Šeima ir kolekcionavimas – tolygūs dalykai

Edmundas Kolakauskas. Algimanto Kalvaičio nuotr.

Meno kolekcionieriaus Edmundo Kolakausko kolekcijoje – daugiau nei septyni šimtai Lietuvos dailės kūrinių. Kolekcininkas, pagal specialybę inžinierius, vedamas noro ne tik kaupti, bet ir deramai eksponuoti meno kūrinius, susiprojektavo ir pasistatė tam skirtą namą. Vaikščiojant po jį, galima pasijusti tarsi muziejuje. Ant aukštų sienų kabo gausybė paveikslų, kiekvienas kambarys primena atskirą salę su tam tikrais kūriniais bei prie jų pritaikytais baldais.

Pabendravus su menininku ir įsigijus darbą tiesiai iš jo, supranti, kodėl jis tapo būtent taip, kaip jis visa tai režisuoja, koks jo galutinis tikslas.

Edmundas Kolakauskas

Ar įmanoma gyventi tarp tokios daugybės paveikslų, skleidžiančių skirtingas nuotaikas ir emocijas? E. Kolakauskas filosofiškai atsako, kad meno kūriniai yra kaip žmonės: kartą artimiau pabendravus, užsimezga ryšys, kurio nebenutrauksi. Per trisdešimt šešerius kolekcijos rinkimo metus jis sukaupė Augustino Savicko, Vytauto Ciplijausko, Rimo Bičiūno, Dalios Kasčiūnaitės, Aloyzo Stasiulevičiaus, Antano Obcarsko, Algirdo Petrulio ir daugelio kitų Lietuvos bei užsienio lietuvių menininkų darbų.

– Kada pradėjote domėtis menu?

Besimokant mokykloje, viena iš mėgstamiausių mano pamokų buvo meno pažinimas. Tuomet menas buvo nors ir nesuprantamas, tačiau labai įdomus dalykas. Mano pirmasis asmeninis mokytojas – tapytojas Algirdas Taurinskas. Kartu su juo eidavome į parodas, jis, pamenu, sustodavo prie paveikslo ir prašydavo, kad pasakyčiau, kas jame ne taip, ko trūksta. Tokiu būdu jis mane mokė.

– O kaip su juo susipažinote?

Jis buvo mano kaimynas, gyvenome tame pačiame name. Aš jam suprojektavau sekciją, už tai jis man padovanojo savo paveikslą. Tai buvo pirmasis lietuvių dailininko darbas mano kolekcijoje. Būtent jis man patarė rinkti tik tapybos darbus, nors man patinka ir grafika, skulptūra. 

– Kodėl tapybą vertinate labiau nei kitus dailės kūrinius? 

Manau, tik tapyboje spalvomis persiduoda visos emocijos. Apie tai kalbėjo visi dailininkai nuo senų laikų.

– Edmundai, kaip pasikeitė meno kūrinių rinka Lietuvai atgavus Nepriklausomybę?

Mano galva, sovietiniais metais buvo paprasčiau. Į vadinamąją Meno tarybą dailininkai sunešdavo darbus ir ji nuspręsdavo, kurie darbai bus pardavinėjami galerijoje, kas bus skirta įsigyti įmonėms, gamykloms, kolūkiams.Ne visi Meno tarybos nariai atstovavo partijos interesams, daug kas stengėsi tiesiog atrinkti stipresnius darbus pardavimui.

Dabar tokių institucijų, kaip Meno tarybos, nėra, dailininkas nori – dailininkas parduoda. Manyčiau, bet koks kūrinio peržiūrėjimas, patikrinimas, jei tai nėra politizuota, yra gerai. Dabar daug niekalo išeina į rinką dėl to, kad vieni dailininkai stengiasi įtikti publikai, o šiandieniniame mene tai nėra gerai.

– Viename iš interviu pasakojote, kad, įsigyjant paveikslą, pagrindinis jūsų devizas yra pažintis su menininku ir paveikslo istorijos sužinojimas iš pirmų lūpų. Ar yra buvę, kad dailininko papasakota istorija pakeistų jūsų pirmąjį įspūdį apie kūrinį?

Tokios istorijos buvo dvi. Štai Algirdas Taurinskas nutapė gitarą. Iš pirmo žvilgsnio paprastas darbelis, gitara kaip gitara, tik stygos nutrūkusios. Man buvo neaišku, kodėl jis pasirinko vaizduoti būtent ją. O jis man sako: „Juk tu atsimeni, kai aš buvau jaunas, kaip gerai skambindavau gitara, kokius romansus dainuodavau. O dabar sėdžiu vežimėlyje, stygos nutrūkusios… Gyvenimas nebėra toks džiaugsmingas – mano gitara jau nebegroja.“

Šiuo darbu žmogus visą savo gyvenimo istoriją papasakojo… Pažiūrėkite, kokios tragiškos vieno iš tapytojo Vido Pinkevičiaus darbų spalvos – juosva, rausva. Siužetas labai paprastas: sėdi senas vyriškis, sugrubusiomis rankomis, kojos susuktos nuo ligų, kepurytė jau tokia padėvėta, bet jis dar šypsosi. Jis nėra vienas, jam dar gerai – jis dar turi draugą ožį… Štai čia visas šio paveikslo tragizmas.

Pirkdamas paveikslą galerijoje arba aukcione, nepažinodamas autoriaus, dažnai nesužinai paveikslo sukūrimo istorijos. Pabendravus su menininku ir įsigijus darbą tiesiai iš jo, supranti, kodėl jis tapo būtent taip, kaip jis visa tai režisuoja, koks jo galutinis tikslas. Kai taip išsišneki, tau lieka ne tik darbas, jo istorija, bet ir prisiminimas apie tą žmogų. Sykiu tobulėji ir pats.

– Ar darbo koloritas, temperamentas visada sutampa su dailininko charakterio savybėmis?

Šviesus koloritas lietuvių dailininkų tapybai nėra būdingas dėl to, kad tokių šviesių dienų kaip šiandien per metus pas mus yra 20 ar daugiausia 30. Kūrybos vieta labai daug ką lemia, mes ne Italijoje ar Pietų Prancūzijoje gyvename… Beje, kiek esu kalbėjęs su tapytojais, tai dauguma iš jų mano, jog tapyti šviesiai yra žymiai paprasčiau nei tamsiai. O žinote, ką sunkiausiai yra nutapyti? Rankas.

– Ar teko matyti, kaip auga meno kūrinio vertė?

Tarybiniais laikais džinsai kainavo 180 rublių, o atlyginimo gaudavau 130. Taigi, neuždirbdavau net džinsams, bet Antano Gudaičio paveikslas tuo metu kainavo 400 rublių. Norint jį įsigyti, man būtų reikėję pakloti keturis atlyginimus, o likusių pinigų vos pakaktų maistui. Už tokią pačią sumą buvo įmanoma įsigyti ir tris poras džinsų.

Jeigu paskaičiuotume, kiek dabar kainuoja A. Gudaičio tapybos darbai ir kiek aš galiu nusipirkti geros kokybės džinsų, skirtumas būtų milžiniškas. Geras A. Gudaičio darbas kainuoja 40 tūkst. litų, ir tai dar sunku būtų jį atrasti, o tikrai kokybiški džinsai – 1000 litų. Taigi, už vieną Gudaitį – 40 porų džinsų, o tuo metu buvo tik trys. Jei žinotume ateitį iš anksto, visi būtume turtingi…

Pas meno kūrinių kolekcionierių Edmundą Kolakauską. Nuotrauka Algimanto Kalvaičio.

– O ar yra tekę susidurti su meno kūrinių klastotėmis? 

Žinoma, ir ne vieną kartą. Buvo atvejis, kai vienas žmogus norėjo parduoti penkis paveikslus, ir visi jie buvo klastotės. Pradėjau abejoti dėl Rimo Bičiūno, Kosto Dereškevičiaus, Jono Vaičio darbų, kitų dviejų jau nebeprisimenu. Po to supratau, iš kur tie paveikslai atsirado. Mokydamiesi tapyti, studentai daro klasikinių dailės kūrinių kopijas. Greičiausiai tai vyksta Šiaulių pedagoginiame universitete, nes drobės atvežtos iš ten. Jų dėstytojas pakeitė užduotį ir liepė nutapyti šiuolaikinių Lietuvos dailininkų darbus.

Kažkas tai padarė, užrašė net pavardes ir atvežė man. Susitikęs su R. Bičiūnu užklausiau jo, ar tai galėjo būti klastotė, ir jis patikino, kad taip. O kiek yra Kazio Šimonio darbų kopijų! Jis juk pats pasirašinėdavo po savo mokinių darbais. Jo antroji žmona, matyt, norėjo būti labai turtinga moteris ir liepė jam daug dirbti, o jis vargšas nespėdavo, nes buvo populiarus dailininkas. Tad sklinda tokios kalbos, kad mokinių darbus jis pataisydavo ir uždėdavo ant jų savo parašą.

– Ką manote apie konceptualųjį meną, pateikiamą objektų, instaliacijų, filmuotos medžiagos pavidalu?

Negaliu jo neigti, juk daugelis dalykų praeityje buvo nepriimtina… Pavyzdžiui, Nacionalinėje dailės galerijoje kartą mačiau Žilvino Kempino objektą iš magnetofono juostelių. Efektas yra, sakyčiau, kad taip dar net sugalvoti reikia, bet ar tai turi išliekamąją vertę, ar žmogus norėtų į kūrinį žiūrėti ir po savaitės, ir po mėnesio, abejoju.

O kai žiūriu į tapybą, man kiekvieną kartą atsiveria nauji klodai. Kita vertus, kaip žmogui gali patikti konceptualusis menas, jei niekas jo nemokė, kaip jį suprasti? Manau, mokyklose šiuolaikiniam menui turėtų būti skiriamas daug didesnis dėmesys.

– Ką patartumėte žmogui, norinčiam surinkti meno kūrinių kolekciją?

Viena iš kolekcionavimo klaidų yra užsisėsti ant vieno dailininko. Čia kaip ir su jojimu – kuo daugiau žirgų išjodinėji, tuo geresnis raitelis esi. Kuo daugiau pažįsti dailininkų, kuo daugiau turi jų darbų, tuo tavo kolekcija yra vertingesnė. Žinoma, menas yra nuspėti, kurių dailininkų darbai ir ateityje bus vertingi.

Kita vertus, kolekcionieriumi žmogus tampa ne iš karto, o tik tada, kai jo kolekciją įvertina ir pripažįsta kiti. Iki to laiko jis yra meno kūrinių rinkėjas. Nežinau, kas galėtų išrašyti tą receptą… Turi būti didelis avantiūristas. Gyvenimas šeimoje ir kolekcionavimas yra du bendri dalykai – tiek vienam reikia meilės ir finansų, tiek kitam. Patarčiau išmokti juos suderinti ir jausti, kam ko labiausiai trūksta.

0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments