant apie skirtumus, man atrodo, jog kinai mato ne tik priešais, bet suvokia ir tai, kas vyksta jiems už nugaros. Man tai labai įdomu, tarsi prasiplečia dimensija, atsiranda galimybė pažvelgti kitu kampu į tą patį tašką. Viskas yra kosmosas, viskas sukasi aplink. O kai kūnas sugeba matyti aplink save net nesisukinėdamas, gali apčiuopti kosmoso platybę.

Kinijoje ryški pagarba mokytojui, vyresniam žmogui, jo patirčiai. Studentai labai noriai geria informaciją ir dėkoja už gautas žinias, vertina tai, ką gauna, o esant tokiai atmosferai, tiesiog norisi dalintis savo patirtimi, suteikti tos informacijos jiems dar daugiau. Kinai kuklūs, darbštūs, pareigingi, itin disciplinuoti, žaismingi. Įdomu tai, jog nebūna jokių pasiteisinimų, esą kažko negali padaryti.

Man tai išties labai įdomus tyrinėjimo laukas, galbūt dėl to, kad domiuosi kinų filosofija. Be to, labai įdomu atsidurti naujoje kylančioje kultūrinėje bangoje; kylančioje Vakarų kultūros bangoje pavėlavau gimti, taigi labai smagu, jog sulaukiau kitos – rytietiškos. Man labai patinka formavimosi etapas, jame gali rasti dar daug tikrumo, kūrybinės gaivališkos jėgos. Kinijoje šiuolaikinis šokis (ir ne tik jis) dar tik formuojasi, taigi įdomu būti šiame vyksme ir stebėti pirmus jo žingsnius.

0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments