Šiuolaikinė muzika akordeono dumplėmis

Esame įpratę akordeoną sieti su liaudies muzika ar prancūziškais šansonais, tačiau egzistuoja ir kita šio instrumento pusė – šiuolaikinė akademinė muzika. Vienas jos populiarintojų – Akordeono festivalio organizatorius, atlikėjas Raimondas Sviackevičius – teigia, jog itin svarbu nuolat mokyti publiką ir parodyti visas įmanomas šio instrumento galimybes. 

Galimybės ypatingai plačios, dėl jų akordeonas dažnai vadinamas universaliu instrumentu.

Raimondas Sviackevičius

– Raimondai, kokia yra akordeono, kaip šiuolaikinės muzikos instrumento, gimimo istorija? Turbūt susiduriate su nuomone, kad akordeonu galima groti tik liaudies ar populiariąją muziką.

Taip, akordeonas išsivystė iš liaudies instrumento – armonikos. Beje, smuikas, pavyzdžiui, taip pat turi liaudies instrumento ištakas, bet šis faktas jam nėra toks „pavojingas“, kaip akordeonui. Pats pirmasis instrumentas, pavadinimu „akordeonas“, užpatentuotas Vienoje, Austrijoje, 1829 m. Nuo to laiko jis – primityvi dėžutė su mygtukais, kurių paspaudimu kairiajame korpuse buvo išgaunami akordai, kuklus portatyvinis instrumentas – evoliucionavo ir bemaž kiekvienoje šalyje turėjo savitą kryptį ir skirtingas tradicijas, instrumentų grojimo sistemas. 

Koncertiniai akordeonai, panašūs į dabartinius, atsirado apie 1950 m., instrumentas buvo tobulinamas įvairiais aspektais, o didžiausiu revoliuciniu žingsniu tapo chromatinės klaviatūros atsiradimas (vietoje paruoštų bosų akordų kairiajame instrumento korpuse), išsiplėtė diapazonas, tembrinės galimybės. Galima apibendrinti, kad nuo pirmojo akordeono sukūrimo šis instrumentas puikiai patobulėjo tembro ir konstrukcijos prasmėmis. Šiandien, manau, akordeoną galime drąsiai lyginti su kitais koncertiniais instrumentais, kad ir su fortepijonu ar dėl savo garso specifikos su vargonais, nes juo įmanoma sugroti praktiškai viską, nuo sudėtingos daugiasluoksnės vargoninės faktūros, barokinių klavesinui parašytų kūrinių iki ypatingai lanksčių, paslankių, dinamiškai kontrastuojančių modernių muzikinių pavyzdžių, o kur dar džiazas, rokas, folk ir popmuzika…

Kalbant apie garsą, akordeonu jį dėl išgavimo specifikos galima suformuoti nuo nulio ir lygiai taip pat nutildyti iki nulio, o to negalima padaryti kitais klavišiniais instrumentais. Šią savybę turintys styginiai ir pučiamieji instrumentai labai organiškai jungiasi kamerinėje muzikoje. Be to, akordeono garsas gana lankstus – jis gali imituoti ir aštrų klavesino tembrą, ir švelnų fleitos skambesį. Registrų, tembrų yra daug, jais ir specifiniais artikuliaciniais garso išgavimo būdais akordeonu galima pamėgdžioti įvairiausius instrumentus, o naudojant ekstremalius moderniai muzikai būdingus efektus – net žmogaus balso garsus, ultraaukštus obertoninius elektronikai būdingus tembrus, jau nekalbant apie perkusines galimybes. 

Ir nors atlikėjui akordeono, kaip instrumento, valdymas yra ypatingai sudėtingas, viso kūno koncentracijos reikalaujantis procesas, dėl įvairių konstrukcinių ypatumų, svorio, garso valdymo dumplėmis, jo galimybės ypatingai plačios, dėl jų akordeonas dažnai vadinamas universaliu instrumentu.

– Kaip šiame akordeono vystymosi etape kito repertuaras? Kada šis instrumentas pateko į šiuolaikinės akademinės muzikos akiratį?

Galima teigti, kad akordeonas šiuolaikinės muzikos instrumentu Europoje tapo apie 1950–1960 m., kai autoriai, įkvėpti profesionalių atlikėjų, pradėjo rašyti rimtus kūrinius, skirtus būtent šiam instrumentui. Iki to laiko akordeonu buvo atliekami liaudies, populiarūs kūriniai arba populiariųjų klasikinių kūrinių aranžuotės. 

Šiuolaikinio, originalaus repertuaro atsiradimas akordeono mene prasidėjo Danijoje ir yra siejamas su to meto aktyviausiu akordeonistu Mogensu Ellegaardu (nors rusų akordeono mokyklos atstovai mėgsta paprieštarauti sakydami, kad Rusijoje lygiagrečiai vyko panašūs procesai). M. Ellegaardui rašė tokie kompozitoriai, kaip Ole Schmidtas, Peras Nørgårdas, Nielsas Viggo Bentzonas ir kt. Tuo pat metu vystėsi ir minėtoji kryptis – Rusijos bajano (mygtukinis akordeonas) mokykla. Čia akordeonui, be koncertinių variacijų liaudies temomis, buvo kuriamos ir koncertinės poemos, sonatos, simfoniniai kūriniai. Kita svarbi akordeono mokykla – vokiškoji. Ji taip pat turėjo ir atlikėjus, ir pirmus kompozitorius, rašančius akordeonui.  Kitų šalių akordeono mokyklos yra šių pagrindinių, fundamentinių mokyklų tąsa. 

Instrumentas vystėsi tada, kai patys atlikėjai to norėjo: savo meistriškumu įkvėpdavo autorius rašyti muziką, o muzika jau savaime keitė instrumentus ir jų įvaizdį. Kai akordeonas kompozitorių dėka atsirado šalia klasikinių instrumentų, kaip styginiai ar pučiamieji, į jį ir kiti muzikantai pradėjo žiūrėti kitaip. Iki tol, kaip jau minėjau, buvo grojami tik populiarieji kūriniai. Pavyzdžiui, minėtas Danijos, o vėliau ir visos Skandinavijos akordeono mokyklos pradininkas M. Ellegaardas jau septintame dešimtmetyje šiuolaikinius jam dedikuotus kūrinius grojo didžiausiose pasaulio scenose – Niujorke, Londone, Paryžiuje, Amsterdame, Toronte, Romoje; grojo parašytus simfoninius koncertus akordeonui su Helsinkio, Toronto, Londono, Stokholmo, Oslo ir kitais simfoniniais orkestrais.

Tai, be abejonės, turėjo milžinišką įtaką akordeono įvaizdžio formavimuisi. 
Apmaudu, kad tuo pat metu Lietuvoje akordeono situacija atrodė visai kitaip, buvo manoma, kad akordeonu grojamos tik liaudies melodijos, valsai ir prancūziška muzika. Visa vakarietiška akordeonistų veikla Lietuvoje tapo žinoma tik po geležinės uždangos kritimo. Galime tik spėlioti, kaip Lietuvoje būtų keitęsis akordeonas, jei visa ši informacija būtų buvusi lengvai pasiekiama. 

– Užsiminėte apie Lietuvą. Kaip akordeonas atsirado lietuviškos akademinės muzikos kontekste?

Lietuvoje šis instrumentas į šiuolaikinės muzikos barus įėjo gana vėlai, sakyčiau, net stipriai pavėluotai. Pavienių atlikėjų bandymų pagroti ano meto naujesnę muziką (šiuolaikine jos net nepavadinčiau, žinant, kokia tuomet buvo kuriama) būta 8-ajame dešimtmetyje, suintensyvėjus akordeonistų veiklai 1980–1990 m., pastebime kiek daugiau „nepramoginės“ muzikos (ir vėl jos vadinti šiuolaikine nesinori) koncertų programose. Manau, tai lėmė kelios priežastys.

Kaip ir daugelyje kaimyninių šalių, taip ir Lietuvoje akordeonas stipriausiai buvo įsitvirtinęs populiarioje pramoginėje muzikoje. Ilgą laiką akordeoną, kaip instrumentą, Lietuvoje garsino muzikantas Algirdas Ločeris – akordeono riteris, kaip jį vėliau apibūdino muzikologė Zita Kelmickaitė. Jo grojama pramoginė muzika – dažniausiai populiarūs Europoje pokario šlageriai, tango, fokstrotai –  ilgą laiką skambėjo per radiją ir tapo kone standartu, kuris uždėjo stiprų stereotipo spaudą akordeonui mūsų šalyje. Tuo tarpu šalia vystėsi kita – akademinė kryptis, kuri, žinoma, buvo profesionalesnio lygio, turėjo kitus tikslus (ne populiarinti, o tobulinti) ir, nors ir pamažu, bet akordeoną vedė į tikrąją, rimto instrumento, pelniusio svarbesnes pozicijas, sceną.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) (tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje) akordeono klasė įkurta 1959 m., viena pirmųjų Sovietų Sąjungoje, tačiau pirmieji dėstytojai net nebuvo akordeonistai – tai buvo muzikai, kitų specialybių atstovai (fleitininkai, fagotininkai ir pan.), taip pat valdantys akordeoną. Be to, durys į pasaulį buvo užvertos, ir viskas virė savose sultyse. Tačiau kadangi pas mus buvo vienintelė akordeono klasė Sovietų Sąjungoje, žmonės mokytis atvažiuodavo net iš Sibiro, nekalbant apie Latviją ir Estiją ar kitas kaimynines šalis. Verta paminėti, kad akordeonas, ilgą laiką egzistavęs LMTA liaudies instrumentų katedros sudėtyje, nuo 2014 m. tapo visiškai savarankiškas. Mano iniciatyva buvo įkurta Akordeono katedra LMTA, kuriai šiuo metu ir vadovauju. 

Vėliau, pamažu stiprėjant instrumento pozicijoms ir besikeičiant repertuarui, užaugo gerų muzikantų karta, o viena iš šios kartos atstovių – ir mano dėstytoja Zita Abromavičiūtė, kuri, be ypatingai profesionalaus priėjimo tiek prie paties instrumento, tiek prie jo garso formavimo subtilybių, labai domėjosi šiuolaikine muzika ir pati ją grojo. Ji pasirinkdavo tokius autorius, kaip Andrzejus Krzanowskis, Bronisławas Kazimierzas Przybylskis, Jurajus Hatrikas, kurie tuo metu buvo akordeono avangardo atstovai. Reikia paminėti, kad tuo metu groti akordeonu šiuolaikinę muziką buvo visiška utopija, atlikėjas turėjo labai stipriai tikėti tuo, ką daro, žinodamas iš anksto, kad klausytojų palaikymo nei iš akordeonistų, nei iš kitų instrumentų akademinės terpės praktiškai nesulauks. 

Kitas svarbus žingsnis – dviejų kamerinių ansamblių – akordeonistų kvinteto ir dueto – atsiradimas. Taip repertuaras ėmė keistis, gausėti: be klasikinių kūrinių transkripcijų, atsirado lietuvių autorių kūriniai, ansambliai grojo ir su įvairiais solistais, o tai išplėtė repertuarą ir ugdė klausytojus. Minėtos solistės bei pedagogės Z. Abromavičiūtės ir ansamblių dėka, bendradarbiaujant su lietuvių kompozitoriais, gimsta nacionalinis repertuaras, palaipsniui atsiranda lietuviški kūriniai akordeonui. Nors įvertinus tuometinę situaciją, kas vyko lietuvių kompozitorių kūryboje, kaip novatoriškai buvo naudojami kiti instrumentai, belieka tik apgailestauti, kad tai nepalietė akordeono. Matyt, stiprus pramoginio instrumento stereotipas, pavėluotas jo atėjimas į akademinę sceną Lietuvoje ir nepakankamas tuometinių akordeonistų atlikėjų užsispyrimas, noras eksperimentuoti neleido akordeonui atsirasti tikroje šiuolaikinės muzikos terpėje. 

Manau, kol instrumentas neturi savo repertuaro, tol vyksta tik kopijavimas, mėgdžiojimas, kartojimas. Vienu svarbiausių aspektų instrumento, ypač tokio „nestabilaus“ kaip akordeonas, evoliucijoje yra būtent originalus repertuaras, o dar svarbiau – nacionalinis, kuris ne tik stipriai keičia patį instrumentą, bet ir suteikia jam identitetą bendrakultūriniame kontekste. 
Dar vienas svarbus niuansas instrumento evoliucijoje Lietuvoje – tarptautiniai renginiai. 1986 m. mano tėvo Ričardo Sviackevičiaus iniciatyva pirmąkart buvo suorganizuotas Akordeono festivalis, į jį pavyko pakviesti stiprių atlikėjų iš sovietinio bloko, į antrąjį festivalį jau atvyko svečių ir iš Rytų Vokietijos, Slovakijos, Čekijos, Lenkijos ir pan.

Kiti festivaliai jau parodė suomių, Vakarų Vokietijos, švedų, ispanų ir kitų Europos šalių akordeonistų meną Lietuvos publikai. Taip, atvėrus kelius, žmonėms buvo parodyta, kad egzistuoja ir kitokia muzika, nei jie įpratę girdėti per radiją. Paskutinį dešimtmetį Tarptautinis akordeono festivalis Vilniuje pristato aktualiausią pasaulyje akordeono muziką. Kadangi nuo 2008 m. esu šio festivalio meno vadovas, turiu galimybę programas parengti taip, kad akordeonas Lietuvoje būtų matomas, girdimas ir suvokiamas taip, kaip kitose pirmaujančiose šalyse. Šiuolaikinė muzika festivaliuose užima ypatingą vietą, o lietuviška šiuolaikinė muzika, naujų kūrinių užsakymai, premjeros tapo vienu svarbiausiu Akordeono festivalio akcentu ir tikslu. 

Žiūrint į dabartinę akordeono situaciją Lietuvoje, tikriausiai reikia pirma džiaugtis, o tada dar galima daug palinkėti. Lyginant, pavyzdžiui, su kaimynais – Latvija ir Estija, mes turėjome ir turime rimčiausias pozicijas akordeono muzikos atžvilgiu. Dauguma latvių ir estų pedagogų baigė būtent mūsų mokyklą. Akordeonas šių šalių aukštosiose mokyklose atsirado visai neseniai, profesionalių atlikėjų ypač mažai, repertuaro klausimas taip pat liūdnas. 

– Minėjote, kad repertuaras yra pagrindas instrumento vystymuisi ir kitimui. Kokia situacija su lietuvių kompozitoriais šiandien? Ar jie rašo daug kūrinių akordeonui?

Iš pradžių, kaip minėjau, buvo tik bandymai – vos du ar trys kompozitorių kūriniai per dešimtį metų, kurie vėlgi nebuvo ypatingai aukšto lygio ar meninės vertės. Be to, reikia pripažinti, jog trūko ir atlikėjų, kurie juos norėtų groti, ar būtų pasišventę šiuolaikinei muzikai. Pasyvesnis noras groti modernią muziką šiaip jau yra paaiškinamas ir suprantamas, žiūrint atlikėjo akimis, norint savo koncertuose matyti publiką, dažnas pasirinkdavo lengviausią kelią – groti tai, kas yra klausoma.

Šią tendenciją, beje, pastebime ir šiomis dienomis, akordeono sferoje šiandien Lietuvoje vyksta ypač kontroversiški ir nepalankūs jo, kaip rimto šiuolaikinio instrumento, įvaizdžiui reiškiniai. Dažnai per pigius triukus ir šou klounados reiškinius akordeonas žaibiškai grąžinamas į „savo seną vietą“ – instrumento linksmintojo rolę, iš kurios profesionalai sunkiu darbu, išliedami daug prakaito, jį vedė tikrosios scenos link. 

Baigęs magistrantūros studijas LMTA pas minėtą puikią pedagogę Z. Abromavičiūtę, kur jau vyko garso paieškos šiuolaikinėje muzikoje, grįžęs iš studijų Lenkijoje, Suomijoje ir aspirantūros studijų Olandijoje, supratau, kad akordeono muzikos sritis Lietuvoje yra apleista ir būtina ją keisti. Tuomet pradėjau aktyviai judinti ledus, turėjau aiškų tikslą. Kone kas mėnesį ėjau į Lietuvos kompozitorių sąjungą su pasiūlymais ir pavyzdžiais, garsiausių pasaulio kompozitorių, tokių kaip Luciano Berio, Gerardas Grisey, Salvatore Sciarino, Mauricio Kagelis, Sofia Gubaidulina, Magnusas Lindbergas, Edissonas Denisovas, Franco Donatoni ir kt., parašiusių muziką akordeonui, sąrašais, susitikinėjau su kompozitoriais, lankiausi visuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose.

Bandžiau integruoti instrumentą ir leisti kitiems suprasti, kad akordeonas gali groti kaip lygiavertis instrumentas bet kokią modernią muziką, dalyvauti bet kokiame kameriniame ansamblyje ar groti su orkestrais. Pamažu viskas keitėsi ir kompozitoriai laipsniškai buvo paskatinti bandyti sukurti kūrinių akordeonui. Tuo metu tai buvo visiška naujovė ir į akordeoną galiausiai imta žiūrėti kaip į daug galimybių turintį instrumentą. Tik negaliu pasakyti, kad ir šiandien visi noriai rašo kūrinius – kartais susiduriu su konservatyviu kūrėjų požiūriu. 

Kalbant apie Lietuvos kompozitorius, kūrinių akordeonui reikia išsiprašyti, kas, beje, yra natūralu, juk kompozitorius turi kurti žinodamas, kad jo kūrinys bus atliktas. Šiandien autorių, rašančių muziką šiam instrumentui, tikrai nėra daug, todėl intensyvus akordeonistų judėjimas ta kryptimi yra ypač svarbus. Nerimto instrumento stereotipai ir prancūziško tembro asociacijos vis dar atbaido kompozitorius, kurie nedrįsta pažinti „kitą“ akordeoną. Labai tikiu, kad jaunoji kompozitorių karta, kuri yra žymiai atviresnė, progresyviau mąstanti ir gimė kitu laiku, nebus paveikta „koverius“ atliekančių veikėjų menu, kad jie sugebės atsirinkti tai, kas tikra ir matyti (girdėti) akordeoną kitomis akimis (ausimis).

– Organizuodamas Akordeono festivalį, taip pat pradėjote rengti konkursus jauniesiems kompozitoriams. Greičiausiai taip darote dėl to, kad jums tiesiog patinka šiuolaikinė muzika ir siekiate, kad akordeonui jos būtų parašyta kuo daugiau ir įvairesnės.

Kaip minėjau, Akordeono festivalio vienu svarbiausiu akcentu nuo 2008 m. tapo lietuviškų kūrinių premjeros, jų užsakymas ir atlikimas. Nuo 2013 m. sumąstėme surengti projektą pavadinimu „accoPremjeros“, kuris pristatytų naujai parašytus kūrinius. Projekto tikslas buvo aktyvaus akordeono jaunimo bendradarbiavimas su kompozitoriais ir kitais instrumentalistais. Norėdami, kad projekte atsirastų premjerų, paskelbėme konkursą jauniesiems kompozitoriams.

Jis vyksta iki šiol – jaunimui (studentams) tai pasidarė aktualu, jie suprato, kad šito reikia. Akordeonistai noriai atlieka naujus kūrinius, eksperimentuoja. Kompozitoriai taip pat bendradarbiaudami ieško, eksperimentuoja, jiems pasiūlomi geriausi idėjų sprendimai. Suprantama, kad instrumentas jiems dar yra naujas, neatrastas, reikia su juo pasibūti, susipažinti, susigyventi. Labai džiugu, kad gimė nemažai kūrinių, kurie, tikėtina, įeis ir į Lietuvos akordeono istoriją. Tokių projektų bendradarbiavimo vaisiai yra ypač svarbūs ne tik dėl kūrinių atsiradimo, bet ir dėl paties kūrybinio proceso. 

– Akordeono festivalis, įvairiausi koncertai, projektai, bendradarbiavimas… Juk, manyčiau, vienas iš jūsų siekių – ne tik instrumento galimybių plėtimas, bet ir visuomenės edukacija.

Taip, mokome klausytojus kiekvieno renginio, koncerto metu – bandome parodyti muziką iš kitos pusės. Pasąmonėje esu užfiksavęs faktą, kad kiekvienas šiuolaikinio projekto pristatymas visuomenėje yra edukacija. Malonu, kad atsiranda žmonių, kuriems patinka, kurie sako, kad jie tokios muzikos niekada negirdėjo, buvo nustebinti, atrado naujų dalykų, suprato, kad akordeonas yra daugiau, nei jiems atrodė. Vadinasi, tai nėra beprasmis darbas. Viskas keičiasi, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Šiuolaikinėje muzikoje mes negalime daryti prievartinės reklamos kampanijos, kaip kad elgiamasi popmuzikoje. 

Tiesiog tie, kurie yra pasišventę moderniai muzikai, supranta, kad jų auditorija yra gana maža, klausytojų ratas – siauriausias. Tai juk net ne akademinė klasikinė muzika, kuri turi nuolatinius klausytojus ir dvidešimtį metų eina klausytis to paties Mozarto, Vivaldi ar Schumanno. Čia mes, šiuolaikinės muzikos atlikėjai,  visąlaik ugdome savo klausytojus, kiekvieną jų labai vertiname ir gerbiame. Manau, šiuolaikinėje muzikoje mes neturime konkuruoti su jokiais kitais muzikos žanrais dėl klausytojų – jie ateis patys. Arba žmogui patinka, arba ne, ir primygtinai brukti meno tikrai nereikia. 

Manyčiau, vienas svarbiausių dalykų – natūralus integravimasis į muzikos kontekstą. Kalbant apie akordeoną, galėčiau išskirti kamerinės muzikos koncertus ar pasirodymus su kameriniu ar simfoniniu orkestru. Per tokius pasirodymus pasiekiama rimtoji scena, kūriniai atsiranda koncertinių įstaigų programose, renginių organizatorių repertuare, klausytojų ratas plečiasi, instrumentas „netyčia“ papuola į kitų instrumentų atėjusių klausyti žmonių sferą. Tokiu būdu labai natūraliai, be jokios agresyvios reklamos pristatomas tikrasis instrumento veidas. 

Pastaraisiais metais ne tik Lietuvoje pastebime keistus procesus, vykstančius mene, ypač muzikoje. Žmonės vis natūraliau priima ir įsisavina vakarietiškos pseudokultūros taisykles, kurios verčia „nuryti“ dar prieš kelerius metus, atrodytų, nesuvokiamus dalykus. Tai, kas visai neseniai mums atrodė juokinga, nerealu ir netikra, palaipsniui mus užvaldė, įsitvirtino ir sėkmingai manipuliuoja mūsų protais. Kaip bebūtų gaila, pompastikos, visų scenų (įskaitant ir „parduotą“ televiziją) klounados, pagyrūnų, narcizų, iš tuščios vietos atsiradusių žvaigždžių laikai užvaldė gilias kultūrines tradicijas turinčias Europos šalis, tarp kurių, žinoma, ir šio inercinio proceso neatlaikiusi Lietuva.

Galėtume interpretuoti tai kaip žaidimą, kaip neišvengiamą procesą, kuriam pasaulio kontekste tiesiog neįmanoma atsispirti, tačiau šis žaidimas kelia nemažai pavojų.Vis dažniau norisi užduoti klausimą – ar tikrai, kviečiant į pasaulyje pripažinto menininko pasirodymą, būtina žmones intriguoti, vilioti skandalais? Nejaugi neliko publikos, kuriai užtektų rimtos, apie profesinį lygį kalbančios informacijos? Atsakyti vienareikšmiškai darosi vis sudėtingiau.

Vis labiau naikinamas skirtumas tarp kokybiškų, vertingų pasirodymų, profesionalios scenos atlikėjų, kuriems nereikia skandalų, kad grotų nuoširdžiai, taip, kaip jaučia ir tarp pseudo-žvaigždžių, į kurių pasirodymus išperkami bilietai ne dėl jų profesionalumo ar meninio atlikimo lygio, o būtent dėl tų pačių medijų ar reklamos specialistų sukurtų skandalų ir sensacijų. Apmaudu, kad dėl tokios komercializuotos kultūros situacijos ir jaunieji atlikėjai siekia kuo greičiau būti pripažinti, tapti žvaigždėmis, gauti didelį atlygį. 

Kaip palinkėjimą norėčiau pasiūlyti jaunimui – vadovaukimės tikrosiomis vertybėmis. Aš visada judėjau į priekį galvodamas apie pačią muziką, o ne apie naudą, kurią gausiu iš jos. Kaip akordeono atstovas – apie instrumentą, jo ateitį ir įvaizdį, o ne apie tai, kur jį galėčiau naudingai eksploatuoti. Galvodamas kitaip būčiau grojęs restorane šansonus (su visa pagarba šio žanro atstovams), juk tai žymiai labiau „apsimoka“…

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments